Sausio 19 d. 15 val. nuotoliniu
būdu įvyks Lietuvos „Žinijos" draugijos Pozityvistų klubo steigėjo ir
lektoriaus Jeronimo Lauciaus energetinis seminaras tema:
VAISTAŽODŽIŲ TERAPIJA –
SVEIKATINGUMO ENERGETIKA
Kalbėsimės apie tai, kaip atrasti
sau naujų gyvenimo energijos šaltinių, naujų kūrybinių, sveikatingumo galių
(pagal knygas „Vaistažodžiai", „Gyvenimo vaistažodžiai" ).
Autoriaus ne tik skaitys savo
vaistažodinius kūrinėlius, bet ir atskleis, kur juose slypi tie energetiniai
impulsai, kurių pagalba žmogus gali generuoti savo vidines energetines galias,
kad jis taptų sveikesnis, stipresnis, kūrybiškesnis ir laimingesnis.
PRISIJUNGTI:
Join Zoom Meeting
https://us02web.zoom.us/j/88919023608?pwd=c1ZXWTFqbFNGYi9LUlpZT1J4YVZvQT09
PLAČIAU: www.tryszvaigzdutes.lt
Turintiems klausimų: tel. 8 687
75147. Norintiems dalyvauti. parašyti: el. p. JeronimasL@gmail.com
BANDYK! PRISIJUNK! ATRASK!
Kartą žmogus plaukdamas valtimi,
neatsargiai persisvėrė per valties kraštą ir valtis viduryje upės apsivertė.
Kadangi jis nemokėjo plaukti ir nežinojo šio Fortūnos recepto, tai iš karto ėmė
skęsti. Teliko šauktis pagalbos.
Visa laimė, kad sėdintis su
meškere ant kranto žvejys išgirdo šauksmą ir pamatė, kaip tas nelaimėlis tris
kartus paniręs, jau ruošėsi atsisveikinti su šiuo pasauliu. Negalėdamas kitaip
padėti, žvejys iš visų jėgų sušuko:
– Stok ant dugno! Stok ant dugno!
Skęstantysis, netekęs jokios
vilties, paklausė patarimo, pabandė stotis. Kai atsimerkė pamatė, kad vandens
jam tebuvo vos iki bambos.
Upė buvo negili, bet pakankama,
kad nepabandžius stotis, galėtum paskęsti. Žmogus būtų ir paskendęs...
Jei viskas nesiseka, jei pasiekei
visų nesėkmių dugną, kai atrodo, kad jau blogiau negali būti, bet yra, nuramink
save tuo, kad ir visų nesėkmių dugnas - nėra bedugnė.
Bandyk stotis ant visų dugnų,
kurių gyvenimas (kaip IR VAISTAŽODŽIUOSE randamos energijos), mums negaili.
BANDYK! PRISIJUNK! ATRASK!
KAIP GYDYTIS
VAISTAŽODŽIAIS
Teigiama, kad visos ligos – nuo nervų, kitaip
pasakius – nuo blogų emocijų. Vadinasi, gydydami emocijas, priimdami teigiamas
gyvenimo nuostatas, generuodami pozityvią mąstyseną mes saugome, stipriname
savo ne tik emocinę, bet ir fizinę sveikatą.
Vaistažodžiai ir skirti būtent tam tikslui – padėti
žmogui atrasti jų energetinį sveikatingumo poveikį, kuo ilgiau ir tikslingiau
generuoti energetinį potencialą, visokeriopai ne tik stiprinti, bet ir
džiuginti, laiminti save.
Skaitome pirmą vaistažodį:
KAIP GIMSTA GYVENIMO TAKAI
Pirmiausia
per tuščią lauką praeina Likimas.
Paskui
jo pramintu taku jau nužingsniuoja Žmogus.
Eidamas
jis ištrokšta.
Tuomet
išsikasa šulinį.
Laukdamas,
kol šulinys prisipildys vandens, jis pasistato namuką.
Netrukus
takas į namuką atveda Moterį.
Paskui
jiedu ilgai ir laimingai gyvena.
Jeigu...
Jeigu abu prisimena, kas pirmas praėjo tuo taku.
Ką tai duoda man pačiam? Be šio
vaistažodžio aš jausčiausi nelaimingas, nes šiandien vos beįstengiu išlaikyti
leidyklą, mažai begaliu išleisti savo knygų, mažai galiu padėti kitiems
autoriams ir t. t.
Skaitau šio vaistažodžio mintį,
kad žmogus gali pasijausti laimingas, jei prisimena, ką jam davė Likimas.
Iškart prisimenu, kad man tik Likimas visai netikėtai padėjo tapti žurnalo
„Žvaigždutė" vyriausiuoju redaktoriumi, leidyklos „Trys žvaigždutės" vadovu,
išleisti virš šimto autorinių knygų, kurios iki šiolei verčiamos į kitas
kalbas...
Likimas lėmė tapti lektoriumi, padėjo
susitikti su daugeliu lemtingų žmonių, susipažinti ir susidraugauti su A.
Alekseičiku, kuris įkvėpė keletą knygų parašyti apie depresiją, su kuria žmogus
gali ne tik pasisveikinti, bet ir pats atsisveikinti. Tai man padėjo atrasti ir
vaistažodžius, kurie taip pat jau verčiami net į kelias kalbas, dalintis
seminaruose apie vaistažodžių terapiją...
Taigi, be šio vaistažodžio
šiandien būčiau sunkiai beišgyvenantis leidėjas, bet perskaitęs jį, prisiminęs
Likimo siųstas dovanas – tampu laimingas viso gyvenimo sėkmėmis. O tai – ir
energija, ir sveikata, ir galimybės įveikti visus sunkumus.
Dabar – Jūsų eilė. Sakote, mažas atlyginimas,
menka pensija, nėra nuotaikos, baimė dėl rytdienos...
Perskaitykite vaistažodį, perskaitykite sau,
perskaitykite kartu su Likimu, kuris ėjo kartu su jumis, padėjo išvengti ligų,
nelaimių, lėmė susitikimus, draugus, šeimą... Atrandate, kad turite namus,
išsilavinimą, pomėgius, galimybes...
Nepasijutote laimingi?
Skaitykite dar kartą. Jaustis laimingu – vadinasi, generuoti laimę, sveikatą,
energiją. Viso to šiandien ypatingai reikia. Todėl skaitome toliau:
ŽMOGUS – KAIP KALNAS
Ir
pats didžiausias kalnas tėra iškilusi ir įgavusi kalno formą žemės pluta.
Pats
kalnas jokios naudos niekam neduoda.
Atvirkščiai – jis trukdo ir tiesti kelius, ir statyti namus, ir tekančią saulę kažkam
užstoja.
Tačiau,
kai prie kalno prieina geologas, kai jis su savo įgytomis žiniomis ima jį
tyrinėti, ieškoti gamtos ten paslėptų naudingų iškasenų, kalnas virsta tikru
lobiu, kuris praturtina šimtus žmonių, todėl šalia neretai iškyla ištisi
miestai.
Geologo
atrasti turtai žmones maitina, rengia, įkvepia naujiems ieškojimams.
Ir
žmogus – kaip koks kalnas. Kol jis savyje neieško tų vidinių turtų, netyrinėja,
kokiais talentais, gabumais jį apdovanojo gamta, tol jis nenaudingas nei sau,
nei kitiems – tik užima vietą žmonių eilėje.
Tačiau,
kai jis, pažvelgęs į kitus žmones-kalnus ar pastūmėtas kokio impulso, susimąsto
ir ima ieškoti savo išskirtinumo, savo gyvenimo prasmingumo, jis atranda tokius
lobius, kurie keičia visą gyvenimą, puošia jį talentų briliantais, naujų
atradimų žavesiu.
Žmogus,
tapęs savo vidinių turtų geologu, nuolat ieško, atranda minčių ir gyvenimo
paslapčių grožį, juo puošia visą savo pasaulį.
Kartais
tam pakanka vieno impulso, vieno susimąstymo, vieno kitokio žvilgsnio į save.
Deja,
daugeliui tai nepavyksta.
O Tau
dabar gal pasiseks...
Čia mažai ką galima ir pridurti. Svarbiausia –
kuo ilgiau pabūti su savimi, su savo mintimis, savo jausmais. Atrasti viską,
kuo Tave apdovanojo Kūrėjas – kiekvieno mūsų ir pareiga, ir gyvenimo prasmė.
Su meile pabūk su savimi. Paieškok Kūrėjo tau
duotų dovanų.
Aš pats pirmą kūrybos sakinį parašiau
sulaukęs trisdešimties metų. Atradau, kad galiu rašyti. Tai tapo gyvenimo
tikslu. O jeigu nebūčiau tuomet pabandęs ieškoti?..
Tu, kaip ir aš, kaip ir
kiekvienas turi viską, ką turi patys laimingiausieji.
Būk savo vidinių turtų
geologu...
PRABUDIMAS
Kai jį
aplankė nerimas, jis prabudo.
Apsidairė.
Pamatė,
kur esąs, ką turįs, ką galįs.
Tada
suprato, ką galima ir ko negalima pakeisti.
Dabar
savo gyvenimo laiką skyrė tik tam, kad viskas, kas įmanoma, įgautų prasmę.
Bendraudamas,
ypač su depresija besigydančiais žmonėmis, įsitikinau, kad nerimas, lyg koks
piktavalis vedlys, stumia žmogų vis į didesnį nerimą, menkina gyvybines žmogaus
jėgas.
Šis
vaistažodis yra ne vienam padėjęs naujai permąstyti nerimo esmę. Mąstymas – tai
dialogas. Tik dialogas keičia neveiksmingas nuostatas.
Keisk. Kilk. Laimėk.
Net apnykusias pačias
juodžiausias mintis sekantis vaistažodis gali jas transformuoti į vitališkas
naujo gyvenimo atradimo energiją.
Sunku pasakyti, kiek iš tų
tūkstančių savanoriškai išėjusių iš gyvenimo žmonių šis vaistažodis būtų
padėjęs jiems naujai pamilti gyvenimą. Tačiau jį perskaityti ir pamąstyti mums
dar ne vėlu.
PASIRINKIMAS
Nusivylusi
gyvenimu ji nusprendė pasitraukti iš gyvenimo.
Būdama
pedantiška ji norėjo, kad per laidotuves skambėtų jos pačios pasirinkta
gražiausia muzika.
Ji
kruopščiai rinkosi tai Bachą, tai Verdi, tai Mocartą.
Galų
gale pasirinko muziką – įstojo į
Konservatoriją.
Veikla,
azartas dažnai daro stebuklus. Nepririškite savo minčių prie jokio
įsivaizduojamo stulpo. Suteikite mintims laisvę.
Mūsų
laukia ir Konservatorijos, ir Akademijos, ir visos Gyvenimo mokyklos. Belieka
rinktis...
ŽIBINTININKAS
Miestas jo
laukdavo kaip saulėtekio.
Jis
išeidavo iš namų ir lėtai žingsniuodavo iš gatvės į gatvę, kol nelikdavo jo
neaplankyto nei vieno skersgatvio, nei vieno kiemo.
Žibintininkas – tą vardą žinojo ir didelis, ir mažas – ką besutikęs pažvelgdavo sutiktajam į
akis ir, nepamatęs jose žiburėlio, savo žvilgsniu jį uždegdavo.
Nušvisdavo
ne tik žmonių akys, ne tik jų veidai, bet ir pati gatvė, o kai jis apeidavo
visą miestą, nušvisdavo ir dangus.
Tačiau,
kai žmonės pasinerdavo į darbus, užsidarydavo namuose, kažkas jų žvilgsnių šviesas
užgesindavo ir vėl aptemdavo miestas, nebelikdavo dangaus.
Tik tamsa.
Žmonės vėl
laukdavo Žibintininko kaip saulėtekio.
Ir
sulaukdavo.
Taip būtų
tęsęsi iki šiolei, bet Žibintininkas vis labiau pavargdavo, jam vis sunkiau
sekėsi atlikti savo darbą.
Kai jau
visai nebegalėjo išeiti iš namų, jis uždegė savo šviesųjį žiburėlį danguje, kad
žmonės nuo jo galėtų užsidegti savo akių žiburėlius.
Tas
žiburėlis negesta iki šiolei.
Tereikia,
ištarus Žibintininko vardą, įdėmiai jo paieškoti danguje ir savyje.
Žibintininko
vardas, jo gyvenimas, jo paslaptis – tas pats žodis – Žibintininkas.
Tavo
Žibintininkas.
Tai kvietimas
pamatyti vitališkus gyvenimo žibutėlius savo akyse, kvietimas pakilti virš
buities, pajusti meilę gyvenimui su visomis jo paslaptimis ir kasdieniniu
grožiu, kuris mus supa iš visų pusių.
GYVENIMO LYGTYS
Sveikata
minus mano ligos – lygu mano sveikata.
Atmintis
minus mano užmaršumas – lygu mano atmintis.
Kasdieniniai
džiaugsmai minus mano užmiršti vargai – lygu mano Gyvenimo džiaugsmas.
Visi
žmonės minus man neįtikę – gali būti lygu mano vienatvei.
Viso
pasaulio turtai minus tai, kas man nereikalinga – lygu mano turtas.
Gyvenimas
su visais minusais ir pliusais, su meile ir viltimi – lygu mano Gyvenimas.
Žmogaus valioje ieškoti ir atrasti sveikatos,
stiprybės, gyvenimo džiaugsmo šaltinius. Tik nuo mūsų valios priklauso kaip mes
priimame savo trūkumus, savo draugus, net savo vienatvę, kaip mes sprendžiame
visas gyvenimo lygtis, kad gyvenimas taptų kuo labiau savas, kad jame rastume
kuo daugiau pasitikėjimo, prasmės, gyvenimo vertybių.
Dvasinio energingumo temomis yra išleistos dvi knygos –
„Vaistažodžiai" ir „Gyvenimo vaistažodžiai". Jas aptarinėdami įvairių seminarų,
individualių pokalbių, pratybų metu dalinamės tais energetiniais principais,
kurie klausytojams galėtų generuoti savas energetines interpretacijas, skatinti
juos savianalizei, skindančias iš daugelio šaltinių negatyvumo apraiškas
kompensuoti pozityvumu, gyvenimo energija.
Spausdindamas mūsų
svetainėje „Kaip gydytis vaistažodžiais" turiu net kelius tikslus.
Pirma, kad jau turintys „Vaistažodžių" knygas lengviau suprastų
energetinių vaistažodžių paskirtį, galėtų efektyviau jais pasinaudoti.
Antra, kad panorėję šias
knygas įsigyti mūsų leidykloje „Trys žvaigždutės", žinotų šių knygų turinį ir
prasmę.
Trečias tikslas, kad visi norintys
stiprinti savo sveikatingumo energetiką gali užsisakyti „Vaistažodžių
terapijos" analitinį seminarą. Tereikia apie savo norą parašyti el. p.
JeronimasL@gmail.com arba paskambinti tel. 8 687 75147.
Tikiuosi, kad net šių kelių vaistažodžių „iššifravimas"
padės skaitytojams eiti savianalizės keliu, paskatins rūpintis savo dvasine
energetika ir sveikata, kurios šiuo metu
siaučiant visokiems virusams ypač reikia.
Jeronimas Laucius – lektorius, rašytojas, leidyklos „Trys žvaigždutės" vadovas
Knyga jau išleista. Tai antra Vaistažodžių serijos terapinė knyga.
Ištraukos iš knygos „Gyvenimo vaistažodžiai“:
PAJUSK
DIDYBĖS AKIMIRKĄ
Ar Tu matei
kaip paukštis ruošiasi skrydžiui?
Kaip viskas
jame pasikeičia.
Koks jis
tampa išdidus, kad gali pakilti virš žemės, kad gali skristi, skristi,
skristi...
Žvelgdamas
iš dangaus aukščio jis ima suvokti, kad tie, neturintys sparnų, kažkada, savo
laiku, nepabandė pakilti virš žemės, todėl ir liko be sparnų.
Gaila...
Žmogus
neturi sparnų, bet jo mintys gali juos užsiauginti.
Joms jokio
laiko bausmės įstatymai negalioja.
Tavo
mintims tereikia padaryti tai, ko kažkada nepadarė anie pirmieji žmonės –
pabandyti skristi.
Suteik
mintims tą skrydžio galią. Leisk joms pakilti.
Dabar
pažvelk į save iš naujo - pajusk, koks išdidumas apima Tavo mintis, kai jos
ruošiasi skrydžiui...
BELSKIS IR PASITIKS
„Belskis ir
atidarys", – taip teigia sena žmonių išmintis.
Jis beldėsi
kantriai ir ilgai, bet durų niekas neatidarė.
Niekas
nepriėjo net žvilgtelti pro langą.
Ir pro rakto skylutę ten viduje jis neįžvelgė
nei jokios gyvos dvasios.
Bet jis tikėjo
ta žmonių išmintimi, ir beldėsi, beldėsi, beldėsi...
Tuk tuk,
tuk tuk, tuk tuk...
Staiga
vienu metu išgirdo skambant muziką.
Durys dabar jam tapo skambiausiu instrumentu, vėjas - nenuilstančiu
akompaniatoriumi, medžiai, gatvės, dangus - pilna Olimpijos sale...
Taip kūrybos
pasaulis pasitiko gimstantį naują Kūrėją.
LIKIMINIAI ŽMONĖS
Viskas, kas
žmogiška, nesvetima ir likimui.
Žmonės,
atradę tą lemties dėsnį, priėmę jį į savo gyvenimą, vadinami likiminiais žmonėmis.
Jiems jau
nebebaisi vienatvė, nes likimas jų niekad nepalieka, todėl jie ir tamsiausioje
naktyje, ir gūdžiausioje girioje nesijaučia vieniši.
Ir gyvenimo
kryžkelėse jiems jau nebereikia abejoti, kuriuo gyvenimo keliu derėtų
pasukti - kelią parodo pats likimas.
Einant
kartu su likimu, žmogui jau nebūtina žiūrėti vien sau po kojomis, jis gali
dairytis aplinkui, gėrėtis viso pasaulio grožiu, užpildyti juo savo sielą ir
jausmus, o išlaisvintos mintys gali sklandyti po visą horizontą.
Jos surenka
iš regimų vaizdų, iš sutiktų keliautojų, iš jų likimų visa, kas prasmingiausia,
kas gražiausia, kas labiausiai gali būti reikalinga tam žmogui.
Jis tampa
turtingas, laimingas, mylintis ir mylimas vien todėl, kad supratęs, jog viskas,
kas žmogiška, nesvetima ir likimui, susidraugavo su juo.
PASAULIO GARSAI
Iš visų žvaigždynų,
planetų, galaktikų, iš dangaus tolių ir žemės gelmių aidi, sklinda matomo ir
nematomo pasaulio garsai.
Jais
tarpusavyje susikalba žvaigždės, galaktikos, planetos, kalnai, pievos, ežerai.
Žemė
klausosi tos Pasaulio kalbos ir nesupranta, kodėl žmonės jos negirdi.
Tuomet, kas
svarbiausia, ji išverčia jau žmonėms girdima lietaus, miško, jūros bangų ošimo
kalba, aiškina jiems dangaus šviesos ir tamsos ženklais.
Bet žmonės
nuo lietaus slepiasi po skėčiais, miške temato medžius, juos verčia lentomis, pripuolę
prie jūros, joje teskandina savo kasdienybes, o dangus su savo pranašiškais
ženklais tampa vis labiau nepasiekiamas žmonių žvilgsniams.
Pasaulio
garsai pasiekia visus, išskyrus tuos, kuriems jie labiausiai skirti - žmones.
Tačiau ir pasaulio garsų, ir žmonių viltys tos pačios -
išgirsti, įsiklausyti ir suprasti.
GYVENIMAS BE FONTANŲ
Buldozerininkas,
dirbdamas nuo ryto iki vakaro, regėjo vien tuos pačius raistų, kelmų, šiukšlynų
vaizdus.
Kas dieną
galingu buldozeriu jis visa tai stumdė į šiukšlių kalnus, kuriuos vėliau kiti
išveždavo į sąvartynus.
Diena iš
dienos matant tokią betvarkę, jam rodėsi, kad ir visas pasaulis yra tarsi
vienas didelis raistas.
Ir tik
paskutinę darbo dieną, prieš išeidamas į pensiją, jis, išjungęs buldozerio
motorą, pirmą kartą atsigrįžo.
Negalėjo
patikėti savo akimis. Iki pat horizonto matėsi vien žalios pievos, žydintys gėlynai,
trykštantys fontanai.
Jis norėjo
visu tuo pasidžiaugti, bet siela, taip ilgai nemačiusi fontanų, jų įjungti jau
nebepajėgė...
Gal Tau dar
ne vėlu.
„Vaistažodžiai“ – pirma Vaistažodžių serijos terapinė knyga. Jau atspausdinta antra pataisyta, papildyta knygos laida
Ištraukos iš knygos „Vaistažodžiai“
KAIP GIMSTA GYVENIMO TAKAI
Pirmiausia per tuščią lauką praeina Likimas.
Po to pramintu jo taku jau nužingsniuoja
Žmogus.
Beeidamas jis ištrokšta.
Tuomet išsikasa šulinį.
Belaukdamas, kol šulinys prisipildys vandens,
jis pasistato namuką.
Netrukus takas į namuką atveda Moterį.
Paskui jiedu ilgai ir laimingai gyvena.
Jeigu prisimena,
kas pirmas praėjo tuo taku.
DIENOS KELIAS
Diena – tai kelias, o naktis - sugrįžimai.
Dienomis keliauji su Laiku ir su savimi.
Naktį gali pamatyti, kaip kartais buvo eita tik
su savimi, bet ne kartu su Laiku.
Naktį grįždamas į pradžią gali įsitikinti, kad
kartais ėjai ir ne su Laiku, ir ne su savimi.
Naktį gali išvysti visus nueitus ir būsimus
kelius.
Svarbiausia pabudus pasitikslinti, ar tikrai prabudai.
RYTO DOVANA
Ar Tu matei, kaip gimsta rasos lašelis?
Ar sugavai to gimimo Tau siunčiamą mintį? Kaip
ji Tau padėjo įminti savo gyvenimo prasmingumą?
Rasos lašelis gimsta, kad pagirdytų gėlės žiedą
ir nudžiugintų Tave.
Argi tai nepanašu į žmogaus gyvenimą? Juk ir
žmogus gimsta, kad būtų kažkam naudingas, kad džiugintų kitus.
Jei beskubėdamas gyventi nepastebėjai rasos
lašo gimimo, tai paklausyk, ką Tau sako lėkdamas sveikinti Žemę pirmas ryto saulės
spindulys.
Kiekvienas rytas – naujo ir kaskart vis
nepakartojamo Gyvenimo pradžia.
VEIDRODŽIŲ
PASAULYJE
Tyla – širdies veidrodis. Tik tyloje gali
išgirsti, kaip plaka Tavo širdis.
Tamsa – nuodėmės veidrodis. Tik joje pamatai,
kas tamsesnė: tamsa ar Tavo nuodėmė.
Žmogus – visų klausimų ir atsakymų veidrodis.
Jei tik ieškosi atsakymų.
Žemė – tavo žingsnių veidrodis. Jame gali
pamatyti iš kur atėjęs ir kur gali nueiti.
Dangus – vilčių veidrodis. Kai viltis pakyla
iki Dangaus, ji tampa Tavo gyvenimo tikslu.
Žvelk į visus
pasaulio veidrodžius ir pamatyk save ne tokį, koks esi, o koks Tu gali būti.
BELAUKIANT NUŠVITIMO
Netikėtas žybsnis kartais taip apakina žmogų, kad jis kuriam laikui tampa tarsi
neregys.
Kartais žybsnis švysteli
danguje, tik pačiam dangui, ir užgęsta.
Kai kas žybsnyje įžvelgia jam siųstą lemties
ženklą, kurį mindamas jis pradeda minti ir savo gyvenimo paslaptis.
Būna, kad žybsnio nubrėžta dangumi
trajektorija žmogui parodo kur link jis turi ieškoti savo laimės.
Tačiau pats lemtingiausias yra minties
žybsnis.
Jei jis neapakina, neužgęsta nepastebėtas, tai
žmogų jis ir pažadina, ir išveda į gyvenimo kelią. Jis daro atradimus,
stebuklus, suteikia pažinimo, gyvenimo meilės galią.
Jei tik jis neapakina, neužgęsta nepastebėtas...
POKALBIS
SU KEPURE
Jis dabar jau nebepamena,
kas davė jam patarimą, kad jei neturi su kuo pasitarti, tai gali nusiimti
kepurę ir su ja pasikalbėti.
Patarimas jam
patiko. Kadangi su žmonėmis jis
susitikdavo tik prabėgomis, tai ir pasikalbėti su bet kuo tapo vis sunkiau. Ką
besakyti apie žmones, kai ir pats gyvenimas jį užkliudydavo tik prabėgomis.
Gyvenimo, kaip ir
žmonių, nesulaikysi, nesustabdysi nuo įprasto lėkimo. Rodos, pati lemtis iš
dienų ir rūpesčių susisukusi sau botagą, vaikė visas jo dienotvarkes
dulkėtais gyvenimo keliais, neleisdama nieko pakeisti pagal savo valią.
Tik nusiėmęs
kepurę, tik abiem rankomis į ją įsitvėręs, jis galėjo nors trumpam sulaikyti
lemties primestą bėgsmą ir išsikalbėti tol, kol išlaikys rankose kepurę.
Deja, to gyvenimą
naujai įprasminusio atradimo niekas nepriėmė. Visi taip skubėjo, kad nerado
laiko pasikalbėti net su savo kepurėmis.
Jam beliko tik
svajoti, jog kada nors susirinks keli jo geriausi draugai, nusiims kepures ir,
galbūt pirmą kartą, visi nuoširdžiai pasikalbės.
Jie net
atsisveikindami iš rankų nepaleis kepurių, kurias, kaip kiti traškančius
ausinukus, užsidės tik išėję į pilnas skubančių žmonių gatves.
LIKIMINIS ŽMOGUS
Ką jaučia akmuo, žmogaus paleistas į kitą žmogų?
Ar gali jis pats pakeisti orbitą ir praskrieti pro šalį, nieko nesužeidęs?
Ar yra vilties, kad po to jį kažkas pakels nuo žemės ir įmūrys į šventovės sieną?
O gal paties likimo ir lemta tuo likiminiu žmogumi būti Tau?
GIMTI GYVENIMUI
Jei tavo rytas prasideda nuo įprastinės kavos gurkšnio, nuo skubaus
telefono skambučio, nuo rytinių pasaulio ar vietinių naujienų, nuo
šuolio į automobilį – vadinasi, tu negyveni.
Tik tuomet, kai rytas prasidės nuo saulės patekėjimo, tik tuomet tu vėl atgimsi.
Juk turėjo kažkada tai būti tavo gyvenime nors vienas toks rytas, kuris,
kaip ir visiems, kas gyvas, prasidėtų nuo saulės patekėjimo.
Turėjo būti ir tokia diena, kai saulė buvo visos dienos garsų ir tylos dirigentė.
Jei taip buvo – vadinasi, tu dar gali vėl atgimti.
Jei taip nebuvo – vadinasi, reikės gimti gyvenimui iš naujo.
DANGAUS
DOVANA
Sako, kad kadaise žmonės gimdavo su sparnais.
Skraidydami tarp paukščių, jie džiaugėsi iš arčiau matydami dangų, pakildami
virš debesų.
Paskui žmonės išmoko kurti, svajoti ir mintimis jie pakilo ne tik aukščiau
už plačiasparnius erelius, bet ir galėjo laisvai nardyti po visas dangaus
platybes, nuskrieti į kitas planetas, drąsiausi net keliaudavo po jas.
Žmonėms nebebuvo ko pavydėti
paukščiams, ir sparnai jiems nustojo augę...
Po daugel amžių niekas
nebeprisiminė, kad kažkada turėję sparnus. Dar vėliau jau nebeatsiminė, jog
praeityje buvo tokie laikai, kada jie mokėjo svajoti.
Tik kai Ikaras visų akivaizdoje
kartą pabandė nuskristi į saulę, žmonės vėl panoro iš arčiau pamatyti dangų. Bet
dabar jo valdovai, vengdami žmonių pykčio, bijodami, kad ir danguje dėl jų
kaltės gali kilti tokie pat karai, kokie nuolat vyksta žemėje, sparnų jiems
nebeatsiuntė, žmonių, nepasislėpusių metaliniuose lėktuvuose ar raketose, į
dangų nebepriėmė.
Bet, kaip brangiausią dovaną, žmonėms,
įveikusiems žemės minčių trauką, svajoti leido.
PATAMSIO DĖSNIS
Pradžioje jis
padarė atradimą, eksperimentiškai nustatęs, kad plaunant lėkštes patamsyje reikia žymiai mažiau vandens,
nes tamsoje nematyti, kas ant tų lėkščių lieka.
Jei
nematyti – vadinasi, kaip ir nieko nėra. Nėra ko ir stengtis.
Tačiau
to atradimo esmės nesuprato nei Patentų biuro darbuotojai, nei kolegos, nei
draugai.
Tik
tuomet, kai jis paaiškino, kad Patamsio principas tinka ir savęs, ir gyvenimo
pažinimui, viskas pasikeitė.
Visuotinis dėsnis tapo ir pripažintas, ir taikomas
praktiškai.
Žmonės pagaliau suprato, kad jie, to nežinodami,
ilgus metus tik patamsy, tik apgraibomis žvelgdami į savo vidų ten nematė nei turimų gabumų, nei talentų, kuriais, savaime
suprantama, negalėjo ir pasinaudoti.
Gyvendami patamsy jie apgaulingai tenkinosi savo
patamsiu, nieko neieškodami nei savyje, nei gyvenime.
Dabar visi, kas suprato
Patamsio dėsnio esmę, galėjo užsidegti savo sielos fakelus ir erdviame gyvenimo
žemėlapyje aiškiai pamatyti, kur yra atsidūrę, kokie lobiai, kokie talentai slypi
juose pačiuose, kiek daug galimybių yra aplinkui.
Pasišviesk Patamsio dėsniu ir laimėk
gyvenimą.
MEDŽIO
IR ŽMOGAUS VIRSMAS
Medis neatlaikė audros šėlsmo ir virsdamas
prispaudė žmogų. Jam iš rankų iškrito knyga. Vėjas vartė puslapius, ir žmogus
norom nenorom ėmė skaityti.
Tai buvo jo paties ir kitų žmonių gyvenimų
nuotrupos. Vėjas tarpais puslapius keitė labai greitai, kartais ilgai jam prieš
akis laikydavo tą patį gyvenimo epizodą ar kokį užmirtą praeities įvykį.
Kuo ilgiau jis skaitė, tuo labiau artėjo prie
savęs, prie savo gyvenimo. Juk dabar žmogus ir kūnu, ir mintimis sulaikytas nuo įprasto bėgsmo, atiduotas tik
pačiam sau. Jis po daugel metų galėjo būti tik su savimi.
Pagaliau vėjas
nurimo, palikdamas prieš jį atverstą puslapį. Jame tebuvo tik trys
trumpi žodžiai: „Kelkis ir eik!"
Kelkis ir eik!
Žmogus pakilo.
Pakilo visam laikui.
Dairydamasis
į kitus žmones jis stebėjosi: „Kiek daug dar yra tokių, ant kurių vis dar neužvirsta medis."
CHAOSAS IR RAMYBĖ
Sako, kad tai buvo iš tikrųjų.
Karalius pasikvietęs geriausius dailininkus,
paprašė jų nupiešti paveikslą, kuris visiems suteiktų ramybę, nes žmonės
skundėsi jos neturį, bet labai pasiilgę.
Ilgai karalius rinkosi, ilgai jis ieškojo
tokio paveikslo, į kurį žiūrėdamas pajustų ramybės teikiamą džiaugsmą, ir žmonės pagaliau atrastų kelią į sielos
ramybę čia, žemėje, o ne kažkur rojuje.
Deja, nei vienas paveikslas jo nesužavėjo, jo
neįkvėpė nei lygaus ežero, nei miegančios žemės, nei pienės pūko vaizdai. Visiems kažko vis trūko. Liko
paskutinis paveikslas, kuris, deja,
labiau buvo panašus į chaosą, o ne į ramybę.
Jame dailininkas buvo nupiešęs sraunią upę,
per kurią susikibę rankomis, kad srovė jų nenuneštų link krioklio, brido
žmonės. Visą dangų dengė tamsūs audros debesys, iš kurių švysčiojo grėsmingi
žaibai.
Karalius jau norėjo mesti tą paveikslą į šalį,
bet paskutiniu momentu jo kamputyje tarp ąžuolo šakų pastebėjo lizdą, kuriame tupėjo
paukštis su dviem paukščiukais. Jie visi ramiai sau dairėsi po gerai pažįstamą
pasaulį, nes iš patirties jau žinojo, kad rytoj išaus nauja diena, kad po
audros dar lengviau bus susirasti maisto, kad dangus bus dar labiau mielas ir
gražus.
Karalius perskaitė ir įvertino dailininko
mintį: koks chaotiškas bebūtų pasaulis,
ieškodamas visada gali sau atrasti sielos bei gyvenimo ramybę.
Nuo tų laikų žemėje karalių sumažėjo, o chaoso
tik padidėjo.
Vadinasi, padidėjo ir savo vietos gyvenime,
savo ramybės atradimo vertė.
GYVENIMO LAIKRODŽIŲ MEISTRAI
Jei Tu, apimtas pažinimo geismo, imsi ir išardysi laikrodį, o supratęs, kaip
jis veikia, vėl jį surinksi, tai laikrodis neis, jei ant stalo liks bent
menkiausia jo detalė. Laikrodis sukonstruotas taip, kad jam reikalinga viskas,
kas ten buvo iš pradžių.
Visai kitaip veikia Gyvenimo laikrodžiai.
Kai Tu, ieškodamas Gyvenimo meilės ir prasmingumo, ant minčių stalo
išdėliosi visus parėjusio laiko įvykius, ir tai, kas buvo klaidinga,
netikslinga, kas neverta nei prisiminti, viską, kas nepuošia šiandienos išmesi
į minčių sąvartyną, tai pasijusi tarsi būtum įsigijęs naują Gyvenimo laikrodį.
Dabar jis rodo, kur ieškoti naujų gyvenimo vertybių, gyvenimo grožio, dabar jis
skaičiuoja tik likimo dovanas, kurių anksčiau būtum nematęs, jų negavęs.
Tu jautiesi tarsi palaimintas, jau vien tuo, kad patiri malonumą gyventi,
kad Gyvenimo laikas skirtas vien Tau, kad gali mąstyti, kurti, mylėti.
Tu kas rytą pajunti Likimo palinkėjimą, kuris tampa Gyvenimo meilės
dovanomis.
Gyvenimo laikrodžių meistrų ieškoti ir to amato mokytis nereikia. Tereikia
pasirinkus lemtimi saulėtą dieną likti vien su savo mintimis.
Duok joms ieškojimų laisvę ir džiaukis Gyvenimo
aistra!
VAISTAŽODŽIŲ ŽYDĖJIMAS
Retai taip būna,
kad išleista knyga iškart atranda kelią pas skaitytojus. Knygą „Vaistažodžiai",
kurią išleidau vos prieš mėnesį, jau tenka kartoti. Tačiau didžiausias emocinis
džiaugsmas tame, kad ji sutinkama, priimama, skaitoma, kaip ir turėjau tikslą
ją rašydamas - kad žmogus su siela, mintimis pajaustų save, kad atvertų savo vidinį
pasaulį, kad atrastų savo vidines galias ir taptų kuo laimingesnis ir kuo
labiau mylintis Gyvenimą.
Tokios tikrai
šventiškai įkvepiančios buvo dvi paeiliui knygos sutiktuvės - gegužės 6
dieną Lietuvos „Žinijos" draugijos Pozityvistų klube ir gegužės 7 dieną
Klaipėdos Pempininkų bibliotekoje.
Pozityvistų klube dalyvavo, kalbėjo ir knygos rėmėjas Alfredas Sabaliauskas (antras iš kairės) su
žmona Dalia (trečia iš kairės). Alfredas yra pats kelių knygų autorius,
aistringas keliautojas, visapusiškai kūrybingas žmogus.
Klubo gretas
papildė įdomi ir iškili asmenybė Lidija Talmantienė (antra iš dešinės). Ji
įdomiai papasakojo apie save, savo gyvenimą.
Pempininkų
bibliotekoje susirinko gausus skaitytojų
būrys. Buvo tikra kūrybinė nuotaika, dalinomės mintimis apie gyvenimo
grožį, kurį reikia atrasti kiekvienam, siekiančiam pilnaverčio gyvenimo. Kilo
mintis įkurti ir Klaipėdoje Pozityvistų klubą, pasvajojome apie „Vaistažodžių" muzikinę
interpretaciją.
Linkiu sėkmės
visiems feisbukiečiams. Norintys savo sieloje pasisėti „Vaistažodžių" jau
žinote, kur rasti jų sėklų.

VAISTAŽODŽIŲ TERAPIJA
Žodis gydo, žodis žeidžia – teigia sena žmonių išmintis. Deja,
praktiškai dažniausiai naudojama tos visuotinės išminties tik antroji
dalis – žeidžiančioji pusė. Tuo nuskriaudžiame ne tik kitus, bet ir
patys save.
Pagailėkime savęs, pagydykime save, tuo pagydydami visą savo pasaulį.
Vaistažodžiai. Aš juos, kaip žolininkės vaistažoles, rinkau ir
jungiau į vaistažodines puokštes daugel metų. Rinkau vis labiau
tikėdamas jų galia, nes jie stiprino ir mane, ir tų vaistažodžių
vartotojus – mano skaitytojus, su kuriais mane sieja ne tik knygų
tekstai, bet ir asmeniniai susitikimai, energetiniai seminarai.
Dvasinė ekologija šiais emocinio, dvasinio užterštumo laikais yra būtina
norint išlikti sveiku, energingu, mylinčiu tą vienintelį mums duotą
gyvenimą žmogui. Tai turi tapti gelbstinčiu skydu nuo iš visų pusių
puolančių negatyvumo strėlių. Kaip ir visais kartais, taip ir šiuo
atveju, geriausia priemonė yra ne kokia cheminė intervencija, o pati
natūraliausia dvasiškai ekologiška vaistažodžių terapija.
Vaistažodžių terapija – tai atėjusių iš žemės ir dangaus, turinčių
emocinę energetinę galią vaistažodžių impulsinė terapija. Kiekvienas
perskaitytas kūrinėlis, priimtas į sąmonės, pasąmonės, žmogaus vidines
erdves, tampa energetiniu impulsu, kuris, jei tik tinkamai saugomas ir
prižiūrimas, gali generuoti tokias energetines galias, kurių dėka žmogus
tampa sveikas, stiprus, mylintis ir visapusiškai laimingas.
Aiškumo dėlei, kaip veiksmingiau naudotis vaistažodžių gydomąja galia,
pasinaudokime mums įprastų prie vaistų pridedamų instrukcijų pavyzdžiu.
Kas žinotina prieš vartojant vaistažodžius. Prieš pradedant
skaityti būtina nusiplauti ne tik rankas, veidą, bet ir sielą, išmesti į
minčių šiukšlyną visas negatyvias, aklas gyvenimo grožiui mintis.
Reikia įkvėpti gaivaus oro, pažvelgti į dangų, pasijusti savo paties
gyvenimo kūrėju.
Kaip vartoti vaistažodžius. Geriausia jais naudotis esant vienam.
Neturi būti jokių pašalinių garsų bei dirgiklių. Vaistažodžiai ypač
veiksmingi, jei juos priimame prieš miegą. Gali skambėti tyli, kilni
muzika. Tai padeda vaistažodžiams tvirčiau apsigyventi mintyse,
emocijose, jausmuose. Tuo stipriau pasireiškia gydomoji jų galia.
Ką daryti pavartojus per didelę vaistažodžių dozę? Naudingiausia
skaityti tik po vieną skyrelį, kūrinėlį, o perskaičius kviestis savas
mintis, žadinti savus gyvybinius jausmus. Taip palengva atrandami iki
tol snaudžiantys gabumai, talentai, atrandamos galimybės svajones
paversti tikrove. Tyrimais nustatyta, kad perskaičius visą knygutę iš
karto jokio gydomojo efekto nebūna, nors žalos taip pat nėra. Reikia po
kurio laiko vėl skaityti, kaip nurodyta anksčiau – tik po vieną
kūrinėlį.
Pamiršus pavartoti vaistažodžius. Kitą dieną nereikia naudoti
dvigubos dozės. Pakanka paanalizuoti, kokios priežastys nulėmė tai, kad
pamiršote. Tos priežastys gali būti viso Jūsų laimingo gyvenimo
trukdžiai. Pašalinkite juos kartu su nauja vaistažolių dienos doze.
Nustojus vartoti vaistažodžius. Pavartojus vaistažodžius
pakankamai ilgą laiką, susikuria gyvenimo pozityvumo imunitetas ir
vaistažodžius pradeda gaminti paties žmogaus mintys ir jausmai. Reikia
stebėti, jei gyvenimo rūpesčiai vėl užslopina vaistažodžių gamybą, kursą
reikia pakartoti iš naujo. Jei skaitysite vaistažodžius visą laiką kas
dieną, tai užtikrins nuolatinį gyvybinės energijos pakrovimą.
Galimas šalutinis poveikis. Jei turite per visą gyvenimą įgytą
alergiją pozityvumui, savianalizei, tai pradžioje vaistažodžiai gali
sukelti neigiamas reakcijas (net iki noro suplėšyti į skutelius šią
knygutę, todėl patartina jas įsigyti net kelias), tačiau tai (kartais
net po kelių suplėšimų) dažniausiai ne tik praeina, bet tie žmonės tampa
patys mieliausi vaistažodžių vartotojai, mano bičiuliai.
Kartais įgavusiems vaistažodžių suteiktą galią kyla gailestis, kad jie
to nežinojo, daug metų tuo nesinaudojo. Jiems patartina pagilinti
vaistažodžių priėmimo dvasią ir gailestį transformuoti į vitališką
džiaugsmą, kad galėjai niekada to nežinoti. Jei tai nepavyksta, visada
galite atvykti pas mane, kad kartu atrastume pačią veiksmingiausią ir
reikalingiausią vaistažodžių dozę.
Nėštumas ir žindymo laikotarpis. Tuo metu vaistažodžiai yra ypatingai naudinga dvasinės stiprybės priemonė. Ji stiprina ir motiną, ir vaisių, ir kūdikį.
Alkoholio vartojimas. Nustatyta, kad vaistažodžiai alkoholikams
turi stiprią gydomąją galią, padeda jiems atsikratyti priklausomybės nuo
alkoholio, nes vaistažodžiai apsvaigina gyvenimo meilės džiaugsmu,
kurio trūkumas ir tiesė ranką prie taurelės.
Kiti žodžiai ir vaistažodžiai. Vaistažodžių požymių yra senose
knygose, kai kuriuose poezijos, meno, pozityvistų kūriniuose. Deja,
daugelyje komercinių knygų, filmų, žiniasklaidoje vyrauja vien
nuodažodžiai, savyje turintys ir tokių slaptų emocinių saldiklių, kurie
apgaulingai kelia dvasinį apetitą, emociškai išalkę žmonės puola prie jų
ir... nuodijasi savo noru. Tik vaistažodžiai gali sugražinti jiems
dvasinę stiprybę, sveikatą, gyvenimo meilės džiaugsmą ir energiją.
Skaitykite, naudokitės visa vaistažodžiuose slypinčia gydomąja galia ir
energija! Būkite ne tik stiprūs, bet ir galingi, aistringi, atraskite
visas Jums duotas meilės ir grožio galias!
Visad Jūsų –
Jeronimas Laucius,
rašytojas pozityvistas, vaistažodžių rinkėjas ir dovanotojas
|