2018-11-15, Ketvirtadienis
En   Ru  
Kūryba. Leidyba
Leidyklos vadovas-rašytojas
Pozityvistų klubas
Kaip gimsta gyvenimo takai
Kaip pasikrauti gyvenimo energija
Veikianti Minčių klinika
Energetiniai negatyvumo valymo kursai
Sukurk save. Egoterapija
Seminarai-diskusijos
Trečiojo amžiaus universitetai
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Neišeik iš gyvenimo
Turi mintį – turėk knygą
Tavo sėkmės Knygynėlis
Plakatai
Savivaldybių vadovams
Žmogaus sauga
Visuomenės sveikatos centrams
Atsargus – tai ir saugus
Bendravimas su bibliotekomis
Pradinių klasių mokytojams
Renginiai mokyklose
Iš naujų knygų
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Pokemon go prizai
Įdomiausi laiškai
Lietuvai pagražinti draugijos Vilniaus skyrius
Darželių auklėtojoms, mokytojams. Seminarai
Mano svajonė
Jalsa Salana
Kontaktai
     
  Jau veikia! Žr. mūsų skyrelyje ENERGETINIAI NEGATYVUMO VALYMO KURSAI
Jalsa Salana

KIEKVIENAS LAIŠKAS – KNYGOS PUSLAPIS

Jalsa Salana yra vienas didžiausių Ahmadijos Musulmonų bendruomenės renginių, kuriame dalyvauja ir bendruomenės nariai, ir svečiai. 2018 metais 43-as kasmetinis suvažiavimas vyko rugsėjo 7–9 dienomis Vokietijoje, Karlsruhe mieste. Jame, vadovaujant Lietuvos Ahmadijos bendruomenės prezidento Ahmedo Fazaro, dalyvavo 60 lietuvių.

Ta įspūdinga kelionė taip visiems patiko, kad nutarėme apie tai išleisi knygutę. Joje spausdinsime Suvažiavimo dalyvių atsiminimus, jų mintis apie bendravimo prasmingumą ir save, supažindinsime su Ahmadijos istorija, kaip sekasi įgyvendinti jų devizą „Mylėk kiekvieną, nekęsk nei vieno".

Manome, kad tai padės geriau pažinti Lietuvoje gyvenančius Ahmadijos bendruomenės narius, praplės mūsų akiratį, turėsime daugiau draugų.

Šiame internetinės svetainės skyrelyje spausdinsime gaunamus (neredaguotus) laiškus, kurie vėliau suredagavus pateks į knygą.

Laukiame laiškų, nuotraukų. Smagaus ir prasmingo bendravimo!

Leidėjai

 

 

MUS VIENIJA TIKĖJIMAS TIKĖJIMU
Straipsnis iš laikraščio „Karštas komentaras"

„Mylėk kiekvieną, nekęsk nei vieno" – tai musulmonų bendruomenės „Ahmadija", kuri apjungia keliasdešimtis milijonų pasaulio musulmonų, devizas.

Rugsėjo 7–9 dienomis Vokietijos mieste Karlsruhe vyko šios bendruomenės kasmetinis suvažiavimas „Jalsa Salana 2018". Jame, gavę kvietimą iš Lietuvos musulmonų asociacijos „Ahmadija" prezidento Ahmedo Farazo, dalyvavo 60 įvairių profesijų žmonių, panorusių susipažinti su islamo religijos skirtingumais ir panašumais, įsitikinti kiek teisingos mūsų stereotipinės nuostatos apie musulmonus.

„Ahmadija" judėjimas atsirado XIX a. pabaigoje dabartinės Indijos teritorijoje. Jo pradininkas buvo 1835–1908 m. gyvenęs Mirza Gulamas Ahmadas. Judėjimo šalininkai tiki, kad Mirza Gulamas Ahmadas ir  buvo tas naujasis Mesijas, kurio atėjimą  išpranašavo dar pats Mahometas. Būtent tam naujajam mesijui, kaip  tiki „Ahmadija" judėjimo šalininkai, buvo lemta atnaujinti islamą, grąžinti šią religiją į teisingą kelią, kurį praktikavo pranašas Mahometas ir pirmieji musulmonai. „Ahmadija" judėjimo pradžia laikoma 1889 m. kovo 23 d. Tada Mirza Gulamas Ahmadas formaliai priėmė pirmųjų savo pasekėjų ištikimybės priesaiką. Nuo to laiko judėjimas sparčiai augo ir plėtėsi, nors iš pradžių jo bendruomenę sudarė vos kelios dešimtys narių.

Lietuvos „Ahmadijos" bendruomenė buvo įkurta 2015 m. Ją įkūrė 2012 metais iš Pakistano į Lietuvą atvykęs Ahmedas Fazaras. Jis su šeima – žmona ir trys vaikai – gyvena Bendruomenės namuose. Vyriausias sūnus Martazas mokosi lietuviškoje mokykloje, antroje klasėje, kalba gimtąja urdų kalba, moka angliškai. „O Koraną skaitau arabiškai", – pasidžiaugė man, kai lankiausi jų namuose.  

Bendruomenės narių nedaug – tik 15. Visi asociacijos nariai yra Lietuvos gyventojai – vieni studijuoja, kiti dirba. Daugelis narių yra atvykėliai iš kitų šalių – Pakistano, Anglijos, Vokietijos, tačiau prie judėjimo prisijungė ir keli lietuviai. Bendruomenės nariai elgiasi panašiai, kaip ir kiti musulmonai. Švenčia Ramadaną ir kitas šventes, meldžiasi penkis kartus per dieną, laikosi Korano, o skirtumai yra labiau teoriniai.

Susivieniję, kaip teigia „Ahmedijos" vadovas, visi galime tarnauti šaliai, tarnauti žmonijai, gyventi geriau ir prasmingiau. Dėl to, pavyzdžiui, per Kalėdas mūsų bendruomenės nariai surenka pinigus ir važiuoja į vaikų namus, su vaikais bendraujame, net Lietuvos himną giedojome kartu. A. Farazas buvo susitikęs ir su Lietuvos Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, draugiškoje aplinkoje aptarė Bendrijos integracijos į visuomeninį gyvenimą klausimus.

Deja, kaip ir visame pasaulyje, taip ir pas mus turi gilias šaknis stereotipai, kuriuos generuoja tie, kurie nesuinteresuoti taikingumu, humanizmu. O tai, kad mes neretai siejame islamą ir terorizmą, tai tik iš atskirų faktų suformuluota nuostata. Sakykim, mes visai teisingai didžiuojamės savo kultūra, savo dvasingumu, bet iš tų pačių mūsų užpildytos ir Lukiškės, ir Pravieniškės...

Mano manymu, derėtų gyventi pagal tą seną išmintį, kuri sako: „Kaip žiūrėsi, taip ir matysi." Jei mes į tarp mūsų gyvenančius musulmonus žvelgime, kaip į kokius „netikėlius", tai tik parodysime savo nesupratingumą ir menkumą.

Musulmonai tokie patys žmonės, kaip ir mes. Gal tik kiek daugiau vargų patyrę, bet ir mūsų niekas nelepino. Beje, ir pats Popiežius Pranciškus, kuris taip iškilmingai buvo sutiktas Lietuvoje, ne kartą yra pabrėžęs apie skirtingų kultūrų, skirtingų religijų bendradarbiavimą, visų žmonių bendrystę. 

Turiu pasakyti, kad suvažiavime „Jalsa Salana 2018", kuriame dalyvavo apie 40 000 dalyvių ir svečių, vyravo vien taikingumo, tolerancijos, noro integruotis į visuomeninį, kultūrinį, ekonominį gyvenimą motyvai. Apie tai savo pranešime ir kalbėjo Hadrat Mirza Masroor Ahmad – Pažadėtojo Mesijo Penktasis Kalifas. Jo kalboje neišgirdau nieko, su kuo negalėčiau nesutikti. Jis kalbėjo apie būtinybę visada dirbti, bendrauti su meile, apie dievobaimingumą, kuris saugo nuo nusikaltimų ir nelaimių, apie formalios maldos betiksliškumą ir beprasmiškumą. Man, kaip pozityvistui, paliko įspūdį Penktojo Kalifo išsakyta mintis, kad reikia ne tik garbinti Dievą, bet savo darbais ir gyvenimu džiuginti Jį. Juk tai vien bendražmogiškos, humanistinės mintys.

Visi iš suvažiavimo grįžome į namus pilni teigiamų įspūdžių, atsikratę neigiamų stereotipų apie musulmonus, tapę vieni su kitais draugiškesni. Ir Penktasis Kalifas, spausdamas kiekvienam mūsų rankas, linkėjo likti savimi, visame kame ieškoti ir atrasti teigiamų pusių.

Bendraukime, būkime draugiški – turėsime daugiau draugų, nesvarbu kokio jie tikėjimo. Musulmonai, kaip ir mes, tiki Aukščiausiuoju. Tik jie kelią ten sau suranda per Mahometą, o mes – per Jėzų Kristų. Tolesnis ir musulmonų, ir mūsų tikėjimo kelias tas pats – Dievas, visos žmonijos Aukščiausiasis. Todėl mus turėtų ir vienyti Tikėjimas Tikėjimu.

Jeronimas Laucius, rašytojas

 

 

* * * * *

Esu Violeta, man 23 metai. Gimiau ir užaugau daugiakalbiame miestelyje pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų rajone. Man patinka keliauti, mokytis kalbų, pažinti naujas kultūras, semtis naujų patirčių. Dievinu Ispaniją, ispanų kalbą ir viską, kas yra su ja susiję. Labai mėgstu rašyti. Šis pomėgis man padeda išlieti jausmus, išreikšti tai, ką kartais sunku pasakyti žiūrint žmogui į akis. Manau, kad rašymas yra labai geras būdas nusiraminti, pagalvoti, priimti svarbius sprendimus.

Pernai pradėjau studijuoti taikomosios kalbotyros magistrą Vilniaus universitete, kur ir susipažinau su Ahmedu, savo grupioku. Jis man pasirodė šiltas, pozityvus, įdomus ir labai geras žmogus, kuris savo pakantumu bei išskirtinumu padeda pažvelgti kitaip į mus supantį pasaulį. Mane maloniai nustebino jo noras išmokti lietuvių kalbą, studijuoti ta kalba, ir, nepaisant visų užsieniečius ištinkančių sunkumų Lietuvoje, besąlygiškai dirbti žmonių labui. Ahmedo dėka aš ir mano kurso draugės daug sužinojome apie islamo religiją, turėjome progą pasinerti į pakistaniečių kultūrą, pažinti jos subtilybes, taip pat susipažinome su jo svetinga šeima, pamatėme, kaip atrodo kasdienis jų gyvenimas, kaip stengiasi palaikyti nuoširdžius santykius su visais žmonėmis.

Džiaugiuosi galėjusi sudalyvauti neseniai Vokietijoje vykusiame Jalsa Salanos renginyje. Tiesą pasakius, niekada anksčiau nebuvau panašiame renginyje. Šia prasme šis musulmonų renginys man buvo tikras atradimas. Didžiulės salės, kuriose susiburia tūkstančiai musulmonų  pasimelsti, pasikalbėti, pasiklausyti kalifo kalbos; atskiros vyrų ir moterų erdvės, turgeliai... Dalyvaudama šiame renginyje pasijutau tarsi atsidūrusi kitame pasaulyje, kuriame netrūko šypsenų, žmonių atvirumo, noro pagelbėti kitiems, būti taikiems. Labai keista, iš tikrųjų. Iš vienos pusės, jautiesi išskirtinis. Iš kitos pusės, suvoki, kad tų asmenų gyvenimo patirtis yra visiškai kitokia, o jų padėtis kartais atrodo nepavydėtina. Nesąmoningai susimąstai, ar galėtum taip gyventi, ar sugebėtum priimti visą tą kultūrą kaip sau artimą, visa siela atsiduoti likimo valiai. Buvo matyti, jog tie žmonės aiškiai supranta savo paskirtį ir jaučiasi savaip laimingi. Būtent tai mane ir sužavėjo.

Renginys man paliko daug neišdildomų įspūdžių ir tuo pačiu metu man buvo nauju išbandymu. Sutikau įvairių žmonių, vaikščiojau Karslrujės ir Frankfurto gatvėmis, girdėjau vokiškai kalbančius žmones, kalbėjau prieš kamerą, ieškojau atsakymų į klausimus,... Viskas man buvo neįprasta, kartkartėmis sukeldavo nepatogumų. Bet kokiu atveju, kelionei baigiantis supratau, jog šios keturios dienos tam tikra prasme man buvo kultūrine dovana. Kelionė buvo sėkminga, visi liko patenkinti, o tai juk ir yra svarbiausia – po kiekvienos kelionės palikti savo širdyje kokį nors jos atsiminimą: nereikšmingą daiktą, nuotrauką, naują draugystę, kelionės metu ištikusius pojūčius ir šiltus žodžius jos organizatoriams. Esu dėkinga Ahmedui ir asociacijai Ahmadija už pasiūlymą dalyvauti renginyje, už jų geranoriškumą, rūpestį, už jų pastangas nupasakoti mums kiekvieną renginio detalę. Tikiuosi, kitąmet dalyvių skaičius iš Lietuvos bus dar didesnis, o apmąstymų atsiras dar įvairesnių.

Violeta Miliun 

 

 

* * * * * 

Esu Dominykas. Pabaigiau filologijos studijas Vilniaus universitete ir šiuo metu dirbu kaip tekstų rašytojas, taip pat imu interviu iš žmonių ir rašau straipsnius sąmoningumo temomis. Laisvalaikiu rašau kūrybinius tekstus, kartais poeziją, realizuoju įvairias kūrybines idėjas, mokausi daug užsienio kalbų.

Apie galimybę vykti į Jalsą Salaną sužinojau per ryšius Vilniaus Universitete. Niekada giliau nesidomėjau islamu, tačiau kadangi pasitaikė tokia galimybė, pagalvojau, kodėl gi ne, būtų įdomu sužinoti daugiau ir apie šią religiją. Nesu iš tų žmonių, kurie yra prisigaudę kokių nors blogų asociacijų apie islamą (žinių per televizorių nežiūriu). Nei viena religija man neatrodo kažkokia bloga vien dėl to, kad ją iškreipia kai kurie jos pasekėjai. Tai neišvengiamas reiškinys, nes nei vieno pasekėjo sąmonės nėra tokio aukšto lygio kaip dvasinio pranašo, nuo kurio perteikto įkvėpimo žmonės sukūrė vieną ar kitą religiją. Maža to, atsiranda net tokio žemo sąmoningumo ir piktavalių žmonių, kurie dar viską iškreipia, galbūt net sąmoningai, tada jau žmogus nebegali lengvai tikėti religija dėl tokio blogo jos įvaizdžio, bet dėl to juk pats vargšas pranašas nėra kaltas, idėja lieka ta pačia idėja. Lygiai tas pats yra su krikščionybe ir kitomis religijomis, įvairiais mokymais, reiškiniais, apskritai su viskuo. Tačiau vien dėl to pats islamas ar pati krikščionybė iš savęs man nėra kažkoks blogis ir galvos man dėl to neskauda, kaip kad ir neateina į galvą mintys, kad kas nors renginio metu pavers mane musulmonu ar sprogdins bombomis :) Tad svarbu visuomet palaikyti šviežią galvą, mokėti atskirti religijų ir kitų reiškinių Esmę nuo pašalinių ar primestų dalykų, mokėti apsisaugoti nuo pilamų informacinių nuodų.

Būtent todėl mūsų visų tikslas yra žmonių švietimas. Lietuvos žmonių supratimas apie islamą yra gana tamsuoliškas, stereotipiškas, akivaizdžiai paveiktas oficialiosios žiniasklaidos. Į šį renginį aš, kaip ir kiti jo lankytojai, vykau su tikslu daugiau apie islamą, galbūt net prisiliesti prie jos Esmės, prisiliesti prie jo tikrumo ir patirti visą šios egzotiškos religijos žavesį. Mano tikslas tikrai nebuvo priimti islamą ar, kaip sakoma, atsiversti į kitą tikėjimą. Niekas čia manęs ir nebandė atversti į jokį tikėjimą, kaip kad daugelis artimųjų juokais ar kiek rimčiau pagalvojo. Turiu krikščionybę, savo gimtosios šalies religiją – ir man gerai. Tiesiog, kaip ir visur, sutikau daug šviesių ir sąmoningų žmonių, susipažinau su užsieniečiais. Patyriau ir tai, kad musulmonai iš tiesų yra daug vieningesni už krikščionis, jų tikėjimas yra tvirtas ir be jokių dvejojimų. Jau vien tai verčia suklusti ir tarsi sako – gal ir mums, krikščionims, reikia perimti šį gerą pavyzdį ir būti vieningesniais? Manau, kad skirtingų religijų atstovai turėtų bendradarbiauti vieni su kitais. Savo kultūrinėmis skirtybėmis galime įkvėpti vieni kitus ir papildyti savo pačių vietinį suvokimą – kitos kultūros ir religijos praplečia žmogaus mąstymo horizontą, suteikia jam daugiau kilnumo, kilniadvasiškumo. Konferencijoje dalyvavo vienas dvasininkas iš Gruzijos. Jis, kaip krikščionybės atstovas, atvyko svečiuotis pas musulmonus, pasveikinti juos ir šnekėjo iš esmės apie tuos pačius dalykus, apie kuriuos šneku ir aš šiame savo tekste. Jeigu atvirai – nemėgstu siauražiūriškumo, kuris iš tiesų palaipsniui gali peraugti į fanatizmą. Kartais pasidaro keista, kaip žmonės dar gali nesuprasti tokių elementarių dalykų. Tada galvoju – kas su jais negerai? Iš kur visa tai kyla? Kas sėja tokius reiškinius ir uždaro platesnius žmonių supratimo horizontus?

Ačiū Dievui, supratimas yra stipresnis už nesupratimą, lygiai kaip meilė yra stipresnė už neapykantą, todėl vis daugiau žmonių sąmoningai supranta visa tai, apie ką dabar kalbėjau, jie supranta tai savaime, net be jokių paaiškinimų. Tačiau tiems, kurie dar dvejoja, kaip ir visai mūsų visuomenei apskritai, turime daugiau kalbėti apie šiuos dalykus. Nes esmė, kaip ir visur, yra net ne pats islamas, ne pati krikščionybė, ne koks nors reiškinys ar religija. Esmė yra Meilė, vienijanti visas religijas ir daranti mus žmonėmis, tikrais žmonėmis, o tie, kas norės atsiversti į islamą, kam tai yra artima, jie tą patys sąmoningai ir padarys. Jalsa Salana kažkam gali būti tuo įkvėpimu, paskatinančiu priimti islamą – šis renginys suves su reikiamais žmonėmis, sudarys tam visas reikiamas galimybes. Šiame renginyje taip pat laisvai gali sudalyvauti ir tie, kurie, kaip ir aš, nori perimti įkvėpimą iš kitos religijos, kad galėtų panaudoti jį švietėjiškam darbui ir prisidėtų prie to, kad būtų plečiami žmonių mąstymo horizontai. Bent kartą gyvenime nukeliauti į Jalsą Salaną – tai puiki galimybė. Kodėl ja nepasinaudojus? Juolab kad visa tai nemokamai. Tai padės naujomis spalvomis papildyti įprastą požiūrį, praturtins kasdienybę, suteiks naujų žinių ir bus puikus nuotykis. Ir ne vien tam, kad tiesiog paturistautum, pasinaudojęs nemokama galimybe, bet ir tam, kad kažką daugiau suvoktum ir pasidalintum visu tuo bent su keliais kitais suprasti sugebančiais žmonėmis, bent su vienu sau labai artimu žmogumi.

Dominykas Raudonius

 

 

 

Apie Ahmadi bendruomenę Lietuvoje ir Ahmed Faraz

Mano vardas Artur Mirkevič. Esu geras Ahmed Farazo draugas. Esame pažįstami nuo 2014 metų. Bendravau su juo dar iki visos Ahmadi bendruomenės Lietuvoje įkūrimo, tad gana nemažai laiko praleidau su Farazu ir jei reikėdavo pagalbos, stengdavausi visad padėti. Šiek tiek pristatysiu kaip visas susipažinimas ir bendravimas vyko.

Su Farazu susipažinau labai atsitiktinai. Tuo metu, ko gero, galvojau, kad tai atsitiktinumas, bet dabar, kad taip ir turėjo būti,  Studijavau tada antrame kurse ir buvau užsirašęs į Vilniaus Universiteto Erazmus mentorių programą. Programos tikslas mentoriauti užsienio studentams, kurie atvyksta pasimokyti į Vilniaus Universitetą tam tikram laikotarpiui. Programos tikslas užsienio studentui būti pirmu draugu, kuris padeda susipažinti su Lietuva, sutvarko įvairius apgyvendinimo dokumentus, padeda su įvairiomis problemomis ir apsiprasti su nauja aplinka. Man buvo pranešta, kad iki pirmųjų atvykusių studentų visi naujokai mentoriai turės mokymus, kur bus pateikta visa naudinga informacija. Tuose mokymuose pastebėjau, kad dalyvavo ne tik lietuviai studentai, buvo ir užsieniečių, o kadangi viskas vyko lietuvių kalba, tai buvo neįprasta matyti porą užsieniečių. Vienas iš tų užsieniečių ir buvo Farazas. Jis tuo metu studijavo lietuvių filologijos bakalaurą Vilniaus universitete. Pats susipažinimo momentas buvo gan juokingas, nes iš pirmo pagalvojau, kad jis yra indas ir hindi kalba paprasta fraze paklausiau „App keise hen?“ (kaip sekasi?), o jis man atsakė lietuvių kalba: „Gerai, o kaip tau?“ Tiek aš, tiek jis truputį buvom pasimetę. Aš nesupratau kaip pas jį buvo toks aiškus lietuviškas tarimas, o Farazui, kad moku urdu kalbą (urdu ir hindi iš esmės yra ta pati kalba, skiriasi rašto sistema. Urdų kalboje daugiau arabiškų ir persiškų kilmės žodžių, o hindi sanskritinių). Paklausė manęs iš kur moku, ir jam atsakiau, kad Vilniaus universitete studijuoju Azijos studijas ir mokinuosi hindi kalbos. Prisiminiau, kad tada pirmą kartą pažinau žmogų iš tolimo užsienio, mokančiu lietuviškai. Nuo to laiko apsikeitėm kontaktais ir ateityje galvojau, kad gali būti į naudą retkarčiais pasipraktikuoti kalbą tiek man, tiek Farazui.

Po to neužilgo antrame kurse turėjau antropologijos dalyką, kuriame reikėjo atlikti interviu patinkančia tema. Aiškios temos neturėjau, bet tuo metu Farazas turėjo nemažai užsieniečių, kuriuos mentoriavo ir mėgdavo pasikviesti pas save į svečius bei gaminti maistą ir juo dalintis. Pagalvojau, kad visai būtų įdomi antropologinio interviu tema jei jis papasakotų apie Pakistano maisto kultūrą. Kiek pamenu dabar, tai tyrime išaiškėjo vienas faktas, kad Pakistane kai žmonės suserga ar turi pilvo negalavimo, tai jiems rekomenduojama valgyti įvairias tik košes. Aš tuo metu pasijuokiau, nes pasakiau, kad rytais visad mėgstu valgyti košes, o Farazas pridūrė besijuokdamas: ,, Pakistane tokį maistą valgo dažniausiai tik sergantys‘‘ Paprastas to paaiškinimas- pakistaniečiai kaip ir indai mėgsta naudoti daug prieskonių ir sergant vengia per daug dirginti skrandį, o toks maistas kaip košės labai tinkamas gydantis. Dar kas buvo įdomu, kad pakistaniečiai mėgsta skirstyti patiekalus į kasdieninį sau ir į šventinį svečiams. Vienas iš tokių patiekalų vadinasi Pakora. Iš žirnių miltų bulvinis ir daržovinis užkandis, kuris dažniausiai patiekiamas svečiams ir tada kai Pakistane lyja lietus. Kodėl būtent per lietų nebeprisimenu, bet kai Pakistane lyja tai gyventojai mato tai kaip šventę, gal tokia priežastis.

Į Ahmadi bendruomenės suvažiavimą pavadinimu Jalsą pirmą kartą važiavau 2014 vasaros pradžioje. Kartu su manimi važiavo dvi kursiokės. Iš Lietuvos žmonių tuo metu viso buvo trys. Iš pradžių draugėm galbūt buvo nedrąsu, visgi kažkur neaišku kur važiavome pas musulmonus. Juk žiniasklaidoje visad esame bombarduojami, kad musulmonai yra blogi,  terorizmo aktus organizuoja ir visokias džihahas atlikinėja Alaho garbei.  Tačiau kai pastebėjo visą bendruomeniškumą, gerumą ir šiltą priėmimą net buvo sunkiai patikėti, kad egzistuoja tokia didžiulė dalis geranoriškų žmonių. Tai mums padarė didžiulį įspūdį. Kas įdomu, kad su džihada buvo paaiškinta, kad tai ne karas prieš kitatikius, o kova su pačiu savimi, su savo ego. O džihados yra trys: aukščiausia kova su savimi, žemesnė berods islamo švietimas ir korano aiškinimas, ir žemiausias yra jei tave puola, vardan šeimos ir religijos gali gintis. Didžiajai žiniasklaidai kažkodėl labiausiai akcentuoją, kad visi terorizmo aktai vyksta Alaho garbei ir mažai aiškina plačiai visuomenei, kad musulmonui yra didžiausia nuodėmė žudyti žmones. Tie, kas organizuoja teroro aktus jau nebepriklauso jokiai religijai. Religija visgi turi tam tikras moralines nuostatas, kurias rekomenduoja sekti, o žmonės einantis prieš tas moralės normas, neturėtų būti priskiriami vienai ar kitai religijai. Tas pats ir su islamu. Tik vėlgi žiniasklaida, ko gero, nenori to matyti ir mėgsta paaštrinti spalvas, nes galbūt turi tam tikrą tikslą. Kažkodėl yra tikslas įskiepyti žmonėms, jog islamas ir viskas kas su juo susiję yra negerai. Labai svarbu paminėti, kad konferencijoje pamatėme, kad visas Ahmadi bendruomenės gerumas ateina iš jų religijos. Tai yra viso ko pamatas šioje bendruomenėje. Islamas juos jungia į vieną bendrą šeimą.  Buvau labai dėkingas Farazui, kad leido susipažinti su gražiąja islamo puse.  

Iš įdomesnių istorijų apie Farazą dar galiu paminėti vieną, kad kartą kai skrido iš Pakistano į Lietuvą,  tai pasimetė jo bagažas. Jis paprašė manęs, kad padėčiau jam oro uoste išsiaiškinti kas įvyko. Skrido per Maskvą ir galbūt pagalvojo, kad gali ir rusų kalbos reikėti. Važiuojant link oro uosto aš buvau susirūpinęs ir ilgai galvojau kaip galima būtų jam padėti su tuo bagažu, kad lipant iš troleibuso pats savo kuprinę palikau. Situacija buvo tokia, kad dabar abu pametėm savo daiktus. Aš troleibuse, o jis kažkuriame oro uoste. Pasijuokėm ir nutarėm palaukti priešingoje stotelėje kol vėl tas pats troleibusas važiuos, ir maždaug valandos bėgyje, atgavęs savo kuprinę, pajudėjome link oro uosto. Farazas sakė, kad tai buvo stebuklos, jog niekas nelietė mano kuprinės. Pakistane jei pasimestų taip, tai tikrai taip greitai neatsirastų. Galų gale oro uoste išsiaiškinome, kad bagažas pasimetė Maskvoje ir Farazas savo bagažą atgaus po kelių dienų.

Teko dalyvauti Ahmadi savanorystės akcijoje važiuojant į vaikų namuose. Keliavome į Kedainių vaikų namus ir dovanojome vaikams žaislus. Taip pat Farazas norėjo bendradarbiauti ir padėti vaikų namams vedant įvairias paskaitas ar renginius, bei paremti finansiškai kiek gali. Nežinau ar toliau tęsėsi akcija, bet man visa akcija priminė nesavanaudišką tarnystę, kurios esmė atlikti veiksmą nesitikint jokio atlygio. Indai tam nusakyti turi terminą seva. Per tokias tarnystes netiesiogiai tarnaujama Dievui. Yra tikima, kad sevos praktika yra naudinga atlikti kiekvienam žmogui. Jos metu apsivalo mintys ir įvyksta dvasinis tobulėjimas.

Artur Mirkevič

 

 

 

 

 

 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 687 75147
El.p. JeronimasL@gmail.com