Teigiama, kad visos ligos – nuo nervų, kitaip pasakius – nuo blogų emocijų. Vadinasi, gydydami emocijas, priimdami teigiamas gyvenimo nuostatas, generuodami pozityvią mąstyseną mes saugome, stipriname savo ne tik emocinę, bet ir fizinę sveikatą.

Vaistažodžiai ir skirti būtent tam tikslui – padėti žmogui atrasti jų energetinį sveikatingumo poveikį, kuo ilgiau ir tikslingiau generuoti energetinį potencialą, visokeriopai ne tik stiprinti, bet ir džiuginti, laiminti save.

Skaitome pirmą vaistažodį:

KAIP GIMSTA GYVENIMO TAKAI

Pirmiausia per tuščią lauką praeina Likimas.

Paskui jo pramintu taku jau nužingsniuoja Žmogus.

Eidamas jis ištrokšta.

Tuomet išsikasa šulinį.

Laukdamas, kol šulinys prisipildys vandens, jis pasistato namuką.

Netrukus takas į namuką atveda Moterį.

Paskui jiedu ilgai ir laimingai gyvena.

Jeigu...

Jeigu abu prisimena, kas pirmas praėjo tuo taku.

Ką tai duoda man pačiam? Be šio vaistažodžio aš jausčiausi nelaimingas, nes šiandien vos beįstengiu išlaikyti leidyklą, mažai begaliu išleisti savo knygų, mažai galiu padėti kitiems autoriams ir t. t.

Skaitau šio vaistažodžio mintį, kad žmogus gali pasijausti laimingas, jei prisimena, ką jam davė Likimas. Iškart prisimenu, kad man tik Likimas visai netikėtai padėjo tapti žurnalo „Žvaigždutė" vyriausiuoju redaktoriumi, leidyklos „Trys žvaigždutės" vadovu, išleisti virš šimto autorinių knygų, kurios iki šiolei verčiamos į kitas kalbas...

Likimas lėmė tapti lektoriumi, padėjo susitikti su daugeliu lemtingų žmonių, susipažinti ir susidraugauti su A. Alekseičiku, kuris įkvėpė keletą knygų parašyti apie depresiją, su kuria žmogus gali ne tik pasisveikinti, bet ir pats atsisveikinti. Tai man padėjo atrasti ir vaistažodžius, kurie taip pat jau verčiami net į kelias kalbas, dalintis seminaruose apie vaistažodžių terapiją...

Taigi, be šio vaistažodžio šiandien būčiau sunkiai beišgyvenantis leidėjas, bet perskaitęs jį, prisiminęs Likimo siųstas dovanas – tampu laimingas viso gyvenimo sėkmėmis. O tai – ir energija, ir sveikata, ir galimybės įveikti visus sunkumus.

Dabar – Jūsų eilė. Sakote, mažas atlyginimas, menka pensija, nėra nuotaikos, baimė dėl rytdienos...

Perskaitykite vaistažodį, perskaitykite sau, perskaitykite kartu su Likimu, kuris ėjo kartu su jumis, padėjo išvengti ligų, nelaimių, lėmė susitikimus, draugus, šeimą... Atrandate, kad turite namus, išsilavinimą, pomėgius, galimybes...

Nepasijutote laimingi? Skaitykite dar kartą. Jaustis laimingu – vadinasi, generuoti laimę, sveikatą, energiją. Viso to šiandien ypatingai reikia. Todėl skaitome toliau:

ŽMOGUS – KAIP KALNAS

Ir pats didžiausias kalnas tėra iškilusi ir įgavusi kalno formą žemės pluta.

Pats kalnas jokios naudos niekam neduoda.

Atvirkščiai – jis trukdo ir tiesti kelius, ir statyti namus, ir tekančią saulę kažkam užstoja.

Tačiau, kai prie kalno prieina geologas, kai jis su savo įgytomis žiniomis ima jį tyrinėti, ieškoti gamtos ten paslėptų naudingų iškasenų, kalnas virsta tikru lobiu, kuris praturtina šimtus žmonių, todėl šalia neretai iškyla ištisi miestai.

Geologo atrasti turtai žmones maitina, rengia, įkvepia naujiems ieškojimams.

Ir žmogus – kaip koks kalnas. Kol jis savyje neieško tų vidinių turtų, netyrinėja, kokiais talentais, gabumais jį apdovanojo gamta, tol jis nenaudingas nei sau, nei kitiems – tik užima vietą žmonių eilėje.

Tačiau, kai jis, pažvelgęs į kitus žmones-kalnus ar pastūmėtas kokio impulso, susimąsto ir ima ieškoti savo išskirtinumo, savo gyvenimo prasmingumo, jis atranda tokius lobius, kurie keičia visą gyvenimą, puošia jį talentų briliantais, naujų atradimų žavesiu.

Žmogus, tapęs savo vidinių turtų geologu, nuolat ieško, atranda minčių ir gyvenimo paslapčių grožį, juo puošia visą savo pasaulį.

Kartais tam pakanka vieno impulso, vieno susimąstymo, vieno kitokio žvilgsnio į save.

Deja, daugeliui tai nepavyksta.

O Tau dabar gal pasiseks...

Čia mažai ką galima ir pridurti. Svarbiausia – kuo ilgiau pabūti su savimi, su savo mintimis, savo jausmais. Atrasti viską, kuo Tave apdovanojo Kūrėjas – kiekvieno mūsų ir pareiga, ir gyvenimo prasmė.

Su meile pabūk su savimi. Paieškok Kūrėjo tau duotų dovanų.

Aš pats pirmą kūrybos sakinį parašiau sulaukęs trisdešimties metų. Atradau, kad galiu rašyti. Tai tapo gyvenimo tikslu. O jeigu nebūčiau tuomet pabandęs ieškoti?..

Tu, kaip ir aš, kaip ir kiekvienas turi viską, ką turi patys laimingiausieji.

Būk savo vidinių turtų geologu...

PRABUDIMAS

Kai jį aplankė nerimas, jis prabudo.

Apsidairė.

Pamatė, kur esąs, ką turįs, ką galįs.

Tada suprato, ką galima ir ko negalima pakeisti.

Dabar savo gyvenimo laiką skyrė tik tam, kad viskas, kas įmanoma, įgautų prasmę.

Bendraudamas, ypač su depresija besigydančiais žmonėmis, įsitikinau, kad nerimas, lyg koks piktavalis vedlys, stumia žmogų vis į didesnį nerimą, menkina gyvybines žmogaus jėgas.

Šis vaistažodis yra ne vienam padėjęs naujai permąstyti nerimo esmę. Mąstymas – tai dialogas. Tik dialogas keičia neveiksmingas nuostatas.

Keisk. Kilk. Laimėk.

Net apnykusias pačias juodžiausias mintis sekantis vaistažodis gali jas transformuoti į vitališkas naujo gyvenimo atradimo energiją.

Sunku pasakyti, kiek iš tų tūkstančių savanoriškai išėjusių iš gyvenimo žmonių šis vaistažodis būtų padėjęs jiems naujai pamilti gyvenimą. Tačiau jį perskaityti ir pamąstyti mums dar ne vėlu.

PASIRINKIMAS

Nusivylusi gyvenimu ji nusprendė pasitraukti iš gyvenimo.

Būdama pedantiška ji norėjo, kad per laidotuves skambėtų jos pačios pasirinkta gražiausia muzika.

Ji kruopščiai rinkosi tai Bachą, tai Verdi, tai Mocartą.

Galų gale pasirinko muziką – įstojo į Konservatoriją.

Veikla, azartas dažnai daro stebuklus. Nepririškite savo minčių prie jokio įsivaizduojamo stulpo. Suteikite mintims laisvę.

Mūsų laukia ir Konservatorijos, ir Akademijos, ir visos Gyvenimo mokyklos. Belieka rinktis...

ŽIBINTININKAS

Miestas jo laukdavo kaip saulėtekio.

Jis išeidavo iš namų ir lėtai žingsniuodavo iš gatvės į gatvę, kol nelikdavo jo neaplankyto nei vieno skersgatvio, nei vieno kiemo.

Žibintininkas – tą vardą žinojo ir didelis, ir mažas – ką besutikęs pažvelgdavo sutiktajam į akis ir, nepamatęs jose žiburėlio, savo žvilgsniu jį uždegdavo.

Nušvisdavo ne tik žmonių akys, ne tik jų veidai, bet ir pati gatvė, o kai jis apeidavo visą miestą, nušvisdavo ir dangus.

Tačiau, kai žmonės pasinerdavo į darbus, užsidarydavo namuose, kažkas jų žvilgsnių šviesas užgesindavo ir vėl aptemdavo miestas, nebelikdavo dangaus.

Tik tamsa.

Žmonės vėl laukdavo Žibintininko kaip saulėtekio.

Ir sulaukdavo.

Taip būtų tęsęsi iki šiolei, bet Žibintininkas vis labiau pavargdavo, jam vis sunkiau sekėsi atlikti savo darbą.

Kai jau visai nebegalėjo išeiti iš namų, jis uždegė savo šviesųjį žiburėlį danguje, kad žmonės nuo jo galėtų užsidegti savo akių žiburėlius.

Tas žiburėlis negesta iki šiolei.

Tereikia, ištarus Žibintininko vardą, įdėmiai jo paieškoti danguje ir savyje.

Žibintininko vardas, jo gyvenimas, jo paslaptis – tas pats žodis – Žibintininkas.

Tavo Žibintininkas.

Tai kvietimas pamatyti vitališkus gyvenimo žibutėlius savo akyse, kvietimas pakilti virš buities, pajusti meilę gyvenimui su visomis jo paslaptimis ir kasdieniniu grožiu, kuris mus supa iš visų pusių.

GYVENIMO LYGTYS

Sveikata minus mano ligos – lygu mano sveikata.

Atmintis minus mano užmaršumas – lygu mano atmintis.

Kasdieniniai džiaugsmai minus mano užmiršti vargai – lygu mano Gyvenimo džiaugsmas.

Visi žmonės minus man neįtikę – gali būti lygu mano vienatvei.

Viso pasaulio turtai minus tai, kas man nereikalinga – lygu mano turtas.

Gyvenimas su visais minusais ir pliusais, su meile ir viltimi – lygu mano Gyvenimas.

Žmogaus valioje ieškoti ir atrasti sveikatos, stiprybės, gyvenimo džiaugsmo šaltinius. Tik nuo mūsų valios priklauso kaip mes priimame savo trūkumus, savo draugus, net savo vienatvę, kaip mes sprendžiame visas gyvenimo lygtis, kad gyvenimas taptų kuo labiau savas, kad jame rastume kuo daugiau pasitikėjimo, prasmės, gyvenimo vertybių.

Dvasinio energingumo temomis yra išleistos dvi knygos – „Vaistažodžiai" ir „Gyvenimo vaistažodžiai". Jas aptarinėdami įvairių seminarų, individualių pokalbių, pratybų metu dalinamės tais energetiniais principais, kurie klausytojams galėtų generuoti savas energetines interpretacijas, skatinti juos savianalizei, skindančias iš daugelio šaltinių negatyvumo apraiškas kompensuoti pozityvumu, gyvenimo energija.

Spausdindamas mūsų svetainėje „Kaip gydytis vaistažodžiais" turiu net kelius tikslus.

Pirma, kad jau turintys „Vaistažodžių" knygas lengviau suprastų energetinių vaistažodžių paskirtį, galėtų efektyviau jais pasinaudoti.

Antra, kad panorėję šias knygas įsigyti mūsų leidykloje „Trys žvaigždutės", žinotų šių knygų turinį ir prasmę.

Trečias tikslas, kad visi norintys stiprinti savo sveikatingumo energetiką gali užsisakyti „Vaistažodžių terapijos" analitinį seminarą. Tereikia apie savo norą parašyti el. p. JeronimasL@gmail.com arba paskambinti tel. 8 687 75147.

Tikiuosi, kad net šių kelių vaistažodžių „iššifravimas" padės skaitytojams eiti savianalizės keliu, paskatins rūpintis savo dvasine energetika ir sveikata, kurios  šiuo metu siaučiant visokiems virusams ypač reikia.

Jeronimas Laucius – lektorius, rašytojas, leidyklos „Trys žvaigždutės" vadovas

Knyga jau išleista. Tai antra Vaistažodžių serijos terapinė knyga.

Ištraukos iš knygos „Gyvenimo vaistažodžiai“:

PAJUSK DIDYBĖS AKIMIRKĄ

Ar Tu matei kaip paukštis ruošiasi skrydžiui?

Kaip viskas jame pasikeičia.

Koks jis tampa išdidus, kad gali pakilti virš žemės, kad gali skristi, skristi, skristi...

Žvelgdamas iš dangaus aukščio jis ima suvokti, kad tie, neturintys sparnų, kažkada, savo laiku, nepabandė pakilti virš žemės, todėl ir liko be sparnų.

Gaila...

Žmogus neturi sparnų, bet jo mintys gali juos užsiauginti.

Joms jokio laiko bausmės įstatymai negalioja.

Tavo mintims tereikia padaryti tai, ko kažkada nepadarė anie pirmieji žmonės – pabandyti skristi.

Suteik mintims tą skrydžio galią. Leisk joms pakilti.

Dabar pažvelk į save iš naujo - pajusk, koks išdidumas apima Tavo mintis, kai jos ruošiasi skrydžiui...

BELSKIS IR PASITIKS

„Belskis ir atidarys", – taip teigia sena žmonių išmintis.

Jis beldėsi kantriai ir ilgai, bet durų niekas neatidarė.

Niekas nepriėjo net žvilgtelti pro langą.

Ir pro rakto skylutę ten viduje jis neįžvelgė nei jokios gyvos dvasios.

Bet jis tikėjo ta žmonių išmintimi, ir beldėsi, beldėsi, beldėsi...

Tuk tuk, tuk tuk, tuk tuk...

Staiga vienu metu išgirdo skambant muziką.

Durys dabar jam tapo skambiausiu instrumentu, vėjas - nenuilstančiu akompaniatoriumi, medžiai, gatvės, dangus - pilna Olimpijos sale...

Taip kūrybos pasaulis pasitiko gimstantį naują Kūrėją.

LIKIMINIAI ŽMONĖS

Viskas, kas žmogiška, nesvetima ir likimui.

Žmonės, atradę tą lemties dėsnį, priėmę jį į savo gyvenimą, vadinami likiminiais žmonėmis.

Jiems jau nebebaisi vienatvė, nes likimas jų niekad nepalieka, todėl jie ir tamsiausioje naktyje, ir gūdžiausioje girioje nesijaučia vieniši.

Ir gyvenimo kryžkelėse jiems jau nebereikia abejoti, kuriuo gyvenimo keliu derėtų pasukti - kelią parodo pats likimas.

Einant kartu su likimu, žmogui jau nebūtina žiūrėti vien sau po kojomis, jis gali dairytis aplinkui, gėrėtis viso pasaulio grožiu, užpildyti juo savo sielą ir jausmus, o išlaisvintos mintys gali sklandyti po visą horizontą.

Jos surenka iš regimų vaizdų, iš sutiktų keliautojų, iš jų likimų visa, kas prasmingiausia, kas gražiausia, kas labiausiai gali būti reikalinga tam žmogui.

Jis tampa turtingas, laimingas, mylintis ir mylimas vien todėl, kad supratęs, jog viskas, kas žmogiška, nesvetima ir likimui, susidraugavo su juo.

PASAULIO GARSAI

Iš visų žvaigždynų, planetų, galaktikų, iš dangaus tolių ir žemės gelmių aidi, sklinda matomo ir nematomo pasaulio garsai.

Jais tarpusavyje susikalba žvaigždės, galaktikos, planetos, kalnai, pievos, ežerai.

Žemė klausosi tos Pasaulio kalbos ir nesupranta, kodėl žmonės jos negirdi.

Tuomet, kas svarbiausia, ji išverčia jau žmonėms girdima lietaus, miško, jūros bangų ošimo kalba, aiškina jiems dangaus šviesos ir tamsos ženklais.

Bet žmonės nuo lietaus slepiasi po skėčiais, miške temato medžius, juos verčia lentomis, pripuolę prie jūros, joje teskandina savo kasdienybes, o dangus su savo pranašiškais ženk­lais tampa vis labiau nepasiekiamas žmonių žvilgsniams.

Pasaulio garsai pasiekia visus, išskyrus tuos, kuriems jie labiausiai skirti - žmones.

Tačiau ir pasaulio garsų, ir žmonių viltys tos pačios - išgirsti, įsiklausyti ir suprasti.

GYVENIMAS BE FONTANŲ

Buldozerininkas, dirbdamas nuo ryto iki vakaro, regėjo vien tuos pačius raistų, kelmų, šiukšlynų vaizdus.

Kas dieną galingu buldozeriu jis visa tai stumdė į šiukšlių kalnus, kuriuos vėliau kiti išveždavo į sąvartynus.

Diena iš dienos matant tokią betvarkę, jam rodėsi, kad ir visas pasaulis yra tarsi vienas didelis raistas.

Ir tik paskutinę darbo dieną, prieš išeidamas į pensiją, jis, išjungęs buldozerio motorą, pirmą kartą atsigrįžo.

Negalėjo patikėti savo akimis. Iki pat horizonto matėsi vien žalios pievos, žydintys gėlynai, trykštantys fontanai.

Jis norėjo visu tuo pasidžiaugti, bet siela, taip ilgai nemačiusi fontanų, jų įjungti jau nebepajėgė...

Gal Tau dar ne vėlu.

„Vaistažodžiai“ – pirma Vaistažodžių serijos terapinė knyga. Jau atspausdinta antra pataisyta, papildyta knygos laida

Ištraukos iš knygos „Vaistažodžiai“ 

KAIP GIMSTA GYVENIMO TAKAI

Pirmiausia per tuščią lauką praeina Likimas.

Po to pramintu jo taku jau nužingsniuoja Žmogus.

Beeidamas jis ištrokšta.

Tuomet išsikasa šulinį.

Belaukdamas, kol šulinys prisipildys vandens, jis pasistato namuką.

Netrukus takas į namuką atveda Moterį.

Paskui jiedu ilgai ir laimingai gyvena.

Jeigu prisimena, kas pirmas praėjo tuo taku. 

DIENOS KELIAS

Diena – tai kelias, o naktis - sugrįžimai.

Dienomis keliauji su Laiku ir su savimi.

Naktį gali pamatyti, kaip kartais buvo eita tik su savimi, bet ne kartu su Laiku.

Naktį grįždamas į pradžią gali įsitikinti, kad kartais ėjai ir ne su Laiku, ir ne su savimi.

Naktį gali išvysti visus nueitus ir būsimus kelius.

Svarbiausia pabudus pasitikslinti, ar tikrai prabudai.

RYTO DOVANA

Ar Tu matei, kaip gimsta rasos lašelis?

Ar sugavai to gimimo Tau siunčiamą mintį? Kaip ji Tau padėjo įminti savo gyvenimo prasmingumą?

Rasos lašelis gimsta, kad pagirdytų gėlės žiedą ir nudžiugintų Tave.

Argi tai nepanašu į žmogaus gyvenimą? Juk ir žmogus gimsta, kad būtų kažkam naudingas, kad džiugintų kitus.

Jei beskubėdamas gyventi nepastebėjai rasos lašo gimimo, tai paklausyk, ką Tau sako lėkdamas sveikinti Žemę pirmas ryto saulės spindulys.

Kiekvienas rytas – naujo ir kaskart vis nepakartojamo Gyvenimo pradžia.

VEIDRODŽIŲ PASAULYJE

Tyla – širdies veidrodis. Tik tyloje gali išgirsti, kaip plaka Tavo širdis.

Tamsa – nuodėmės veidrodis. Tik joje pamatai, kas tamsesnė: tamsa ar Tavo nuodėmė.

Žmogus – visų klausimų ir atsakymų veidrodis. Jei tik ieškosi atsakymų.

Žemė – tavo žingsnių veidrodis. Jame gali pamatyti iš kur atėjęs ir kur gali nueiti.

Dangus – vilčių veidrodis. Kai viltis pakyla iki Dangaus, ji tampa Tavo gyvenimo tikslu.

Žvelk į visus pasaulio veidrodžius ir pamatyk save ne tokį, koks esi, o koks Tu gali būti.

BELAUKIANT NUŠVITIMO

Netikėtas žybsnis kartais taip apakina  žmogų, kad jis kuriam laikui tampa tarsi neregys.

Kartais žybsnis  švysteli  danguje, tik pačiam dangui, ir užgęsta.

Kai kas žybsnyje įžvelgia jam siųstą lemties ženklą, kurį mindamas jis pradeda minti ir savo gyvenimo paslaptis.

Būna, kad žybsnio nubrėžta dangumi trajektorija žmogui parodo kur link jis turi ieškoti savo laimės.

Tačiau pats lemtingiausias yra minties žybsnis.

Jei jis neapakina, neužgęsta nepastebėtas, tai žmogų jis ir pažadina, ir išveda į gyvenimo kelią. Jis daro atradimus, stebuklus, suteikia pažinimo, gyvenimo meilės galią.

Jei tik jis neapakina, neužgęsta nepastebėtas...

POKALBIS SU KEPURE

Jis dabar jau nebepamena, kas davė jam patarimą, kad jei neturi su kuo pasitarti, tai gali nusiimti kepurę ir su ja pasikalbėti.

Patarimas jam patiko. Kadangi su žmonėmis  jis susitikdavo tik prabėgomis, tai ir pasikalbėti su bet kuo tapo vis sunkiau. Ką besakyti apie žmones, kai ir pats gyvenimas jį užkliudydavo tik prabėgomis.

Gyvenimo, kaip ir žmonių, nesulaikysi, nesustabdysi nuo įprasto lėkimo. Rodos, pati lemtis iš dienų ir rūpesčių  susisukusi  sau botagą, vaikė visas jo dienotvarkes dulkėtais gyvenimo keliais, neleisdama nieko pakeisti pagal savo valią.

Tik nusiėmęs kepurę, tik abiem rankomis į ją įsitvėręs, jis galėjo nors trumpam sulaikyti lemties primestą bėgsmą ir išsikalbėti  tol, kol išlaikys rankose kepurę.

Deja, to gyvenimą naujai įprasminusio atradimo niekas nepriėmė. Visi taip skubėjo, kad nerado laiko pasikalbėti net su savo kepurėmis.

Jam beliko tik svajoti, jog kada nors susirinks keli jo geriausi draugai, nusiims kepures ir, galbūt pirmą kartą, visi nuoširdžiai pasikalbės.

Jie net atsisveikindami iš rankų nepaleis kepurių, kurias, kaip kiti traškančius ausinukus, užsidės tik išėję į pilnas skubančių žmonių gatves.

LIKIMINIS ŽMOGUS

Ką jaučia akmuo, žmogaus paleistas į kitą žmogų?

Ar gali jis pats pakeisti orbitą ir praskrieti pro šalį, nieko nesužeidęs?

Ar yra vilties, kad po to jį kažkas pakels nuo žemės ir įmūrys į šventovės sieną?

O gal paties likimo ir lemta tuo likiminiu žmogumi būti Tau? 

GIMTI GYVENIMUI

Jei tavo rytas prasideda nuo įprastinės kavos gurkšnio, nuo skubaus telefono skambučio, nuo rytinių pasaulio ar vietinių naujienų, nuo šuolio į automobilį – vadinasi, tu negyveni.

Tik tuomet, kai rytas prasidės nuo saulės patekėjimo, tik tuomet tu vėl atgimsi.

Juk turėjo kažkada tai būti tavo gyvenime nors vienas toks rytas, kuris, kaip ir visiems, kas gyvas, prasidėtų nuo saulės patekėjimo.

Turėjo būti ir tokia diena, kai saulė buvo visos dienos garsų ir tylos dirigentė. 

Jei taip buvo – vadinasi, tu dar gali vėl atgimti.

Jei taip nebuvo – vadinasi, reikės gimti gyvenimui iš naujo.

DANGAUS DOVANA     

Sako, kad kadaise žmonės gimdavo su sparnais. Skraidydami tarp paukščių, jie džiaugėsi iš arčiau matydami dangų, pakildami virš debesų.

Paskui žmonės išmoko kurti,  svajoti ir mintimis jie pakilo ne tik aukščiau už plačiasparnius erelius, bet ir galėjo laisvai nardyti po visas dangaus platybes, nuskrieti į kitas planetas, drąsiausi net keliaudavo po jas.   

Žmonėms nebebuvo ko pavydėti paukščiams, ir sparnai jiems nustojo augę...

Po daugel amžių niekas nebeprisiminė, kad kažkada turėję sparnus. Dar vėliau jau nebeatsiminė, jog praeityje buvo tokie laikai, kada jie mokėjo svajoti.

Tik kai Ikaras visų akivaizdoje kartą pabandė nuskristi į saulę, žmonės vėl panoro iš arčiau pamatyti dangų. Bet dabar jo valdovai, vengdami žmonių pykčio, bijodami, kad ir danguje dėl jų kaltės gali kilti tokie pat karai, kokie nuolat vyksta žemėje, sparnų jiems nebeatsiuntė, žmonių, nepasislėpusių metaliniuose lėktuvuose ar raketose, į dangų nebepriėmė.

PATAMSIO DĖSNIS

Pradžioje jis  padarė atradimą, eksperimentiškai nustatęs, kad plaunant lėkštes patamsyje reikia žymiai mažiau vandens, nes tamsoje nematyti, kas ant tų lėkščių lieka.

Jei nematyti – vadinasi, kaip ir nieko nėra. Nėra ko ir stengtis.

Tačiau to atradimo esmės nesuprato nei Patentų biuro darbuotojai, nei kolegos, nei draugai.

Tik tuomet, kai jis paaiškino, kad Patamsio principas tinka ir savęs, ir gyvenimo pažinimui, viskas  pasikeitė.

Visuotinis dėsnis tapo ir pripažintas, ir taikomas praktiškai.

Žmonės pagaliau suprato, kad jie, to nežinodami, ilgus metus tik patamsy, tik apgraibomis žvelgdami į savo vidų ten nematė nei  turimų gabumų, nei talentų, kuriais, savaime suprantama, negalėjo ir pasinaudoti.

Gyvendami patamsy jie apgaulingai tenkinosi savo patamsiu, nieko neieškodami nei savyje, nei gyvenime.

Dabar visi, kas suprato Patamsio dėsnio esmę, galėjo užsidegti savo sielos fakelus ir erdviame gyvenimo žemėlapyje aiškiai pamatyti, kur yra atsidūrę, kokie lobiai, kokie talentai slypi juose pačiuose, kiek daug galimybių yra aplinkui.

Pasišviesk Patamsio dėsniu ir laimėk gyvenimą.

MEDŽIO IR ŽMOGAUS VIRSMAS

Medis neatlaikė audros šėlsmo ir virsdamas prispaudė žmogų. Jam iš rankų iškrito knyga. Vėjas vartė puslapius, ir žmogus norom nenorom ėmė skaityti.

Tai buvo jo paties ir kitų žmonių gyvenimų nuotrupos. Vėjas tarpais puslapius keitė labai greitai, kartais ilgai jam prieš akis laikydavo tą patį gyvenimo epizodą ar kokį užmirtą praeities įvykį.

Kuo ilgiau jis skaitė, tuo labiau artėjo prie savęs, prie savo gyvenimo. Juk dabar žmogus ir kūnu, ir mintimis  sulaikytas nuo įprasto bėgsmo, atiduotas tik pačiam sau. Jis po daugel metų galėjo būti tik su savimi.

Pagaliau vėjas  nurimo, palikdamas prieš jį atverstą puslapį. Jame tebuvo tik trys trumpi žodžiai: „Kelkis ir eik!"

Kelkis ir eik!

Žmogus pakilo.

Pakilo visam laikui. 

Dairydamasis į kitus žmones jis stebėjosi: „Kiek daug dar yra tokių, ant  kurių vis dar neužvirsta medis."

CHAOSAS IR RAMYBĖ

Sako, kad tai buvo iš tikrųjų.

Karalius pasikvietęs geriausius dailininkus, paprašė jų nupiešti paveikslą, kuris visiems suteiktų ramybę, nes žmonės skundėsi jos neturį, bet labai pasiilgę.

Ilgai karalius rinkosi, ilgai jis ieškojo tokio paveikslo, į kurį žiūrėdamas pajustų ramybės teikiamą džiaugsmą,  ir žmonės pagaliau atrastų kelią į sielos ramybę čia, žemėje, o ne kažkur rojuje.

Deja, nei vienas paveikslas jo nesužavėjo, jo neįkvėpė nei lygaus ežero, nei miegančios žemės, nei pienės pūko  vaizdai. Visiems kažko vis trūko. Liko paskutinis paveikslas, kuris, deja,  labiau buvo panašus į chaosą, o ne į ramybę.

Jame dailininkas buvo nupiešęs sraunią upę, per kurią susikibę rankomis, kad srovė jų nenuneštų link krioklio, brido žmonės. Visą dangų dengė tamsūs audros debesys, iš kurių švysčiojo grėsmingi žaibai.

Karalius jau norėjo mesti tą paveikslą į šalį, bet paskutiniu momentu jo kamputyje tarp ąžuolo šakų pastebėjo lizdą, kuriame tupėjo paukštis su dviem paukščiukais. Jie visi ramiai sau dairėsi po gerai pažįstamą pasaulį, nes iš patirties jau žinojo, kad rytoj išaus nauja diena, kad po audros dar lengviau bus susirasti maisto, kad dangus bus dar labiau mielas ir gražus.

Karalius perskaitė ir įvertino dailininko mintį: koks  chaotiškas bebūtų pasaulis, ieškodamas visada gali sau atrasti sielos bei gyvenimo ramybę.

Nuo tų laikų žemėje karalių sumažėjo, o chaoso tik padidėjo.

Vadinasi, padidėjo ir savo vietos gyvenime, savo ramybės atradimo vertė.

GYVENIMO LAIKRODŽIŲ MEISTRAI

Jei Tu, apimtas pažinimo geismo, imsi ir išardysi laikrodį, o supratęs, kaip jis veikia, vėl jį surinksi, tai laikrodis neis, jei ant stalo liks bent menkiausia jo detalė. Laikrodis sukonstruotas taip, kad jam reikalinga viskas, kas ten buvo iš pradžių.

Visai kitaip veikia Gyvenimo laikrodžiai.

Kai Tu, ieškodamas Gyvenimo meilės ir prasmingumo, ant minčių stalo išdėliosi visus parėjusio laiko įvykius, ir tai, kas buvo klaidinga, netikslinga, kas neverta nei prisiminti, viską, kas nepuošia šiandienos išmesi į minčių sąvartyną, tai pasijusi tarsi būtum įsigijęs naują Gyvenimo laikrodį. Dabar jis rodo, kur ieškoti naujų gyvenimo vertybių, gyvenimo grožio, dabar jis skaičiuoja tik likimo dovanas, kurių anksčiau būtum nematęs, jų negavęs.

Tu jautiesi tarsi palaimintas, jau vien tuo, kad patiri malonumą gyventi, kad Gyvenimo laikas skirtas vien Tau, kad gali mąstyti, kurti, mylėti.

Tu kas rytą pajunti Likimo palinkėjimą, kuris tampa Gyvenimo meilės dovanomis.

Gyvenimo laikrodžių meistrų ieškoti ir to amato mokytis nereikia. Tereikia pasirinkus lemtimi saulėtą dieną likti vien su savo mintimis.

VAISTAŽODŽIŲ ŽYDĖJIMAS

Retai taip būna, kad išleista knyga iškart atranda kelią pas skaitytojus. Knygą „Vaistažodžiai", kurią išleidau vos prieš mėnesį, jau tenka kartoti. Tačiau didžiausias emocinis džiaugsmas tame, kad ji sutinkama, priimama, skaitoma, kaip ir turėjau tikslą ją rašydamas - kad žmogus su siela, mintimis pajaustų save, kad atvertų savo vidinį pasaulį, kad atrastų savo vidines galias ir taptų kuo laimingesnis ir kuo labiau mylintis Gyvenimą.

Tokios tikrai šventiškai įkvepiančios  buvo  dvi paeiliui knygos sutiktuvės - gegužės 6 dieną Lietuvos „Žinijos" draugijos Pozityvistų klube ir gegužės 7 dieną Klaipėdos Pempininkų bibliotekoje.  Pozityvistų klube dalyvavo, kalbėjo ir knygos rėmėjas  Alfredas Sabaliauskas (antras iš kairės) su žmona Dalia (trečia iš kairės). Alfredas yra pats kelių knygų autorius, aistringas keliautojas, visapusiškai kūrybingas žmogus.

Klubo gretas papildė įdomi ir iškili asmenybė Lidija Talmantienė (antra iš dešinės). Ji įdomiai papasakojo apie save, savo gyvenimą.

Pempininkų bibliotekoje susirinko gausus skaitytojų  būrys. Buvo tikra kūrybinė nuotaika, dalinomės mintimis apie gyvenimo grožį, kurį reikia atrasti kiekvienam, siekiančiam pilnaverčio gyvenimo. Kilo mintis įkurti ir Klaipėdoje Pozityvistų klubą, pasvajojome apie „Vaistažodžių" muzikinę interpretaciją.

Linkiu sėkmės visiems feisbukiečiams. Norintys savo sieloje pasisėti „Vaistažodžių" jau žinote, kur rasti jų sėklų.

VAISTAŽODŽIŲ TERAPIJA