Šiame skyrelyje spausdinsime ištraukas iš naujai ruošiamos spaudai knygos „Gyvenimo vaistažodžiai“.

GYVENIMO MALDA

Kada prasideda malda?

Ar ji prasideda tik peržengus šventyklos slenkstį?

Ar baigiasi kartu su žodžiu amen?

Ar iš širdies tariami žodžiai myliu, laukiu, ateinu neturi maldos jausmo ir galios?

Argi ne širdies malda padeda jai nenustoti plakus per visą gyvenimą, nepavargti, kai, rodos, prislėgti sunkumų, mes visai jau nebeturime jėgų?

O gal jos kiekvienas tvinksnis ir yra širdies atsidėkojimas už žmogaus nepabaigiamą Gyvenimo maldą.

Argi be maldos žemė pasidabintų tokiais gyvybingais žaliais rūbais, saugotų gyvenimus ir tų, kurie jos pačios nesaugo?

Ir žvaigždės – tos dangaus žvakutės – užgęsta kiekvienam nuo jo apsunkusio žvilgsnio, prilenkto prie kojų tako. Užgęsta kiekvienam, nebešviečiančiam savo vidine šviesa, bet nuo pirmo maldos žodžio žmogus vėl apdovanojamas visa dangaus grožybe bei didybe.

Gyvenimo malda niekada negali nutrūkti. O jei ji kažkam baigiasi, prasideda negyvenimas - skundai dangui, priekaištai žemei, nemeilė sau ir visiems kitiems.

Malda gyventi, malda mylėti, mylėti visa, kas telpa žodyje gyvenimas nenutrūksta, jei sieloje lieka bent vienas maldos žodžio aidas.

Gyvenimo malda – ir dovana, ir pats gyvenimas.

LEDAI IŠ AFRIKOS

Būdamas Afrikoje, jis sumanė draugams lauktuvių parvežti ledų.

Nupirktą skaniausių ledų porciją jis išvirė, paskui greitai supylė į stiklainį, jį užsandarino, panašiai, kaip namuose agurkus žiemai, ir įsidėjo į lagaminą.

Kelionė buvo ilga, teko plaukti laivu, skristi lėktuvu, važiuoti traukiniu.

Pagaliau, parvykęs į namus, jis atidarė stiklainį, supilstė turinį  į ledams skirtas gražias lėkštutes, jas visas sudėjo į šaldiklį.

Kai susirinko draugai, afrikietiški ledai jau buvo vėl sušalę ir, kaip jiems priklauso, skleidė tolimojo žemyno aromatą.

Visi valgė iš karštosios Afrikos atvežtus ledus, gyrė keliautojo išradingumą, bet nei vienas jų išradėju netapo, nepadarė nei jokio techninio, nei gyvenimiško išradimo.

Kaip žinia, išradėjai gimsta gana retai. Retam kyla noras bent mintyse pabūti išradėju, kad po to taptų visų savo galimybių atradėju.

LYG TARP KITKO

Būna, kad žmonės dirba savo darbą, jaučiasi viskuo patenkinti, stengiasi kopti karjeros laiptais, atlikti kitas žmogiškas pareigas.

Ir lyg tarp kitko betriūsdami užsiiminėja nieko bendro neturinčiais nei su karjera, nei su darbu visokiais niekniekiais.

Vieni nei iš šio, nei iš to sėdasi piešti natiurmortus, peizažus ar sutiktų žmonių veidus.

Kitų galvose ima skambėti muzikos garsai, kuriuos jie bando užfiksuoti natų sąsiuviniuose, sugroti fortepijonu ar smuiku.

Treti, lyg kieno pastūmėti, savo gyvenimo siužetus pradeda versti eilėmis, novelėmis, romanų puslapiais...

Ne visada, bet stebuklai pasitaiko.

Tuomet įvyksta didieji gyvenimo atradimai.

Tai, kas anksčiau buvo lyg tarp kitko, niekniekiais, tampa gyvenimo prasme, gyvenimo džiaugsmu, savęs atradimu.

Visi atradimai prasideda nuo pirmojo pabandymo, nuo pirmo sieloje suskambėjusio akordo, nuo  pirmos užrašytos eilutės.

Pabandyk.

Lyg tarp kitko...

SU DANGAUS PALAIMINIMU

Ir didžiausi išminčiai iki šiol nežino, kas privertė žmones matuotis tas mintis, kurias jie paskui privalės nešioti visą gyvenimą.

Niekas nepastebėdavo, kad jiems siūlomos mintys yra mažos, menkutės, jie nesuvokė, kad tos mintelės juos valdys visą likusį gyvenimą.

Žmonės, tapę mažaminčiais, nei kiek dėl to nepergyvendavo.

Jų mintys neužaugdavo iki didesnių norų, jų nekankindavo jokios kūrybinės svajos, jokie tik didžiaminčiams pasiekiami tikslai.

Savuose mažamintynuose jie jausdavosi puikiai, tarsi žolytės pievose.

Mažaminčiai, gink die, nesiekdavo būti panašūs į išminčius, bet išminčiai juos nervindavo savo nesuvokiamomis mintimis, nesuprantamais džiaugsmais.

Jie vieningai piktindavosi visu išminčių gyvenimu, taip nepanašiu į jų pačių gyvenimus.

Tačiau pyktis mažaminčiams buvo reikalingas, kaip žmonėms duona.

 Pasisotinę pykčiu, jie nusigręždavo nuo išminčių, visaip stengdavosi nesutikti nei jų pačių, nei jų minčių.

Jie panirdavo į savo mažus gyvenimėlius, kuriuose jausdavosi savaip laimingi, kad yra laisvi nuo didžiaminčių siekių ir vargų.

Toks gyvenimas. Toks žemiškas gyvenimas. Ir nieko nepakeisi.

Viską gali pakeisti tik dangus. Jis laikas nuo laiko švysteli beribę dangaus energiją į žemę, ir visi, kas tuo metu žvelgė į dangų, kas tikėdamas  ir laukdamas mintimis buvo su dangumi, sugauna tą dangaus dovaną ir, tarsi palaimintas, gimsta iš naujo, gimsta naujam gyvenimui.

Dangus vienodai laimina visus žmones – visus paverstus mažaminčiais, visus išminčius. 

Nors dangus laimina visus, tačiau į  dangų žvelgia, palaiminimą gauna tik didžiaminčiai, tik palaimintieji savimi, savo tikėjimu.

Dangus laimina visus. Vadinasi, ir Tave.

Būk palaimintas.