2017-06-25, Sekmadienis
En   Ru  
Apie mus
Leidyklos vadovas-rašytojas
Pozityvistų klubas
Minčių klinika
Egoterapija
Homoterapija
Sveikatos pokalbiai su liga
Seminarai-diskusijos
Trečiojo amžiaus universitetai
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį
Neišeik iš gyvenimo
Leidybinės paslaugos
Lietuvos hidroelektrinės
Rašyk knygą
Tavo sėkmės Knygynėlis
Plakatai
Žmogaus sauga
Visuomenės sveikatos centrams
Atsargus – tai ir saugus
Abėcėlės šventė
Pradinių klasių mokytojams
Naujienos mokykloms
Iš naujų knygų
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Pokemon go prizai
Įdomiausi laiškai
Rašyk laišką
Lietuvai pagražinti draugijos Vilniaus skyrius
„Lietuvos aidui“ – 100
Mokytojams. Seminarai
Mano svajonė
Kontaktai
     
  Jei kam trūksta žemiškų turtų, galite kiek norite prisidurti iš Dangaus
Naujienos mokykloms

SUSITIKIMO-RENGINIO SCENARIJUS (pavyzdys)

 

I. KVIETIMAS

juodupe_kvietimas2.jpg

 

II. MANO PASIŪLYMAI DĖL RENGINIO JUODUPĖS GIMNAZIJOJE
tai tinka visoms mokykloms, kurios norėtų susitikimo

1. Bendravimas su mokiniais (kalbėsiu apie kūrybą ir kūrybiškumą, apie tuos lobius, kuriuos galima rasti knygose, apie savo knygų temas).

2. Pokalbis su mokytojais, bibliotekininkais (gali būti ir iš kitų mokyklų). Tema: „Pozityvumo (gyvenimo džiaugsmo ir prasmės) paieška realybėje ir savyje. Ta tema vedu seminarus. Yra metodinė medžiaga ir literatūra. Būtų gerai, jei galėčiau demonstruoti schemas ir grafikus.

3. Knygos mokiniams. Biblioterapinės knygos „Tu vienintelis esi", „Tu vienintelis gali", „Tu vienintelis turi" ir kt. Psichoterapinės (dvasinės sveikatos) knygos (konsultantas gydytojas psichoterapeutas A. Alekseičikas) „Atsisveikinu su depresija" „Dėl savęs, Tavęs, nesvetimo" ir kt.

4. Mielai atsakysiu į visus mokinių ar mokytojų klausimus. Jei atsiųstumėte klausimus iš anksto el. paštu JaronimasL@takas.lt, pasiruoščiau detaliau ir išsamiau.

MAN RAŠYMAS – TAI RAŠYTOJO DUONA, BENDRAVIMAS SU KLAUSYTOJAIS – PYRAGAS.


III. SKELBIMAS APIE RENGINĮ LIETUVOS RADIJUI (perskaitytas per laidą „Ryto garsai“ 6.55 ir 7.55 )

Š. m. balandžio 22 d. 11 val. Rokiškio r. Juodupės gimnazijoje įvyks Knygų skaitymo šventė. Dalyvauja rašytojas Jeronimas Laucius 

 

IV. NUOTRAUKOS IŠ RENGINIO

juodupe_018_2.jpg
Kūrybinė atmosfera vyravo iki pat paskutinės renginio akimirkos

 

juodupe_013_2.jpg
Kiekvienas autografas – palinkėjimas į kūrybos kelią

 

juodupe_019.jpg
Pokalbio su mokytojais fragmentas

 

V. RENGINIO DIENOTVARKĖ

Kūrybinė šventė įvyko 2016 m. balandžio 22 d.

11.00–12.30 – bendravimas su mokiniais.

Pokalbis apie kūrybą, knygų skaitymą, kūrybinį mąstymą, savivertę.

Mokiniai buvo labai aktyvūs, uždavė daug prasmingų klausymų, siūlė temas, apie ką vertėtų rašyti būsimose knygose.

12.30–13.00 – knygynėlio pusvalandis. Autografai, prizai, fotografavimasis.

13.00–15.00 – pokalbis-diskusija su mokytojais, vaikų darželių-lopšelių auklėtojomis, bibliotekų darbuotojomis (dalyvavo ir iš kitų mokyklų). Diskutavome apie pozityvumo stoką kasdienybėje, pozityvumo svarbą ir paiešką realybėje bei savyje, apie emocijų valdymą, emocinio skydo apsaugą nuo negatyvumo poveikio, apie mokytojo prestižo pa(si)kelimą.

Knygų apie dvasinę sveikatą kuri svarbi visiems, o ypač mokytojams, aptarimas. Trejus metus bendrauju su žinomu gydytoju psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku ir jo besivaduojančiais iš depresijos pacientais, išleidau 5 knygas („Atsisveikinu su depresija", „Dėl Tavęs, savęs, nesvetimo" ir kt.).

Panašus renginio-susitikimo scenarijus gali būti kiekvienoje mokykloje.

 


Rašytojas, lektorius Jeronimas Laucius

 

 

 

 

MOKYKLŲ DIREKTORIAMS, IŠLEIDŽIAMŲJŲ KLASIŲ AUKLĖTOJAMS

Abiturientams diena iš dienos artėja iškilmingos Paskutinio skambučio, Atestatų įteikimo šventės. Iš mokyklų gavome daug gražių padėkų už pasiūlymą išeinantiems į savarankišką gyvenimą kaip Atminimo dovanėlę įteikti mūsų knygutes „Tu vienintelis gali", „Tu toks vienintelis esi", „Prisijaukinti stebuklai", „Tu vienintelis gali", „Ateitis – tai mintis", kuriose kalbama apie tikslo siekimą, gyvenimo vertybes, vidinių jėgų savyje paiešką, pasitikėjimą savo jėgomis. Tikimės, kad besirenkantiems savarankišką gyvenimo kelią abiturientams šių knygučių mintys suteiks kūrybinių paskatų, ryžto, pasitikėjimo. Šios atminimo dovanėlės jiems primins mokyklą, Mokytojus. Šiomis knygutėmis apdovanojami ir baigiantys pagrindines mokyklas ir progimnazijas. Linkime kūrybinės energijos, šventiškumo ir sėkmės.
Vienos knygutės šventinė kaina, jei atsiimate redakcijoje – 7 Lt, jei siųsime paštu (arba pristatysime) – 8 Lt + PVM. Autorius J. Laucius gali pasirašyti autografus, klasės auklėtojai savo palinkėjimus. Plačiau mūsų internetinėje svetainėje skyrelyje „Knygynėlis“ arba tel./faks. 8 5 276 2408, 8 5 276 2406, mob. tel. 8 687 75147, 8 614 86970, el. p. JaronimasL@takas.lt (rašydami el. laiškus, nurodykite ir savo tel. numerius. Tai palengvins bendravimą.)

 

IŠTRAUKOS IŠ KNYGŲ:

„Tu toks vienintelis esi"
„...Tai, kas skirta laimingiausiems, skirta ir Tau. Tu turi stiprias rankas, kuriomis gali apkabinti mylimą, kurios Tau padeda įveikti sunkumus, nugalėti priešą.
Tu turi akis ir matai žemę, jūrą ir dangų. Tu gali kito žvilgsnyje perskaityti tai, kas neišsakoma žodžiais, akių gelmėje pamatyti atsiveriančią sielą.
Tu girdi viso pasaulio garsus – miško ošimą, paukščių čiulbėjimą, vaiko verksmą, širdies plakimą. Vadinasi, Tu turi jautrią, nepakartojamą sielą!
Tu turi sielą – dieviškumo įrodymą. Tu jauti nuolatinį dieviškumo dvelksmą, leidžiantį Tau kurti, pažinti, svajoti.
Tai, ką turi laimingiausieji, turi ir Tu!
Tu turi viską, ką turi patys laimingiausieji.
Tai, ką gali laimingiausieji, gali ir Tu.
Kiekviena diena Tau gali būti pati laimingiausia..."

„Tu vienintelis gali"
„Sukūrę žmogų dievai pamatė, kad apsiriko. Jie per vėlai suprato, jog žmogui davė per daug jėgų. Jas atsiimti buvo dievų valioje, bet kur tada paslėpti, kad žmogus nesurastų? Vieni išmintingieji siūlė užversti kalnais. Ne, žmogus gali anksčiau ar vėliau atkasti. Kiti ragino paskandinti jūroje. Tik jie nebuvo tikri, ar kada nors tai neatsidurs žvejų tinkluose. Treti taikėsi iškelti į dangų, virš debesų. Deja, žmogus, žiūrėdamas į paukščius, kada nors sugalvos, kaip pasidaryti sparnus ir pakilti aukštai virš žemės. Suras ir danguje. Patarimų daugiau nebuvo.
Tuomet ilgai galvojęs vienas išminčius pasiūlė tas žmogui duotas milžino galias paslėpti ten, kur niekas nebandys ieškoti, – paties žmogaus viduje.
O mes gal pabandykime?.." Pabandykime! Drąsiai!

„Prisijaukinti stebuklai"
„Mano namai – mano tvirtovė.
Tai ne tik žinomas, bet ir dažnai kartojamas posakis. Juo aukštinama žmogaus turima nuosavybė, savininko teisė ginti, tausoti savo turtą, savo namus. Juk net įstatymai drąsina, kad tik šeimininko valia, ar atkelti atvykėliui vartus, atidaryti jam duris, ar ne.
Sunku būtų įsivaizduoti ir suprasti tokį savo valdų šeimininką, kuris įsileistų begėdiškai besidarkantį, išsipurvinusį ar grobuoniškai besikėsinantį prašalaitį. Kiekvienas mūsų iškart užtrenktų tokiam atklydėliui duris, gintų savo ramybę ir sulauktų už tai kitų supratimo ir pagarbos.
Bet juk sąvoka mano namai tinka ir mūsų sielai, protui, mintims mūsų vidinio gyvenimo rūmams. Tai šventa erdvė. Ji žmogui nepalyginamai svarbesnė, pažeidžiamesnė, reikalaujanti žymiai daugiau dėmesingumo ir pastangų. Ją turime saugoti ir ginti.
Taip turėtų būti, bet ar taip yra?.."

„Tu vienintelis turi"
„...Nežinai, nesusimąstei, kokiais gabumais, kokiu talentu esi apdovanotas, – eini lyg užrištomis akimis, eini ne savo keliu. Galima išmokti atlikti bet kurį darbą, bet dirbti su džiaugsmu, su azartu, su pasigėrėjimu galima tik tai, kas Tau skirta. Jei darbas Tau netampa kūryba - tai ir Tavo kūrybinės galios lieka snaudžiančios, neišnaudotos, bevaisės. Nežinai...
Ne, Tu žinai. Tu žinai, kad gali savyje atrasti viską, ką patys talentingiausi, patys kūrybiškiausi atradę ir tapo laimingiausi. Laimingi tuo, kad niekad nepaliauja ieškoję, kūrę, mylėję.
Tu žinai. Tu turi."

„Ateitis – tai mintis"
„Jei Tau pasaulis šaltas, tai paimki ugnį ir sušildyk jį.
Sušildyk savo žvilgsnį, mintis, sielą.
Tavo šiluma – viso Tavo pasaulio šiluma.
Sieloje sušilęs žvilgsnis Tau pasakys, kur rasi užuovėją, pasakys, kad ir viduržiemio saulė – saulė, kuri kasdien kils vis aukščiau."

Leidyklos „Trys žvaigždutės" direktorius,
rašytojas J. Laucius

 


tuesi_d.jpgJ. Laucius. „TU TOKS VIENINTELIS ESI. Jei Tau sunku"
Dailininkė A. Čapskytė
Ištrauka iš knygos: „…Tai, kas skir­ta lai­min­giau­siems, skir­ta ir Tau. Tu tu­ri stip­rias ran­kas, ku­rio­mis ga­li ap­ka­bin­ti my­li­mą, ku­rios Tau pa­de­da įveik­ti sun­ku­mus, nu­ga­lė­ti prie­šą.
Tu tu­ri akis ir ma­tai že­mę, jū­rą ir dan­gų. Tu ga­li ki­to žvilgs­ny­je per­skai­ty­ti tai, kas ne­iš­sa­ko­ma žo­džiais, akių gel­mė­je pa­ma­ty­ti at­si­ve­rian­čią sie­lą.
Tu gir­di vi­so pa­sau­lio gar­sus – miš­ko oši­mą, paukš­čių čiul­bė­ji­mą, vai­ko verks­mą, šir­dies pla­ki­mą. Va­di­na­si, Tu tu­ri jaut­rią, ne­pa­kar­to­ja­mą sie­lą!
Tu tu­ri sie­lą - die­viš­ku­mo įro­dy­mą. Tu jau­ti nuo­la­ti­nį die­viš­ku­mo dvelks­mą, lei­džian­tį Tau kur­ti, pa­žin­ti, sva­jo­ti.
Tai, ką tu­ri lai­min­giau­sie­ji, tu­ri ir Tu!
Tu tu­ri vis­ką, ką tu­ri pa­tys lai­min­giau­sie­ji.
Tai, ką ga­li lai­min­giau­sie­ji, ga­li ir Tu.
Kiek­vie­na die­na Tau ga­li bū­ti pa­ti lai­min­giau­sia.
Lai­mę, kaip ir ste­buk­lą, ga­li­ma pri­si­jau­kin­ti. Duo­nos tru­pi­nė­lis – duo­na. Iš ak­me­nė­lių, iš grums­te­lių su­da­ry­ti kal­nai, iš ma­žiau­sių džiaugs­mo aki­mir­kų – vi­so gy­ve­ni­mo džiaugs­mas. Jei jo ne­pa­ju­si prie jau­kios žva­ku­tės švie­sos, var­gu ar Ta­ve nudžiu­gins ir aki­nan­tys fe­jer­ver­kai.
Ma­žas ži­bu­rė­lis to­lu­mo­je taip pat pa­ro­do kryp­tį, kaip ir di­džiau­sias švy­tu­rys.
Kas lau­kia Ta­vęs prie to ži­bu­rė­lio?
Ry­tą, va­ka­rą, gū­džiau­sioje tam­soje du­ris vi­sa­da ati­da­ro ji – Ta­vo at­ei­tis.
Ją pažįsti iš karto. Ji Tave palydi išeinantį, pasitinka lai­min­gai įveikusį ilgą kelią.
Jos palinkėjimą, kad kiekviena die­na Tau gali būti pati laimingiausia, Tu pasiimi į kelionę, kaip Li­kimo skirtą dovaną.“

prisijaukintistebuklai_d.jpgJ. Laucius. „PRISIJAUKINTI STEBUKLAI"
Dailininkės R. Stasiūnaitė, A. Čapskytė
Ištrauka iš knygos: „Var­gu ar yra to­kių, ku­rie ne­bū­tų skai­tę jau­di­nan­čių pa­sa­kų apie už­draus­tą įei­ti kam­ba­rį. Pa­pras­tai pa­sa­ko­se ten vis tiek įei­na­ma ir sužino­ma didžiau­sia pa­slap­tis.
Žmo­gu­je tas už­draus­tas kam­ba­rys – tai jo vi­di­nis pa­sau­lis, jo sie­la. Ten sly­pi Kū­rė­jo mums do­va­no­tos pa­slap­tys, ver­tes­nės už pa­čius di­džiau­sius lo­bius. Tai mū­sų su­ge­bė­ji­mai, ta­len­tas, mū­sų ryž­tas, azar­tas, mū­sų gy­ve­ni­mo pras­mės su­vo­ki­mas – vi­sa, kas žmo­gų da­ro žmo­gu­mi, ­le­mia jo sie­kius, vi­so gy­ve­ni­mo ko­ky­bę ir ver­tę.
Tas už­draus­tas įei­ti kam­ba­rys – tai pa­žin­tis su sa­vi­mi. Kiek­vie­nam aiš­ku, kad ne­mo­kė­da­mas sve­ti­mų kal­bų su sve­tim­ša­liais ir ne­su­si­kal­bė­si. Ly­giai taip ne­su­si­kal­bė­si ir su sa­vi­mi, jei per nuo­la­ti­nį sku­bė­ji­mą, iš­si­blaš­ky­mą ne­skir­si dė­me­sio sau, ne­ra­si ke­lio į sa­vo sie­lą, ne­įsiklausysi, ko no­ri Ta­vo šir­dis. <…>
Gy­ve­ni­mo tem­pas greitė­ja, in­for­ma­ci­jos srau­tas tam­pa vis eg­zo­tiš­kes­nis – ka­da čia be­si­gi­lin­si, ka­da be­su­si­tik­si su sa­vi­mi? Ma­nai, kad esi tik dul­ke­lė kos­mi­nių ir te­le­vi­zi­nių įvy­kių srau­te.
O gal vis tik tei­sūs tie iš­min­čiai, tei­gian­tys, kad pats žmo­gus – be­ga­li­nis kos­mo­sas, pa­slap­čių, ne­at­skleis­tų ga­li­my­bių pla­ne­ta?
Įženk į tą sku­bė­ji­mo ir kas­die­nių rū­pes­čių už­draus­tą įei­ti kam­ba­rį. Su­si­tik su sa­vi­mi. Pa­žink sa­ve. Įsi­kal­bėk.
Štai vie­na­me kam­puty­je su­si­gū­žu­si tū­no Ta­vo drą­sa. Iš­lais­vink ją, pa­si­imk su sa­vi­mi. Ir tap­si toks pat, kaip ki­ti Tau ži­no­mi drą­suo­liai, to­li nu­žen­gę gy­ve­ni­mo sėk­mės ke­liu.
Prie sta­lo, prie at­vers­tos kny­gos, ry­mo po­etas. At­sar­giai pri­ėjęs per­skai­tyk. Juk tai – nuo­sta­biau­sios ei­lės! Tu net ne­ži­no­jai, kad tu­ri kū­rė­jo ta­len­tą. Kaip nuo­sta­bu, kad bent da­bar apie tai su­ži­nai! Ku­rian­tis žmo­gus to­liau nu­ei­na, aukš­čiau pa­ky­la, dau­giau pa­sie­kia.
O kas ten prie lan­go sva­jo­ja? Juk tai Mei­lė! Ži­nia, ji da­ro tik­rus ste­buk­lus. Ko­kie lai­min­gi, gal net pa­lai­min­ti, tie įsi­my­lė­jė­liai.
Jau­ti, kaip stip­riau ima plak­ti šir­dis. Tu ga­li pa­mil­ti žmo­gų, dan­gų, že­mę – vi­sa, kas tel­pa žo­dy­je gy­ve­ni­mas.
Dar žings­nis... Pa­kaks.
Ta­me iki šiol už­draus­ta­me įei­ti kam­ba­ry­je pa­lie­ku Ta­ve vie­ną. At­rask vi­sas Tau Kū­rė­jo duo­tas do­va­nas, ku­rios ga­lė­jo lik­ti ne­įme­na­mo­mis pa­slap­ti­mis, jei ne­bū­tum žen­gęs to sa­vęs pa­ži­ni­mo žings­nio.“

tuvienintelisgali_d.jpgJ. Laucius. „TU VIENINTELIS GALI"
Dailininkės A. Čapskytė, R. Stasiūnaitė
Ištrauka iš knygos: „Gy­ve­ni­mas mums duo­tas tik vie­nas, gy­ve­na­me, bent jau šia ma­te­ri­jos for­ma, vie­ną kar­tą, ta­čiau lem­tis mums pa­že­ria be­ga­lę pa­sau­lių, į ku­riuos įženg­ti, įei­ti ga­li kiek­vie­nas, va­di­na­si, ir Tu.
Te­rei­kia tik pa­no­rė­ti, pa­jaus­ti ma­lo­nu­mą ir pras­mę, ieš­kant tų ne­ma­to­mų, bet ša­lia esan­čių nau­jų pla­ne­tų, į ku­rias da­bar ren­gia­mės ke­liau­ti.
Tai­gi duok ran­ką. Ei­me!
Pir­miau­sia Ta­ve no­rė­čiau pa­kvies­ti į ma­giš­ką kny­gų pa­sau­lį. Jis ga­li tap­ti ir užuo­vė­ja nuo gy­ve­ni­mo ne­gan­dų, ir ke­lio­ne į dar ne­at­ras­tas sie­los, jaus­mų pla­tu­mas.
Tas šna­ran­čių pus­la­pių pa­sau­lis at­ve­ria ke­lius į ste­buk­lin­gas, ku­pi­nas ne­ti­kė­tų su­si­ti­ki­mų ir pa­žin­čių erd­ves. Iš čia, kaip ir iš kiek­vie­nos ke­lio­nės, į sa­vą­ją bū­tį tu su­grįž­ti ki­toks – pa­žen­klin­tas lem­ties, ieš­ko­ji­mo žen­klu, de­gan­tis no­ru įmin­ti gy­ve­ni­mo pa­slap­tis, pa­tir­ti vis­ką, kas įma­no­ma ir kas ne­įma­no­ma.
Kai ap­ima liū­de­sys ir šir­dį grau­žia ne­ri­mas, ga­li skris­ti į sva­jo­nių erd­ves. Tu čia vi­sa­da esi lau­kia­mas. Kur be­nu­ke­liau­si, kur be­pa­tek­si, ko­kiais džiaugs­mais sa­ve be­pa­ma­lo­nin­si, su­grį­žęs da­le­lę tų įspū­džių bū­ti­nai par­si­ne­ši į sa­vo gy­ve­ni­mą, ku­rį gal­būt sle­gia per sun­kūs bui­ties ak­me­nys.
Iš sva­jo­nių bokš­to aiš­kiau ma­tyti gy­ve­ni­mo gai­rės, pa­ki­li­mų, nu­si­lei­di­mų ta­kai. Iš ten pro pra­si­sklai­džiu­sius ne­ži­nios ūkus ga­li įžvelg­ti ga­lu­ti­nius tiks­lus ir nu­brėž­ti į juos tie­siau­sius ke­lius.
Sva­jo­nių pa­sau­lio kai­my­nys­tė­je drie­kia­si vai­sin­gos no­rų pa­sau­lio pla­tu­mos. Nuo sva­jo­nių kal­nų te­kan­čios upės mai­ti­na no­rų šal­ti­nius. Iš jų at­si­gė­ręs įgau­ni pa­sa­kų mil­ži­no jė­gų. Tu ne­nu­ga­li­mas, nes Ta­ve stip­ri­na ne tik no­ras, bet ir ti­kė­ji­mas, ži­no­ji­mas. Juk spei­guo­tą žie­mos nak­tį žmo­gus ne šiaip sau žings­niuo­ja už­pus­ty­tu ke­liu. Jis ryž­tin­gai ei­na prieš žvar­bų vė­ją, ne­pai­sy­da­mas šal­čio bei nuo­var­gio įvei­kia pus­nis – jo ener­gi­ją, ryž­tą ska­ti­na ži­no­ji­mas, kad ten, ke­lio pa­bai­go­je, lau­kia jau­kūs na­mai, kū­re­na­mas ži­di­nys.
Kad ir kaip ryž­tin­gai be­bū­tų įvei­kia­mos gy­ve­ni­mo kliū­tys, kad ir kaip ver­žliai be­skrie­tų ryž­to žir­gai, ku­rį lai­ką mie­la pa­bū­ti ra­my­bės pa­sau­ly­je. Ra­my­bė – tai po­il­sis, bet ne po­pie­čio snau­du­lys, ne tuš­čia pau­zė. Ra­my­bė – tai ne­šu­lio su vi­sais gy­ve­ni­mo rū­pes­čiais nu­si­me­ti­mas. Ra­my­bė – tai lais­vės vi­soms min­tims su­tei­ki­mas, kai tuo me­tu tu pats lie­ki aky­las jų ste­bė­to­jas. Kur kryps­ta, kur tuo­met klai­džio­ja ta­vo min­tys? Leisk joms lėk­ti, kur tik no­ri. Juk jos sku­ba prie tau ne­ži­no­mų lo­bių. Min­tys – ne iš­da­vi­kės ir tų lo­bių ne­iš­švais­tys. Šie lo­biai vien ta­vo pa­ties. Anks­čiau per sku­bė­ji­mą, rū­pes­čių mig­lą tų lo­bių jos tau pa­ro­dy­ti ne­ga­lė­jo. Jie pa­sie­kia­mi tik ta­da, kai mintys lais­vos tar­si žir­gai pie­vo­je, be jo­kių pan­čių, be jo­kių bal­nų.
Sem­kis tuos sa­vo ra­my­bės oazė­je at­ras­tus min­čių lo­bius. Jie kaip ir sau­lės ši­lu­ma ar vė­jas – ne­iš­sen­kan­tys, kas­kart vis nau­jai at­ran­da­mi.
Ne­iš­ma­tuo­ja­mi ir pri­si­mi­ni­mų pa­sau­lio lo­biai. Jei tu ne­pa­kly­si ir pa­suk­si tik į švie­sių­jų pri­si­mi­ni­mų pu­sę, tai ten sve­čiuo­da­ma­sis bū­si pa­svei­kin­tas, pa­guos­tas, my­li­mas da­bar jau to­li nuo ta­vęs ar vien tik ta­vo at­min­ty­je gy­ve­nan­čių žmo­nių. Tu ten ga­lė­si vaikš­čio­ti jau už­ar­tais ta­kais, ta­ke­liais, įei­ti  į jau ne­sa­mus na­mus, su­šil­ti prie tų na­mų ži­di­nio. Ta ši­lu­ma šil­do ne kū­ną, o sie­lą. Ta ši­lu­ma at­gai­vi­na jaus­mus, pa­ža­di­na ryž­tą, bran­di­na per­ga­lių der­lių.
Ne­ap­rė­pia­mai pla­tus pa­ži­ni­mo pa­sau­lis. Lai­min­gi tie, ku­rie ten ne sve­čiai, ku­rie ten nuo­lat gy­ve­na. Pa­ži­ni­mo pa­sau­lio gy­ven­to­jai, kur be­nuke­liau­tų, vi­sur ski­na­ pa­ži­ni­mo vai­sius ir jais pra­tur­ti­na sa­vą­jį pa­sau­lį. To­dėl jo tur­tai nuo­lat di­dė­ja, gau­sė­ja. Pa­ži­ni­mo pa­sau­lio val­do­vai tų tur­tų ne­sle­pia ir dos­niai da­li­ja vi­siems, o la­biau­siai jiems įti­ku­siems, ku­riems ir pa­ro­do vi­sų lai­min­gų­jų ke­lią – ke­lią į kū­ry­bos pa­sau­lį.
Kū­ry­bos pa­sau­lis, skir­tas pa­tiems lai­min­giau­siems, bet jo­kių vi­zų iš at­vyks­tan­čių­jų ten nie­kas ne­pra­šo. Ta­čiau kaip ir į pa­veiks­lais, veid­ro­džiais, ki­li­mais iš­puoš­tus rū­mus įė­ju­sia­jam su pur­vi­nais ba­tais, kas­die­niais rū­bais da­ro­si ne­jau­ku, gė­da dėl sa­vo ne­va­ly­vu­mo, taip ir įžen­gęs į žė­rin­čius vi­so pa­sau­lio gro­žy­bė­mis kū­ry­bos rū­mus žmo­gus iš­kart pa­si­jun­ta ne­jau­kiai, jei at­ėjo ne­pa­si­ruo­šęs – ne­nu­si­va­lęs nei nuo dra­bu­žių, nei nuo akių kas­die­ny­bės dul­kių, ne­iš­lais­vi­nęs sa­vo sie­los na­mų nuo pyk­čio, pa­vy­do, smul­kme­niš­ku­mo pur­vo. Toks sve­čias pats su­si­pran­ta ir pa­ty­liu­kais sku­biai pa­sprun­ka.
Pa­ži­ni­mo rū­mų val­do­vų kvie­ti­mai įtei­kia­mi kiek­vie­nam, iš­plės­to­mis aki­mis žiū­rin­čiam į di­džiau­sio ste­buk­la­da­rio, var­du Gy­ve­ni­mas, žars­to­mus ste­buk­lus, kiek­vie­nam įsi­klau­siu­siam į Gam­tos or­kest­ro at­lie­ka­mos sim­fo­ni­jos gar­sus, kiek­vie­nam vi­sais bū­dais ieš­kan­čiam pa­ži­ni­mo, min­ties gro­žio auk­so smil­te­lių. Ten lau­kia­mi vi­si, ku­rie įsi­my­lė­ję vis­ką, kas gra­žu ir pras­min­ga žmo­gu­je, že­mė­je, jū­ro­je, dan­gu­je, ku­rie įsi­my­lė­ję Gy­ve­ni­mą.
Būk įsi­my­lė­jęs. Ženk į tuos žė­rin­čius vi­so pa­sau­lio gro­žy­bė­mis kū­ry­bos rū­mus. Ten Tu bū­si ir lau­kia­mas sve­čias, ir vi­sų rū­mų val­do­vas. Vi­si to pa­sau­lio lo­biai – Ta­vo.
Gy­ve­ni­mas duo­tas vie­ną kar­tą, bet pa­sau­lių pa­si­rin­ki­mas – be­ga­li­nis. Rin­kis pa­čius mie­liau­sius, rin­kis tuos, ku­riuo­se bū­da­mas jau­tie­si gau­siau­siai ap­do­va­no­ja­mas.
Kiek­vie­na die­na ga­li bū­ti kū­ry­bos ke­lio pra­džia.“

 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 5 276 2408
El.p. JeronimasL@gmail.com