2024-05-21, Antradienis
En   Ru  
APIE MŪSŲ VEIKLĄ
Leidyklos vadovas-rašytojas
УКРАIНА. Повстання робoтів
KNYGA-ALBUMAS
GYVYBINĖ ENERGIJA
IŠLEISTA GEGUŽĘ
ATMINIMO MEDIS
AR JAU LAIKAS ŠOKTI PRO LANGĄ?
TAI, KO NEPASAKO PSICHOLOGAI
LIKIMINĖS INFORMACIJOS PANAUDOJIMAS
PASVEIK GYVENIMU. SEMINARAI
LIKIMINIAI ŽENKLAI
Egoterapiniai sveikatingumo energetikos kursai
IŠSIKALBĖJIMO TERAPIJA
KOKS BŪSI RYTOJ? FB. KTV plius
NORŲ IŠSIPILDYMO DĖSNIS (FEP)
LAO SIUNIO SVEIKATINGUMO GYVYBINĖ ENERGETIKA
Energetiniai negatyvumo valymo kursai
Egoterapija. Autohipnozė
Energetiniai seminarai ne tik abiturientams
KNYGYNĖLIS
Knygos darželinukams, pradinukams
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Eksperimentinis seminaras. Alytaus TAU
2024. Bendruomenės
VAISTAŽODŽIAI
Kapas jūroje. Kur dingo ES?
Vievis. Renginiai. Susitikimai
Kontaktai
     
  Naujas skyrelis „LIKIMINĖS INFORMACIJOS PANAUDOJIMAS“
Knyga-albumas: PAPRASTA IŠLEISTI – NEPAPRASTA PRASMĖ

Knygą-albumą parengti ir išleisti ne tik labai paprasta, bet, svarbiausia, tai yra pats vertingiausias, pats prasmingiausias veiksmas, kuris įprasmina visą žmogaus gyvenimą, išsaugo ilgiems amžiams jo svarbiausius momentus, artimųjų žmonių veidus, to laikmečio vaizdus.

Trumpi užrašai po nuotraukomis visada ir nepažįstamiems pasakys tų žmonių vardus, jie tarsi vėl pasisveikins su jumis, palinkės gyvenimiškos sėkmės.

Mūsų leidykla ypatinga tuo, kad mes padedame ne tik parengti knygą-albumą, bet ir pagal jūsų pasakojimą galime parašyti įžanginį tekstą, užrašus po nuotraukomis. Tai mūsų dovana. Jums tereikia namuose iš turimų albumų, kompiuterių laikmenų atrinkti norimas nuotraukas ir atrasti kelią į mūsų leidyklą ar paskambinti tel. +370 687 75147.

 

ATEIKITE SU FOTONUOTRAUKOMIS – IŠEISITE SU SAVO KNYGA-ALBUMU

 

 

 

KNYGA-ALBUMAS „ŠIMTAS METŲ IR ŠIMTAS GYVENIMŲ“  

kuprys virselis.jpg 

Savo gyvenimo kelyje, kuris tiesiasi jau 94-ius metus, man teko daug patirti, sutikti daug gerų žmonių, kurie padėjo įveikti to laikmečio kartais ir nežmoniškus išbandymus, teko nemažai pakeliauti po pasaulį, pamatyti skirtingų kraštų žmonių gyvenimą. Vaikystė, tarsi ta srauni Skerdumės upelio tėkmė, prabėgo linksmai besidžiaugiant kaimo gamtos ir tėvų sukurtu gyvenimu, kurį gana greit sugriovė net dvi tremtys į Sibirą.

Išgyventi, nugalėti visus tuos sunkumus labai padėjo Mamos nuolatinis rūpinimasis mumis, sakyčiau, net pasiaukojimas, kad mums, vaikams, nieko netrūktų, kad ir sunkiausiu metu būtume pamaitinti, kad tikėtume savo jėgomis ir ateitimi.

Mane stiprino ir brolių Gedimino, Vincento, sesers Elenos artimas ryšys, skatino noras mokytis, siekti didesnio tikslo. Gyvenimą skaidrino mano sukurta šeima, darbas, sportas, kelionės. Širdyje liko daug ir slogių, bet daug ir šviesių, mielų prisiminimų.

Visi tie išgyvenimai, tie skirtingi gyvenimo etapai liko užfiksuoti daugelyje nuotraukų, į kurias vos pažvelgus atgyja tų laikų dvasia,  vėl, rodos, girdžiu ten kartu su manimi esančių žmonių tuomet ištartus žodžius, vėl patiriu sugrįžusių įspūdžių gyvus prisilietimus.

Kaskart vartant albumuose, spintelių stalčiuose gulinčias nuotraukas, mane apimdavo neramus jausmas, kad tie ne tik mano, bet ir draugų, artimųjų gyvenimo vaizdai lieka kitiems nematomi, kad ir dabar, ir ateityje jiems neperduosiu tai, kas užfiksuota fotonuotraukose, kad nepasidalinsiu to laikmečio, jau tapusio istorija, vaizdais, kurie ne tik man, bet ir daugeliui žmonių turi didesnę ar mažesnę išliekamąją vertę. O sykį, guldydamas nuotraukas atgal į tamsų stalčių, pagalvojau, tarsi jas taip siunčiu į savotišką žmonių  užmaršties tremtį.

Tuomet ir kilo mintis, kad turiu tuos brangius ne tik man vienam gyvenimo vaizdus išvaduoti – juos trumpai aprašyti ir sudėti į knygą. Iš karto man tapo šviesiau, linksmiau, tuojau pat ėmiausi darbo, galbūt vieno prasmingiausio...

Gyvenimo laikrodis man skaičiuoja 94-tus metus, suapvalinus – būtų 100 metų. Gyvenimas vienas, bet jo atmintinus vaizdus sudėjus ne į stalčius, o išleidus knygą-albumą 100 egzempliorių tiražu, ji patektų, apsigyventų pas šimtą mano draugų, artimųjų, vadinasi, būtų tarsi jau 100 knygos, tuo pačiu ir mano, gyvenimų. ŠIMTAS METŲ – ŠIMTAS GYVENIMŲ.

Mano tėvas, ūkininkas Tėvas Vincentas Kuprys gimė 1886 m. Kėdainių apskrityje, Krakių valsčiuje, Meironiškių kaime ūkininkų Anupro ir Uršulės šeimoje. Seneliai gražiai ūkininkavo, turėjo pavyzdinį ūkį. Mes, vaikai, senelių jau nematėme, nes jie mirė dar prieš mūsų gimimą. Palaidoti senosiose Krakių kapinėse.

Tėvelis turėjo brolį Praną ir tris seseris: Oną, Stasę ir Apoloniją. 1924 m. Paskerdumio dvare Krakių valsčiuje Tėvelis iš lenko A. Grigaravičiaus ir jo sesers nusipirko 168 ha ūkį. Paskerdumio dvaras yra labai gražioje vietoje, pačioje Lietuvos širdyje, nuostabiame gamtos kampelyje.

Tame pačiame valsčiuje, netoli Paskerdumio dvaro, buvo Vytautinės kaimas, kuriame gyveno Pranciškaus ir Marijos Žemaičių šeima. Jie turėjo 80 ha žemės, savo plytinę ir gražiai sugyveno.

Žemaičiai susilaukė 7 vaikų: Jeronimo, Jono, Elenos, Rozolinos, Teofilijos, Izabelės ir jauniausios Jadvygos.

Tėveliui ūkininkaujant reikėjo turėti ir šeimininkę. Susipažino su jauniausia ir gražiausia Žemaičių dukra Jadvyga ir pamilo ją. Po nedidelės draugystės susituokė.

Taip buvo sukurta Kuprių šeima ir prasidėjo pilnavertis gyvenimas. Tėvai susilaukė 5 vaikų. Pirmoji gimė Jadvyga, bet greitai susirgo šiltine ir mirė. 1928 m. gimė Gediminas, po metų aš – Vytautas, 1931 m. Elena ir 1937 m. – Vincentas. Tėvas 1929 m. iš J. Ciskevičiaus ir jo seserų nusipirko dar 80 ha žemės ir tapo stambaus ūkio savininkas, plotas buvo 248 ha, tame tarpe 50 ha miško. Be to, su mamos broliu J. Žemaičiu tėvas nuomojo Jono Gimbuto Pašušvio dvarą, apie 500 ha žemės. Šiame dvare buvo labai įdomus dviejų aukštų klojimas. Čia laikinai gyveno, šeimininkavo ir prižiūrėjo ūkį mamos sesuo Izabelė. Tėvai turėjo didelį medinį skiedromis dengtą gyvenamąjį namą iš 13 kambarių, du plytinius namus, kuriuose gyveno ūkio darbininkai, savo mokyklą, didelį klojimą, daržinę, karvidę su arklide, malkinę su vištide ir kiaulide, kalvę, pieninę ir kitus pastatus. Dabar jau namų nebėra, juos nugriovė svetimos rankos. Vaikystės takeliai užžėlę dilgelėmis ir krūmais.

1940 m. atėjo sunkūs Lietuvai laikai.  Netrukus prasidėjo masinis gyventojų trėmimas į Sibirą. Atvažiavo saugumiečiai ir mus suimti. Tai įvyko 1941 m. birželio 14 d. Susodino mus į sunkvežimį, taip prasidėjo mano antroji labai ilga ir nepaprastai varginga kelionė. Mus nuvežė į Kėdainius, sugrūdo į dvokiančius gyvulinius vagonus, kur žmonės duso be oro, neturėjo vandens. Vyrai, moterys ir vaikai – visi buvo sugrūsti kartu, durys uždarytos iš išorės. Kai vagonus atidarė, mačiau, kaip iš vieno jų buvo išneštas lavonas ir nuneštas už krūmų. Po kurio laiko traukinys nudardėjo į Rytus. Naujojoje Vilnioje sustojo ešelonas ir Tėvelį atskyrė nuo mūsų. Iki šiol ausyse tebetrinksi traukinys per bėgių sandūras. Pro šalį lėkė telefono stulpai, medžiai, priemiesčių namukai, kol traukinys įvažiavo į tamsią juodą naktį. Tėvelį nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Taišeto rajoną, Revučio 7 mirties pragarmės Rešotų lagerį, kuriame mažai kas išliko gyvas. Iš 1941 m. sąraše 2 957 lageryje buvusių lietuvių į Lietuvą grįžo tiktai 232. 1941 m. lapkričio 21 d. nuo plaučių uždegimo Tėvelis mirė. Jis  buvo labai kultūringas. Jei iškilmėse reikėdavo sakyti kalbą, jis gražiai išreikšdavo savo mintis, mokėjo rusų, lenkų ir net žydų kalbas.

Mus vežė ilgai, nerūpestingai ir žiauriai. Atvežė į Altajaus kraštą, Bijsko miestą. Paskui arkliais nuvežė į netoli kaimo esantį Katunsko žvyro karjerą. Tarp tremtinių buvo keletas Lietuvos ministrų žmonų: viena jų buvo Žemės ūkio akademijos rektoriaus profesoriaus žmona. Žmonės badavo, vyko karas, daugelis sirgo maliariniu drugiu, kuris palietė visą mūsų šeimą, tai baisi liga. Barakas buvo pastatytas ant sraunios ir šaltos Katunės upės kairiojo kranto. Kadangi gyvenvietėje šulinio nebuvo, tai prausėmės ir gėrėme vandenį iš švarios Katunės upės.

Mes su broliu Gediminu pradėjome lankyti tarybinio miško ūkio vidurinę mokyklą.

1947 m., susitaręs su vienu karininku, tarnavusiu Rygoje, kuris buvo atvažiavęs atostogauti, nutariau bėgti iš Sibiro. Apie tą kelionę ir gyvenimą Lietuvoje, parbėgus iš Sibiro, plačiai aprašiau knygoje „Gyvenimo kelionė nuo Skerdumės“. Po kiek laiko parbėgo ir Mama su likusiais vaikais. Apsigyvenome Antušavos tarybiniame ūkyje, šalia Gudžiūnų.

Grįžęs iš Sibiro pradėjau mokytis Krakių gimnazijoje II klasėje, bet 1949 m. liepos 8 d. antrą kartą mus ištrėmę į Sibirą, Irkutsko sritį Bodaibo miestą. Vargome, bet siekiau mokytis. 1950 m., baigęs 8 klases, išskridau tęsti mokslų į Irkutsko Statybos mašinų technikumą. Po dviejų metų į tą patį technikumą atvažiavo mokytis ir sesuo Elena.

Tuo pačiu metu iš Bodaibo į Irkutską atskrido sunkiai serganti Mama, broliai Vincentas ir Gediminas. Mama buvo paguldyta į ligoninę, Gediminas įstojo į Irkutsko Geležinkelių statybos technikumą ir tuo pačiu metu neakivaizdiniu būdu mokėsi Chabarovsko Geležinkelių statybos institute.

1954 m. baigęs technikumą su pagyrimu, turėjau teisę pasirinkti darbo vietą, norėjosi dirbti arčiau Lietuvos, tai buvo Novosibirskas.

Su savimi pasiėmiau brolį Vincentą ir išvažiavome gyventi į Novosibirską. Čia pradėjau dirbti Novosibirsko Statybinių mašinų gamykloje ir kartu studijuoti neakivaizdiniu būdu Maskvos filialo Novosibirsko energetikos instituto Elektromechanikos fakultete. Vincentas čia baigė 10 klasių ir išvažiavo mokytis į Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgo) konservatoriją. Iš Novosibirsko pradėjau siųsti į Irkutską Mamai reikalingus vaistus, kuri po kiek laiko pasveiko ir atvažiavo pas mane į Novosibirską.

Po instituto baigimo pradėjau dirbti Maskvoje, nes Lietuvoje neturėjau teisės gyventi. Įsidarbinau projektavimo Valstybiniame Sąjungiame institute № 8.

1969 m. grįžau į Vilnių ir įsidarbinau man pažadėtame “Giprostnok”  institute.

Bedirbant “Giprostanoke" mane pakvietė dirbti į Kolūkių statybos  projektavimo institutą vyriausiojo elektriko specialisto pareigose. Nuo 1972 m. gegužės 26 d. pradėjau dirbti minėtame institute, kuriame išdirbau iki 1993 10 07, ir išėjau į pensiją.

1972 m. buvau vedęs Nijolę Vilūnaitę, bet neilgai su ja teko gyventi. Jaunos moters gyvybę pagrobė vėžys.

1976 m. birželio 18 d. vedžiau antrą kartą Danutę Žurauskaitę, su kuria gražiai ir laimingai kartu gyvename jau 47 metus – mažai beliko iki auksinių vestuvių.

Visą gyvenimą mėgau darbą, žmones, sportą, keliones. Nors esu garbingo amžiaus, bet moku naudotis technologijomis, tad visus rašinius rašau kompiuterio pagalba. Kompiuterį ir dauginimo aparatą jubiliejaus proga man padovanojo labai gero draugo Stasio Vaičiaus sūnus Arūnas. Už tai jam esu labai dėkingas. Gyvenimas bėga greičiau, nei šaltas vėjas – jaunystė pranyko kaip ryto aušra... Esu sukūręs mūsų giminės genealoginį medį. Pasirodo, jis gana didelis, todėl, kad mūsų tėvų giminė yra plati. Iš viso mūsų giminę iki šių dienų sudaro apie 200 žmonių. Tarp giminių yra nusipelniusių artistų, mokslo daktarų, dekanų, gydytojų, inžinierių, mokytojų, ūkininkų, sporto meistrų ir kitų specialybių bei titulų žmonių.

Dabar mes, Kupriai, visi esame pensininkai. Kažkada buvome jauni ir gražūs, o dabar tik gražūs, nors tas gražumas ne visiems tinka. Turėjau gražias garbanas, o dabar galva – plika kaip delnas, tačiau ji vis dar pilna šviesių minčių ir optimistiškų norų.

Džiaugiuosi, kad esu parašęs ir išleidęs net tris atsiminimų knygas. Pirmoje knygoje „Gyvenimo kelias nuo Skerdumės“ plačiai aprašiau savo asmeninį gyvenimą, priverstines keliones po Sibiro platybes ir laisvas turistines, pažintines keliones po platųjį pasaulį.

Antrojoje knygoje „Skerdumė – mažas upeliukas“ plėčiau prisiminimų ratą, pasakojau apie žygius su „Snaigės“ klubo nariais.

Trečiąją knygą „Skerdumės gražios pievos“ paskyriau brolio Gedimino atminimui.

Ši (dar nesakau, kad paskutinė) knyga-albumas mane ypatingai džiugina ir įkvepia. Pirma, todėl, kad joje iliustruojamomis nuotraukomis su komentarais, lyg kokiame filme, tampa regimas visas mano gyvenimo kelias, lieka išsaugotas ir įamžintas artimųjų žmonių atminimas.

Antra, kad sulaukęs, kaip minėjau, suapvalinus 100 metų, tuo savo darbu įrodau, jog esu energingas, kūrybingas ir tuo laimingas.

Trečia, džiaugiuosi, kad visa ta iliustruota mano gyvenimo istorija bus padauginta tarp viso šimto draugų, artimųjų. ŠIMTAS METŲ – ŠIMTAS GYVENIMŲ.

 

Šimtąkart linkėdamas Jums laimingo gyvenimo –

Vytautas Kuprys

  

 

 

 

KNYGA-ALBUMAS „IR ATEINA LAIKAS, KAI NEBĖRA KO PAKLAUSTI“ 

98 metų autorė savo albumo nuotraukomis, kuriose užfiksuoti besimokiusiųjų 1945–1950 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje XXIV mokslinių agronomų laidos kursiokų mokslo, susitikimų, ilgalaikio bendravimo momentai, trumpais užrašais po nuotraukomis pasakoja apie tų žmonių likimus, nuveiktus darbus ir taip išsaugo savo ir jų atminimą visiems, kas norės juos prisiminti.

Man buvo ypatingai miela kartu su energinga, žvalia autore dirbti prie jos knygos parengimo spaudai proceso, bendrauti su ja, klausytis įdomių, prasmingų jos pasakojimų apie tuos negrįžtamai praėjusius laikus, apie patirtus išgyvenimus.

Atrinkdama  albumuose gulinčias nuotraukas, autorė vis padejuoja, kad  nebeprisimena kai kurių žmonių vardų, nuotraukose užfiksuotų veidų, visų tuomet vykusio susitikimo ar renginio detalių. Ir mintyse, ir balsu ne kartą su gailesčiu taria: ir nebėra ko paklausti. Deja, jų visų žemiškasis gyvenimas jau pasibaigęs.

Ir nebėra ko paklausti...  

Iš tų autorės žodžių ir gimę knygos-albumo pavadinimas: IR ATEINA LAIKAS, KAI NEBĖRA KO PAKLAUSTI.

Rengiant spaudai šią knygą-albumą į leidyklą atėjo 93 metų Vytautas Kuprys, kuris mūsų leidykloje jau buvo išleidęs dvi knygas „Gyvenimo kelionės nuo Skerdumės" ir „Skerdumė – mažas upeliukas", o dabar atėjo su nauja atsiminimų knyga „Skerdumės gražios pievos", kuri buvo išleista birželio mėnesį.

Peržiūrėjęs rengiamą spaudai dr. Marijos Sereikienės knygą-albumą, jis taip pat ėmėsi darbo rengti savo panašią knygą-albumą (išleista liepos 11 d.). Manau, kad  tas mūsų leidyklos išradimas panaudoti albume gulinčias, nepatikimose kompiuterių laikmenose besislapstančias nuotraukas ir iš to padaryti tikrą stebuklą – užfiksuoti ir knygoje-albume išsaugoti  šimtui metų savo gyvenimo vaizdus, artimųjų žmonių veidus, mintis. Kiekvieno žmogaus gyvenimas to vertas.

IR NEBŪTINA LAUKTI 90 METŲ, KAD TAI BŪTŲ SUPRASTA.

Sėkmės. Jūs esate laukiami mūsų leidykloje, visai nesvarbu, kiek Jums metų. Man visada miela bendrauti, padėti visais leidybiniais klausimais.

 

Visad Jūsų –
Jeronimas Laucius

 

sereikiene 2-4.jpgsereikiene 2-1-1.jpg

 

Ir ateina laikas, kai nebėra ko paklausti

Daugelio mūsų gyvenimo keliai yra panašūs, vedantys nuo vieno prie kito žmogaus brandos etapo: vaikystė, mokslas, darbas, turtiniai ir dvasiniai pasiekimai. Kiekvienas gyvenimo etapas palieka neišdildomus įspūdžius, gyvus prisiminimus, kurie ne tik nutiesia kelią nuo šiandienos į praėjusius laikus, bet ir sukelia gyvybišką norą, kad tai išliktų kraštiečiams, bendramokslių vaikams, anūkams, pro1anūkiams, šiuolaikiniams žemdirbystės specialybių studentams, visiems tiems, kuriems brangūs mūsų, jau istorija tapusiais, išgyvenimai ir siekiai.

Peržiūrėdama albumuose gulinčias nuotraukas, jau nebeprisimenu kai kurių žmonių vardų, nuotraukose užfiksuotų veidų, visų tuomet vykusio susitikimo ar renginio detalių. Ir mintyse, ir balsu ne kartą sakau: ir nebėra ko paklausti. Deja, jų visų žemiškasis gyvenimas jau pasibaigęs.

Ir nebėra ko paklausti...

Todėl tai, kas išsaugota mano atmintyje, mano nuotraukų albumuose, tegul išlieka šioje knygoje-albume, tegul mūsų Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslinių agronomų XXIV laidos 1945–1950 m. atminimas būna išsaugotas ir prisimenamas.

Ypatingai miela prisiminti mūsų kursiokus: profesorių, mokslų daktarą Leoną Kadžiulį, Bitininkų sąjungos prezidentą Joną Balžeką, Botanikos instituto direktorių Mindaugą Strukčinską, mūsų visų mylimą renginių, susitikimų organizatorių dr. Juozą Grigalauską, Leoną Sereikį, kuris penktame kurse tapo mano vyru, su kuriuo kartu užauginome sūnų ir dvi dukras.

Su Žemės ūkio akademija mane siejo ne tik penkeri studijų metai, bet vėliau mokiausi ir Akademijos neakivaizdinėje aspirantūroje, gavau mokslų daktaro diplomą ir dirbau Akademijoje iki pat pensijos.

Net keli mūsų kursiokai yra išleidę savo knygas, paskelbę daug mokslinių ir visuomeninių straipsnių spaudoje. Džiaugiuosi, kad ir aš esu išleidusi savo atsiminimų knygą „Mano laikas“. Joje apie tuos laikus rašiau:

Šeima, kaimas buvo pirmoji dirva, išugdžiusi mumyse pagarbą gimtojo krašto kultūrai, potraukį žemei, kaimo žmogui. Įaugome į valstietišką gyvenimo ritmą, gamtos pajautimą. Vėlyvoje vaikystėje pasirinkome agronomo specialybę. Tuolaikiniais žemės ūkio dėstytojų žodžiais tariant – nesusvyravome prieš laikmečio sunkumus. 

Tais Nepriklausomybės metais daugelis ūkininkų, vildamiesi geriau gyventi, leisdavo savo sūnus į kunigus ar daktarus, dukras – tapti mokytojomis. Mūsų tėvai, brangindami žemę, ūkininko dalią, leido mus į žemės ūkio mokyklas, akademiją. 

1945 m. susirinkę iš visos Lietuvos 300 jaunuolių, daugiausia kaimo vaikų, pasiryžusių būti agronomais, laikėme Dotnuvos žemės ūkio akademijoje stojamuosius egzaminus. Mūsų tėvai buvo žemdirbiai, dar nepažinę kolektyvizacijos, mylintys žemę, kaimą ir linkintys, kad jų vaikai nenutoltų nuo kaimo.

Tik maža dalis jų netapome studentais. Tą patį rudenį visi susirinkome Kaune, Kęstučio gatvėje, nes Akademija persikėlė iš Dotnuvos į Kauną. Per visus mokslų metus daug kas nubyrėjo: vieni tapo to laikmečio aukomis, kitų tėvams patekus į tremtį, vaikams studentams nelemta buvo mokytis toliau, treti, pasirinkę kitą studijų kryptį, tapo kitų mokyklų studentais.

Įstodami supratome, kad žemės darbas sunkus ir alinantis, tačiau stipri prigimtinė meilė Lietuvos kraštui, jos arimams, padėjo ištverti sunkumus, tvirtai kibti į gyvenimą ir suprasti, kad tik mokslu pagrįstas ūkininkavimas nulems mūsų tautines ir dvasines vertybes.

Pilni jaunatviško entuziazmo, tartum vienos šeimos vaikai, draugiški, linksmi, įaugom į garbių dėstytojų žinių lobyną – Akademiją. Ji tarsi motina – kuo tapome brandesni ir toliau nuo jos atsidūrėme, tuo dažniau ją prisimindavome, vėl ir vėl norėdami sugrįžti į tą gražų studentų ir dėstytojų būrį. Dėstytojų, į kuriuos lygiavomės, kuriuos gerbėme, mylėjome ir su kuriais dar norėtųsi pabūti.

1950 metais mes, 206 kurso studentai, gavome Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslinio agronomo diplomus. Vieni, kaip Leonas Kadžiulis, Kazimieras Leistrumas, Mindaugas Strukčinskas, Jonas Balžekas, Zenonas Zimkus, Antanas Vadopalas, Vladas Venskutonis, Antanas Puodžiukas, Jonas Mikalajūnas, Viktoras Danilevičius, Edvardas Armolaitis, Mykolas Juknevičius, Angelė Vaičiulienė, taip pat ir aš, pasukome į mokslą. Anksčiau ar vėliau pasirinkę mokslo kryptį gilinomės, rašėme, tyrėme ir gavome vieni daktaro, kiti habilituoto daktaro diplomus. Kurso draugai Kadžiulis ir Strukčinskas – profesoriai ir kelių knygų autoriai.

Dalis kurso draugų: Sakalas, Eižerskis, Gutauskas tapo gerais organizatoriais, kolūkių ir tarybinių ūkių vadovais. Kiti: Gumbaragis, Pocius, Pocienė, Rugytė, Geldutytė, Pakeltis, Venskevičius, Sereikis buvo žinomi kaip geri savo pasirinktos žemės ūkio šakos specialistai. Dalis nepaminėtų mano kurso draugų taip pat nesumenkino gauto Žemės ūkio akademijos diplomo – atsakingai ir sąžiningai dirbo, sukūrė šeimas, išaugino gerus ir darbščius vaikus.

Visi buvome labai draugiški. Susituokė iš mūsų kurso net aštuoniolika porų. Nėra išsiskyrusių, negirtuokliaujame, nenusikaltome.

Po baigimo visi pagal paskyrimus pasklidome po Lietuvą. Kas penkerius metus organizuojame kurso susitikimus. Pirmasis įvyko Priekulės tarybiniame ūkyje, kur direktoriavo kurso draugas Gutauskas su žmona, taip pat kurso drauge, agronome, mokytoja Teresėle. Vėliau – Elmininkų bandymų stotyje, kur direktoriumi dirbo kurso draugas Puodžiukas. Po penkerių metų susirinkome Dotnuvos žemdirbystės institute, mokslininkų kalvėje, kur dirbo kurso draugai Kadžiulis, Leistrumas, Zimkus. Susitikome ir Vilniuje, Žemės ūkio ekonomikos institute, kur dirbau aš, bei Ukmergės rajone, Nuotekų kaime, Jono Balžeko ūkyje.

Šia knyga-albumu noriu parodyti pagarbą Žemės ūkio akademijai, išugdžiusiai daug dorų žmonių, daug gerų specialistų, mylinčių savo darbą, gimtąją žemę-maitintoją.

Nuotraukomis su trumpais aprašymais noriu perteikti mūsų bendrakursių mokslo, susitikimų, įvairiapusio bendravimo dvasią, išsaugoti jų atmintį, kartu su man brangiais žmonėmis palikti ir savo pačios žymę, kaip gyvenome, dirbome, mylėjome.

Tegul išlieka.

 

Knygoje išsaugotos 108 nuotraukos su užrašais. Tai tarsi žmogaus gyvenimo filmas. 

Tai tik kelios iš jų:

sereikiene 11 p.jpg

Kurso draugų susitikimas Anykščiuose pas Antaną Puodžiuką, Elmininkų bandymų stoties direktorių.

Jis  buvo  labai Anykščiuose visų gerbiamas ir mylimas. Mes taip pat jį vertinome ir mylėjome.

 

sereikiene 10 p.jpg

1950 metais baigusiųjų Lietuvos žemės ūkio akademiją XXIV laidos mokslinių agronomų susitikimų prisiminimų kelią 

noriu pradėti nuo šios gausaus ir atmintino mūsų  susitikimo  nuotraukos.

Diplomus gavo 206 studentai. Susitarę susitikti kas penkeri metai, visi išsiskirstėme į paskyrimo vietas. 

Aš su vyru Leonu išvykau dirbti į Panevėžio rajono Staniūnų paukštininkystės tarybinį ūkį, ten mes atlikome ir praktiką.

Pirmasis mūsų draugiško kurso draugų susitikimas įvyko 1955 metais, o paskutinis – po 50 metų – 2008 metais. 

Viskas, kaip sakoma, kas turi pradžią, turi ir pabaigą – išskyrus atmintį, kuri per prisiminimus, nuotraukas, knygos puslapius 

anūkų, proanūkių, dar tolimesnių kartų širdyse išlieka amžiams. Tam tikslui ir skirta ši mano knygutė, 

kurią dėlioju 2023 metais, pati turėdama 98 metus. 

 

sereikiene 30 p.jpg

Susitikimas Žemės ūkio ekonomikos institute. Šalia manęs – kurso draugas doc. A. Norkus.  

Man buvo smagu, kad dirbu mėgstamą darbą ir linksma, kad vyrų akys nepraslenka pro mane nesustojusios...  


 

 

 

 

 

Tavo šeimos gyvenimo biblija 

Kaip ir kiekvienas darbas, taip ir knyga turi skirtingo prasmingumo, tikslingumo vertę. Vienose knygose paliekame savo mintis, kitose – profesinę informaciją, trečiose – kūrybinius bandymus. Jos visos vienaip ar kitaip vertingos, kažkam reikalingos.

Tačiau žmogaus gyvenimo prasmės atžvilgiu  pačios vertingiausios yra paprastos knygos su savo, šeimos narių, tėvų, giminių nuotraukomis, su trumpais jų aprašymais. Tai ir yra tarsi ŠEIMOS GYVENIMO BIBLIJA.

Juk čia ilgiems amžiams išliks užfiksuoti  jūsų visų gyvenimo momentai, veidai. Kompiuterinėse laikmenose visa tai dingsta greitai ir visam laikui.

Mes  užgyvename tai, ką turime ir tai, ką paliksime savo anūkams, proanūkiams, giminių giminėms...

Kai kas galvoja, kad knygos išleidimas – tai kažkoks ypatingai sunkus darbas, kad mano gyvenimas nevertas, kad geriau liksiu niekam nežinomas.

Knygą išleisti nei brangu, nei sunku. Ištraukite iš spintų, komodų gal net nuo jaunystės laikų nevartytų fotonuotraukų albumų, patogiai įsikūrę prie stalo atverskite juos, ir prieš jūsų akis atsiskleis nuostabi praeities romantika, sugrįš netikėti prisiminimai, lyg gyvi atgis užmiršti veidai. Mieli prisiminimai – tai minčių ir jausmų vitaminai, tai nauja gyvenimo energija, kuri šiuo metu taip reikalinga. O  atgaivinus save praeities šaltinių gaiva daugeliui savaime kils idėja paprastais žodžiais aprašyti savo išgyvenimus, užfiksuoti juos popieriuje ar kompiuteryje.

Tai ne tik prasmingas darbas, dvasinės energijos sustiprinimas, bet ir pusę darbo knygos išleidimui. Belieka ateiti į leidyklą.

Mūsų leidykla „Trys žvaigždutės" padeda, pataria visais leidybiniais, kūrybiniais klausimais, yra išleidusi jau ne vieną  knygą, vertą Šeimos gyvenimo biblijos vardo.

KIEKVIENAS ŽMOGUS VERTAS IŠLIKIMO.

Turintiems klausimų, norintiems pabendrauti: tel. +370 687 75147, el. p. JeronimasL@gmail.com 

 

Jeronimas Laucius, rašytojas pozityvistas, leidyklos „Trys žvaigždutės" vadovas

 

 

 

Apie tai, kaip bevartant savo nuotraukų fotoalbumą Tu gali išsileisti svarbiausią savo gyvenimo knygą, vertą Biblijos vardo, gyvai dalinuosi YouTube 

https://www.youtube.com/watch?v=PMndAy9ZGSI 

 

 

 

MANO GYVENIMO KNYGA

arba

KAIP FOTOALBUMĄ PAVERSTI GYVENIMO KNYGA

 

Fotonuotraukų albumą paversti didele žmogaus, jo artimųjų gyvenimo išliekamąją vertę turinčia knyga ne tik lengva ir paprasta, bet ir pats „darbas" teikia tik malonumą.

Pirmiausia ištraukite iš spintų, komodų gal net nuo jaunystės laikų nevartytų fotonuotraukų albumus, patogiai įsikūrę prie stalo atverskite juos, ir prieš jūsų akis atsiskleis nuostabi praeities romantika, sugrįš netikėti prisiminimai, lyg gyvi atgis užmiršti veidai.

Dabar įsivaizduokite, kad šalia jūsų sėdi geras draugas, kuriam rodote vieną po kitos nuotraukas ir jam trumpai pasakojate:

– Štai čia mano tėvai, čia - mano krikštynos, čia - aš jau mokinukas, jau esu studentas, direktorius, čia mano draugai... O čia jau mano vestuvės. Kiek daug svečių (ir nei vienas iš jų nesumanė išsileisti savo nors mažytės knygutės, nors pinigų turi ir prabangai, ir pramogoms), kokie jie jauni ir gražūs. Bet gražiausia mano žmona, rodos, nei kiek per tuos dešimtmečius nepasikeitė (išgerkime kavos...).

– O šios nuotraukos mėtėsi komodoje, spintoje. Kaip gerai, kad jas suradau. Čia ir mano bendradarbiai, ir kelionės, ir šventės (pakeliam kavos taurę!).

– Paskutinio dešimtmečio nuotraukų visai neturiu. Jos tik kompiuteryje, dalis jam „užlužus" visai pradingo. Gerai, kad bent šios išliko. Čia aš su vaikais, anūkais, čia mano gimtinės sodyba, kaip ten gražu vasarą... Reikia tas kompiuterines nuotraukas kuo greičiau pervesti į popierių, kad jos nepradingtų iš tų nepatikimų laikmenų. Ach, tiesa, juk žadu išleisti knygą... Nuostabu.

Taigi, argi ne paprasta? Tai, ką pasakojate tam, tikram ar įsivaizduojamam, draugui ir yra knygos tekstas kartu su pasirinktomis nuotraukomis. Tereikia jį užrašyti pačiam arba įrašyti į diktofoną. Tuo pašnekovu galiu būti ir aš – jūsų leidėjas. Šiais laikais viskas įmanoma ir nuotoliniu būdu.

Tai jūsų tikroviška, iliustruota nuotraukomis gyvenimo istorija, tai – jūsų gyvenimas, tapęs knyga, kuri, ne taip, kaip tos trumpalaikės ir greit besikeičiančios kompiuterinės laikmenos, išlieka amžiams.

Savo gyvenimo įprasminimui pakanka net 30–50 knygos egzempliorių, išleidimo kaina – nuo 1000 Eurų. Argi tai suma?

Kiekviena knyga – laiškas į ateitį, tai žmogaus gyvenimo pratęsimas šimtams metų.

Nėra tokio žmogaus, kurio gyvenimas nebūtų vertas knygos!

Linkiu atrasti kelią pas mus – Vilnius, Kalvarijų g. 134-42. Laukiu ir Jūsų skambučių tel. +370 687 75147, rašykite el. p. JeronimasL@gmail.com.

 

Tai puslapiai tik iš dvejų mūsų leidykloje išleistų šeimyninių knygų, kurių esame išleidę arti 100.

 

 

 

Kristina Lauciuvienė
MANO GYVENIMO KELIAS

(30 egz.)

einu_gyvenimo_keliu-1-100.jpg

einu_gyvenimo_keliu-2-100.jpg

 

 

 

 

Ada ir Kajetonas Mataičiai.
GEVENIMO KATU PALIKTOS ŽYMĖS

(500 egz.)

mataiciai-1_100.jpg

mataiciai-2_100.jpg

mataiciai-3_100.jpg

mataiciai-4_100.jpg

 

 

 

 

KITOS MŪSŲ IŠLEISTOS KNYGOS 

 

Dalia Kabelytė-Ostrauskienė
AŠTRIOS ŠUKĖS – PER ŠIRDĮ

astrios_sukes.jpg

Autorė Dalia Kabelytė-Ostrauskienė, daug metų dirbusi gimtosios kalbios ir literatūros mokytoja Panevėžio mokyklose, miesto laikraščių redakcijose, savo pirmojoje knygutėje jautriai atskleidžia kartais dramatiškus žmonių likimus, poetiniu žvilgsniu žvelgia į sudėtingus žmonių santykius, svarsto apie žmogaus atsakomybę, būties trapumą, ryšį su laik­mečio pokyčiais.
Dalios Ostrauskienės kūryba rodo brandų autorės vidinį pasaulį, skaitytoją skatina giliau susimąstyti, atrasti poetiškumo ženklus mūsų kasdienybėje.
Knyga turi išliekamąją vertę ne tik kraštiečiams, bet ir visiems, ieškantiems gyvenimo esmingumo.

 

 

 

 

Ona Medinaitės-Grigaliūnienė
PASIDALINKIM
 

pasidalinkim.jpg

Tai trečioji poetės Onos Medinaitės-Grigaliūnienės knyga. Autorė lieka ištikima savo pasirinktam analitiniam požiūriui į gyvenimą, ieško tų giluminių klodų, kurie atsi­s­kleidžia jos įasmenintai išjaustose eilėse.
Kiekvienas poetės eilėraštis verčia susimąstyti, kartu pajausti tas  likimines, autorę keliančią į kūrybos erdves bangas, patiems ieškoti gyvenimo prasmingumo ir grožio.
Knyga iliustruota autorės fotonuotraukomis, ji skirta visiems, mėgstantiems poetinį žodį, visame kame ieškantiems gyvenimo pilnatvės.

 

Ištraukos iš knygos


Anksčiau nepastebėjau –
Dabar matau, kaip skleidžiasi kiekvienas pumpuras,
Atskirti mėginu kiekvieno paukščio giesmę.
Tamsos nebebijau,
Išmokau užsidegti savo šviesą,
Susiradau gal ir netikrą savo tiesą
Ir prie gyvenimo panorau prisiliesti.

 

 

Tik į tolį, į neaprėpiamą tolį!
Kelius prie krūtinės priglaudus, ant aukšto skardžio tarp akmenų,
Su potvyniais ir atoslūgiais, su šventėm ir vilkduobėm,
Erelio žvilgsniu tik į tolį – be šių ir anų dienų.
Širdim atvira, vėjų skraiste apsisiautus,
Nuo paprasto link sudėtingo – be baimės, pagiežos ir pykčio,
Giliai į savo esybės klodus įžengus, viskam pasirengus,
Rask savyje karalystę.

 

 


Juozas Stepankevičius
KELIAI, KELIAI – MANO SVAJONĖ IR MANO ILGESIO DAINA. Nuo ištakų – lig dabarties

keliai_keliai_stepankevicius2.jpg

Kelininko Juozo Stepankevičiaus, daug metų dirbusio tiesiant kelius, statant tiltus, vėliau vadovavusiam vieninteliam Lietuvoje Kelių muziejui,  gyvi atsiminimai apie ištisas kelininkų kartas, pasiaukojamą jų darbą, apie pagarbą žmogui, laikmečio pokyčius, keičiančius  požiūrį ir į žmogų, ir vertybes.
Knyga turi išliekamąją vertę, ji skirta visiems besidomintiems mūsų istorija, tuometinių žmonių mintimis bei siekiais darbais įprasminti savo gyvenimą.

keliu_muziejus_apie_knyga2.jpg

 

 

 

 

 

 

 

Ona Katkauskaitė-Abartienė
GYVENIMAS PRABĖGO ŠUOLIAIS

gyvenimas_prabego_abartiene5.jpg
Tai autorės, per ilgą savo gyvenimą rašiusios eiles apie savo išgyvenimus, artimuosius, pirmoji knygutė. Daug eilių skirta vaikams, anūkams, giminėms. Tai tarsi autorės eilėmis nupintas vainikas sau ir artimiesiems.
Eilės apie meilę skaitytoją nukelia į autorės jaunystės laikus.
Knygutė iliustruota šeimyninėmis nuotraukomis.
Ji turi išliekamąją vertę ne tik autorės artimiesiems, bet ir būsimoms kartoms.

 

Onos Katkauskaitės-Abartienės eiliuota padėka Leidyklai

padeka.jpg 

 

 

 

 

 

Išleisti savo knygą paprasta, o prasmė – nepaprasta!
Kodėl? Atsakymas dar paprastesnis: tik knyga įprasmina žmogaus gyvenimą, jo mintis, pamąstymus. Juk dabar mūsų visas gyvenimas „guli" kompiuterių atmintyje ar kokioje kitoje informacijos laikmenoje. Po keliolikos metų kompiuteriai, laikmenos pakis ir mūsų gyvenimai išnyks amžiams. Net ir plonytė išleista knyga tampa žmogaus gyvenimo įprasminimo, jo gyvenimo, jo įsiamžinimo faktu.

Nuo ko pradėti? Nuo valandėlės laiko ir meilės sau. Tarsi žvilgtelėjęs į veidrodį, iš karto rasi atsakymą, apie ką gali būti Tavo knyga.

Jei Tavo sąsiuviniuose ar kompiuterių atmintyje guli eilėraščių posmai – ruošk poezijos knygelę. Joje gali būti ir Tavo biografiniai puslapiai, ir įdomesnės fotonuotraukos, ir pamąstymai proza, ir t. t.

Jei esi prirašęs pluoštus savo minčių, gyvenimiškų nuotykių, prifantazavęs neįtikėtinų istorijų, prikaupęs visokiausių „nesąmonių" – nieko nelaukęs iš karto čiuožk pas mus į leidyklą. Daugelis įžymių kūrinių iš pradžių atrodė tokiomis pat „nesąmonėmis", vėliau tai tapo pasauliniais kūrybos šedevrais. Mes patarsime kaip tai parengti spaudai, duosime praktiškų patarimų, arba, Tavo pageidavimu, patys viską sutvarkysime.

Jei esi dailininkas, fotografas, tautodailininkas, nepalik savo darbų spintų kandims ar kompiuterių senatvei. Mes tai paversime išlikimo verta knyga. Tegul ji džiugina Tave ir skatina naujiems ieškojimams.

O gal Tu esi firmos vadovas? Bendra knyga apie žmonių darbus, gyvenimą, pomėgius apjungia, suartina juos, gerina santykius, sukuria jaukią darbingą atmosferą.

Tu gali išleisti ir savo šeimos knygą, tėvų, senelių atsiminimus, vaikų piešinukus, darbelius, jų greit senstančias nuotraukas, kuriuos knygoje išliks visuomet tokios, kokių neišsaugo net ilgalaikė mūsų atmintis.

Į  leidyklą ateina autoriai ir pilnai parengę knygą, kurią mes tik pakoreguojame, maketuojame, kartais mums atneša tik ranka pašytus tekstus, fotonuotraukas. Galite ateiti ir nieko neparašę. Tuomet imsime diktofoną, įrašysime pasakojimus ir bus išleista Jūsų autorinė knyga.

Knygos leidyba kainuoja maždaug tiek, kiek reikėtų gimimo dienos šventės baliui. Šventės  praeina, o žmogus, jo gyvenimas turi išlikti!

 

P. S. Jei jau nėra jokių galimybių įsiamžinti save net ploniausioje knygoje, tai tuomet parašyk laišką, įdėk jį į sandariai užkimštą butelį ir įmesk į jūrą. Tai bus bent kokia tikimybė, jog ateityje Tavo laiškas pateks kažkam į rankas, ir taip bent vienas žmogus sužinos, kad Tu gyvenai, mąstei, galvojai apie gyvenimo prasmę, apie ateitį, apie neįgyvendintą norą išleisti SAVO KNYGĄ.

 

 

 

golfas.jpgmiliute.jpg paieska.jpgtenisas.jpgaviacija.jpgsakiai_virselis.jpg zirgai_svetlauskas.jpg

 

 

 

vicas.jpggyvenimoi_ratas_sukasi.jpgpiene.jpgzmogui.jpg

minciu_klinika.jpgla.jpghe_2.jpg sekmeskelias_pakartotinai_2.jpg

 

 

 

 

Įmonė be išleistos knygos apie savo darbuotojus – tas pats, kas bažnyčia be kryžiaus

 

tpt.jpgle_vi.jpgmazeikiu_st.jpgautomagistrale.jpgraseiniu_st.jpg

 

 

– Jei žmogaus gyvenimas negali tapti tekstu, tuomet kas yra tas jo gyvenimas?
– Niekas. 


einu_gyvenimo_keliu_lauciuviene.jpg

mano_laikas_virs.jpg

ir_as_turejau_laukevicius.jpg

trupiniai.jpg

tiekeita.jpg

stankaus.jpg

kaimasgyvas.jpg

gyvenueuropoje.jpg


marijampolesmokyklos.jpg

 

 

tokie_musu_likimai_stonkus.jpg

salc_kraj_stonkus.jpg

zodzio_grozis_sapezinskaite.jpgis_sirdies_gimzuniene.jpg mataiciai.jpg

voveriene.jpg


 

 

 

 

MARTYNAS MAŽVYDAS „KATEKIZMĄ“ IŠLEIDO BEVEIK PRIEŠ 500 METŲ IR IKI ŠIOL IŠLIKO DU EGZEMPLIORIAI. AKMENINIAI PAMINKLAI TIEK NEIŠLAIKO – KNYGA IŠLAIKĖ

 

 

NORĖDAMI PAVERSTI SAVO SVAJONĘ REALIA, IŠLIEKANČIA AMŽIAMS KNYGA,
RAŠYKITE el. p.
JeronimasL@gmail.com

SKAMBINKITE tel. +370 687 75147, (8 5) 276 2408

 

 

 

 

 

 
 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. +370 687 75147
El.p. JeronimasL@gmail.com