SVEIKI VISI, KURIE GYVI IEŠKOJIMAMS

Šiame skyrelyje aprašydamas tik tas individualių kursų dalyvių anonimines istorijas, kurios kažkuo įsimintinos, išskirtinės, o svarbiausia, galinčios būti naudingos kitiems, linkiu visiems nepasiduoti jokiems negatyviems mūsų laikmečio poveikiams, kurie sekina energiją, nutolina nuo dėmesingumo sau, savo galimybių, savo norimo gyvenimo kūrimo.

Mūsų spartus gyvenimo tempas, laikmečio grėsmės, nerimas dėl ateities alina žmogaus dvasines jėgas, gesina emocijas, žmogus praranda gyvybinę energiją, be kurios silpsta visos gyvybinės funkcijos.

Kodėl ir Jums nepasinaudoti tais, kitų jau praeitais keliais, kurie kažkam padėjo atrasti naujų energetinių galių, naujų gyvenimiškų galimybių, kurios kartais atrandamos visai neįtikinamiausiais būdais.

Sėkmės ir ryžto!

 

 

VIETOJ ĮŽANGOS

ARBA

IEŠKOK FORTŪNIŠKO SPRENDIMO

Jis niekaip negalėjo atidaryti durų.

Jos neprasidarė net dviem vyrams įsirėmus pečiais.

Durys nesujudėjo net išardžius spyną.

Iškvietė meistrą.

Durys klusniai prasivėrė vos tik jam prie jų prisilietus.

Gavęs atlyginimą meistras paaiškino, kad šias duris reikia ne stumti, o traukti į save.

Nuo to laiko jis visose gyvenimo situacijose ieškojo sprendimo, kuris kartais būna stebuklingas ir tuo pačiu paprastesnis už patį paprasčiausią.

 

 

MONOTONIJA – GYVENIMO DŽIAUGSMO TYLIOJI GROBIKĖ

Jam arti šešiasdešimt. Atrodė pavargęs, be emocijų, sunkiai rinko žodžius apie savo gyvenimą. Gerdami kavą palengva įsikalbėjome.

Jo visas gyvenimas buvo sugulęs į vieną plokštumą, net į vieną liniją. Nuobodus, nereikšmingas darbas, pilka rutina tapusi buitis, vaikai nutolę ir fiziškai, ir dvasiškai, kažkada mylima žmona tapusi priekaištų, barnių, nuolatinio nepasitenkinimo debesėliu.

Pavargęs nuo visko, ėmė jausti amžiaus naštą, abejingumą viskam, kas vyksta, nusivylimą dėl prarasto gyvenimo džiaugsmo.

Monotonija. Monotonija – su tokia diagnoze jis silpo, linko, bet noras pajusti tikro gyvenimo pulsą jame vis dar ruseno.

Kartą, jam sužinojus apie individualius specialius kursus, mes ir susitikome.

Neskubėdami aptarinėjome svarbiausius gyvybinės energetikos principus, kurie energetiškai sužadintų tą jo likutinį energetinį rusenimą, vartėme knygas („Tu vienintelis turi“, „Tu vienintelis gali“ ir kt.), kuriose jis užtiko sau tinkamų minčių. Pokalbio pabaigoje jam pasiūliau visą tai, ką aptarėme, ką perskaitys apmąstyti, paanalizuoti, bet ne namų, ne įprastinėje, o naujojoje aplinkoje. Dirbant žymėtis kilusias mintis, ieškoti sprendimų, formuoti klausimus sekančiam mūsų susitikimui.

Po mėnesio jis atėjo pas mane neįtikėtinai pasikeitęs. Atrodė atjaunėjęs, švytintis, rodos, net keliais centimetrais paaugęs.

Vaišindamas mane vėl savo mylimos žmonos man iškeptu pyragu, jis pasakojo, kad, paklausęs patarimo, išvyko į kurortą, kur susitiko su miela, bet taip pat nusivylusia gyvenimu žymiai jaunesne moterimi.

Susipažino.

Jis papasakojo jai apie išgirstus kursuose energetinius principus, kartu skaitė mano įteiktas jam knygutes, dalinosi mintimis apie savo išgyvenimus.

Bendras noras siekti gyvenimo pilnatvės juos suartino.

Abu pajuto dvasinę atgaivą, dvasinį ir energetinį pakilimą.

Tai tapo stipriu dvasinės energetikos kurortiniu romanu.

Ta įkvėpta gyvybinė energija tarsi nauja šviesa nušvietė jo mintis, jo gyvenimą. Sugrįžęs į namus jis pajuto ištikimą žmonos rūpestį ir atsidavimą, kurio nevertino būdamas nusivylęs savimi. Atgijo ir jųdviejų intymus gyvenimas, tai teikė jam naujus gyvybinės energijos impulsus. Žmona ėmė labiau puoštis, gražėti, rodos, jųdviejų gyvenimas sugrįžo į pirmojo bučinio laikus.

Dabar ir darbe jis ėmė ieškoti įvairovės, atrado galimybių reikštis, jausti perspektyvą.

Mudu dar porą kartų susitikome, aptarinėdami, kaip tvirčiau užtvirtinti tą naują energetinį lygmenį, kaip pasinaudoti energetiniais skydais, kad niekad jo gyvenime neliktų siurbiančios gyvybinę energiją monotonijos pilkumos.

Jis mielai sutiko, kad jo sugrįžimo į gyvenimą istorija pasidalinčiau ir su kitais individualių kursų dalyviais.

 

 

LAIMĖJO SAVE IR GYVENIMĄ

Jį baugino vykstantys karai, slėgė ateities grėsmė, kėlė kraujospūdį politikų sprendimai ir veiksmai, nervino tai, kad jo niekas nesupranta. Jis pyko ant visų ir viso pasaulio. Visos jo mintys buvo vien apie pyktį, blogį ir skriaudas.

Man pasirodė, kad prieš tūkstantį metų atliktas garsaus senovės gydytojo, mokslininko Avicenos eksperimentas ir yra skirtas būtent jam, kaip ir visiems panašaus likimo žmonėms.

Avicena paėmė du tą pačią dieną gimusius ėriukus, juos apgyvendino dviejuose vienoduose aptvaruose, tik vieno ėriuko aptvaro kampe, už aukštos tvoros įkurdino vilką, kuris tam ėriukui negalėjo kelti jokio pavojaus, bet buvo nuolat jam matomas.

Nors abu ėriukus maitino vienodai gerai, pirmasis džiaugėsi sočiu ir laimingu gyvenimu pasišokinėdamas, o tas, šalia vilko įkurdintas ėriukas, turėdamas tokias pačias puikias sąlygas, kas dieną silpo silpo ir, vien dėl žudančios minties apie vilko grėsmę, neilgai išsilaikė ir nugaišo.

Eureka! Išvada verta atradimo. Jei ėriuką pražudė vien tik negatyvi vilko grėsmės mintis – vadinasi, ir mus – žmones – taip pat panašiai veikia kiekviena negatyvi mintis. Vadinasi, kiekviena pykčio, kiekviena pavydo, kiekviena karo grėsmės, kiekviena bet kokio nepasitenkinimo mintis grobia žmogaus gyvastį, naikina ne tik gyvenimo grožį, gyvenimo džiaugsmą, bet ir patį gyvenimą nuveda vis gilėjančio liūdesio, draugų praradimo, vienišumo, priešlaikinės senatvės ligų keliu, kuris laiku nesustojus, neieškant kito kelio, tampa to aviceninio vilko nelemtu likimu – paties savęs, savo galimybių, savo sveikatos ir gyvybės naikintoju.

Kol mudu aptarinėjome tą Avicenos atradimą, kol nuo pat vaikystės ieškojome to žmogaus gerųjų savybių, jo būdo stiprybių, mačiau, kaip mainėsi mano lankytojo veidas. Jame atsispindėjo noras ir galimybės keistis, atsirado pasitikėjimo savimi, ryžto ženklai, ne paviršutinis, o imlus susidomėjimas tuo, apie ką anksčiau net pagalvoti negalėjo: AŠ NEBUVAU SAVO PATIES, SAVO LIKIMO SAVININKAS, ŠEIMININKAS, SAVO GAMTOS DUOTŲ MAN GALIMYBIŲ IEŠKOTOJAS IR NAUDOTOJAS.

Tikėjimas, kad savo minčių galia jis gali keistis, keisdamas gyvenimą, santykius su artimaisiais ir visu pasauliu, jam teikė ryžtą gilintis į save, kitaip analizuoti gyvenimiškas situacijas ir laikmečio problemas, skatino norą tęsti mūsų energetinius pokalbius.

Jis laimėjo save ir gyvenimą.

 

AR GRĮŠI Į SENUS AFRIKOS LAIKUS

Kai įsikalbėjome su tuo vargstančiu verslininku, tapo aišku, kad jis viską daro, mąsto, elgiasi taip, kaip visi. Ir savo gyvenimu buvo nepatenkintas, nes ir visi jį supantys žmonės taip pat buvo nepatenkinti viskuo: savo verslu, savo nesėkmėmis, aplinka, esama tvarka. Svarbiausia – jis, kaip ir kiti, nieko nenorėjo keisti, netikėjo, kad gali būti kitaip.

Trafaretinis mąstymas buvo užėmęs visą jo sąmonę, bet kažkur gilumoje vis tik ruseno noras būti laisvam nuo kitų, gyventi gražiau, turiningiau, įdomiau.

Tas noras ir palydėjo jį į mūsų susitikimą. Įdėmiai išklausęs aš jam papasakojau girdėtą istoriją apie vienos Afrikos genties nuo senų laikų įsigyvenusį įprotį, kurio laikėsi visi tos genties vyrai. Gimus sūnui, laimingas ir laimės linkėdamas savo įpėdiniui, tėvas turėdavo eiti į gretimą gentį, ten surasti stiprų, gerom savybėm apdovanotą žmogų, jį nugalabinti, o jo vardą suteikti savo sūnui, kad tas išaugtų toks pat stiprus ir laimingas.

Vadinasi, jei būtum tos genties vyras, – baigiau savo pasakojimą, – ir tu savo sūnui rinktum vardą taip pat ieškodamas gero kaimyno...

Žmogus susimąstė, paskui padėkojo ir užsirašė į kitą Individualių energetinių kursų susitikimą.

Deja, daugelis mūsų gentainių, valdomi technologijų mąstysenos, tvirtai „žino“ tik į kurią pusę reikia nusilenkti, į kurią pusę nusispjauti, palengva „išmoko“ nesuprasti, kad netoli nuėjome nuo tos Afrikos genties papročių...

Nors Kursai atviri visiems.

 

SUGRĮŽUSI GYVENIMO MEILĖS PASAKA

Ši istorija ypatinga tuo, kad į specialius vyrų energetinių problemų individualius kursus atėjo... graži, inteligentiška keturiasdešimtmetė moteris.

Deja, negaliu aprašinėti jos mylimo vyro problemų, kuriomis dabar dalinosi, kad jų neliktų. Svarbiausia, ji norėjo bendrą gyvenimą atgaivinančių pokyčių ir tikėjo, kad tai įmanoma.

Ji skaitė ne tik mano kartu su gydytoju psichiatru Aleksandru Alekseičiku parašytas psichoterapinėmis temomis knygas, bet ir mūsų svetainės „Energija tik vyrams“ skyrelį, ten atrado daug jų šeimyniniam gyvenimui tinkamų minčių, bet jas veiksmingai perteikti savo vyrui nesisekė, kadangi ten yra aprašyti tik patys principai, o juk svarbu tiksliai žinoti visas smulkmenas, kurios ir yra svarbiausios, be kurių ji jautėsi lyg ieškanti išėjimo su užrištomis akimis.

Po vedybų jos mylimas vyras iškart ėmėsi naujų darbų, buvo kupinas energijos, kurios dėka sugebėjo net pradėti savo verslą. Kurį laiką jį lydėjo sėkmė, jis nuolat kūrė naujus projektus, juos įgyvendino, tačiau ilgainiui energija geso, verslas artėjo prie bankroto, nors jis pats plušo nuo ryto iki išnaktų.

Ir judviejų intymus gyvenimas pasikeitė kartu su jo nesėkmėmis, su jo nusivylimu savo gyvenimu. Tai dar labiau prislėgė – jau juos abu.

– O kaip manote, kur čia yra priežastis ir kur pasekmė? – paklausiau.

Moteris ilgai nieko neatsakė. Paskui, tarsi peržvelgusi ilgą bendro gyvenimo filmą, ėmė pasakoti. Prieš keletą metų, tuo metu kai vyrą apsupo tamsus nesėkmių ratas, ji pradėjo laikytis griežtos dietos, nes ėmė nebetikti senos suknelės, sijonai, paltai. Ji išsigando galimo talijos, jaunystės grožio praradimo, tapo nervinga, vargino nemiga, lovą sau klojosi kitame kambaryje.

„Galbūt aš ir buvau savo vyro nesėkmių, energijos praradimo kaltininkė“, – tarsi pati sau prisipažino ji.

Apie ką mudu dar ilgai kalbėjomės neaprašinėsiu, nes kiekvieną kartą bendro gyvenimo griūties priežasties ir pasekmės ieškojimo keliai yra skirtingi, individualūs ir... paslaptingi.

Mudu susitikome dar porą kartų. Ji domėjosi ir kitomis Individualių energetinių kursų temomis, perskaitė kone visas mano psichoterapines knygutes. Ją sužavėjo net padovanota pasakų rinktinė.

Ji vėl sugrįžo į bendrą miegamąjį, vėl pamėgo savo kūną ir jo gyvybingas dovanas. Prieš miegą ji pasakojo vėl atgavusiam fortūnos globą ir energiją vyrui apie Vaivos keliones Žvilgsnių šalyje, apie sutiktą Princą, apie Likimo fėją, kuri, ne tik mano pasakose, pasitinka visus aistringai įsimylėjusius...

P. S. Dabar į Individualius kursus ateina vis daugiau moterų. Jų paskatintas ėmiau vesti specialius kursus „Sutaikau ir nesutaikomus“.

 

 

NUMEROLOGIJOS SKRIAUDA IR DOVANA

Pokalbio pradžioje man atrodė, kad niekuo negalima jam padėti, kad mums abiems neverta gaišti laiko. To pavargusio žmogaus problema buvo... jo asmens kodas, kuris suteikiamas visam gyvenimui ir negali būti keičiamas.

– Asmens kodas netenka galios tik su asmens mirtimi. Vadinasi, aš visam gyvenimui paženklintas nepakeičiamu šėtonišku iš trijų skaičių sudarytu nelemties ženklu 666, kuriuo baigiasi mano asmens kodas, ir niekas jau man negalės padėti, – su tokia savo paties nustatyta skausminga diagnoze žmogus vargo, kankinosi ir galutinai pasimetė, kai net burtininkė atsisakė išburti jam ateitį – gal ji pati bijojo tapti ragana, prisiliesdama prie jo, paženklinto tais pragariškais skaičiais.

Kuo ilgiau su užuojauta žvelgiau į tą nelaimingą žmogų, tuo labiau troškau jam padėti, nes aš pats ypatingai vertinu likiminių ženklų galią, daug dirbau, mokiausi, analizavau, šventai tikėdamas ir žinodamas, kad Likimas visada kiekvienam linki tik gero, siūlo savo dovanas, bet nori, kad žmogus tai pats atrastų savaip koduotuose likiminiuose ženkluose. Tai supratus ir pradėjus tuo naudotis praktiškai, man lengviau sekėsi įveikti gyvenimiškas problemas, kaupti energiją ir sunkmetyje išlaikyti leidyklą, o svarbiausia, galėjau padėti ir kitiems atrasti savo sėkmės ir gyvenimo dovanų kodus. Ilgainiui tie ieškojimai man teikė vis didesnį džiaugsmą, vis didesnį norą kuo giliau ieškoti ir kiekvienam žmogui atrasti naujų likiminių galių.

– Ar tu turi savo laimingus skaičius? Kokie jie? – garsiai ištariau tarsi iš Dangaus man atėjusį klausimą. Tai ir buvo raktas į jo išsilaisvinimą iš negatyviai varginančio likiminio ženklo iššifravimą.

– Taip, – nušvitusiu veidu atsakė jis. – Mano laimingi skaičiai yra 4 ir 21, bet, deja, retai juos atrandu savo gyvenime, o tie pragaraški 666 man priskirti visam gyvenimui. Tokia jau mano dalia, – vėl nugrimzdo į liūdesį mano pašnekovas.

– Eureka! – sušukau iš džiaugsmo vartydamas rankose jo „nelaimingąjį“ pasą. – Sakai, pirmas tavo laimingas skaičius yra 4. Vadinasi, tu turi skaityti ne tris paskutinius asmens kodo skaičius, o keturis, tuomet gaunasi 3666, jų suma lygi antram tavo sėkmės skaičiui – 21! Sveikinu, tu paženklintas didelės sėkmės ženklu! Dabar drąsiai atverk visas duris – už jų visad pasitiks tavo likiminė sėkmė ir laimė.

Žmogus iškart priėmė naują savo likiminio ženklo generaciją, pralinksmėjo, ėmė pasakoti apie naujus planus, drąsiai kurti savo ateitį.

Kai mudu vėl susitikome, jis parodė naują automobilį, įteikė man naują vizitinę kortelę, pakvietė į įkurtuves...

 

VIETOJE EPILOGO

Pagal senovės kinų išminčių mokymą, kuo naudojuosi jau dešimtį metų, kiekvienas žmogus gali ir turi būti laimingas. Tereikia net ir nesėkmėse jausti likiminę paramą, išmokti atrasti ir rezonuotis su savo likiminių ženklų energetika.

Reikia nuolat laiko skirti sau, savo vidiniams pojūčiams, kurie, kaip ir sapnai, ir yra likiminiai signalai. Svarbiausia, jausti savo esybės individualumą, ieškoti ir atrasti sau individualių likiminių ženklų, nesinaudoti bendrais dėsniais, kurie, kaip ir svetimi vaistai, tau gali net pakenkti.

Kiekvienas individualių kursų lankytojas man yra naujas patyrimas, su kuriuo ir dalinuosi savo patirtimi, nors tikėjimas galimybėmis keistis tampa vis didesniu slenksčiu, žengiant į savo likiminės sėkmės rūmus. Todėl vis didesnis džiaugsmas, kai kartu pasiekiama tai, kas vadinama gyvenimo pilnatviški atradimai.

 

YRA IR TOKIA GALIMYBĖ

Iš pradžių man atrodė neįprasta ir keistoka, kai kartą manęs paprašė Individualių kursų susitikimo... telefonu. Moteris sirgo, jai sunkiai sekėsi pasveikti, ji intuityviai jautė, kad liga neranda kelio iš jos kūno ir sielos dėl ją pačią apnikusio nuolatinio liūdesio, dėl energijos stokos. Moteris norėjo, kad kažkas padėtų jai įsigilinti į savo išgyvenimus, kad kartu paieškotų sveikatingumo, gyvybinės energijos išeities kelių.

Sutarėme, kad paskambinsiu už poros valandų, nes aš pats, metęs visus darbus, norėjau atrasti savyje džiaugsmingų, pozityvaus nusiteikimo minčių, tiksliau pasakius, turėjau pasiruošti, pats pasikrauti energija, kurios neturint būtų neįmanomą ją perduoti kitam. Be to, ir pati mintis, kad galiu kažkam padėti, teikė man energijos.

Kai gerai nusiteikęs paskambinau, stengiausi atrasti prasmę kiekviename jos žodyje, suprasti, kodėl ji tokia nusiminusi, be energijos, nors jos gyvenimas, atrodo, visai normalus, kaip ir daugumos žmonių. Kuo ilgiau bendravome, tuo labiau aiškėjo, kad jos pagrindinė priežastis yra ta, kad ji jau seniai netekusi jai įprasto ir būtino bendravimo su artimaisiais. Vyras nuolat pavargęs ir užgesęs nuo monotoniško darbo, vaikai, susirūpinę mokslu ir karjera, patys susinervina, jei ji kažko paklausia ar nori su jais pasitarti, o anūkai tik viesulu pro ją, gulinčią lovoje, pralekia abiem rankomis įsitvėrę savo šešėlius – mobilius telefonus.

Taip jau gyvenime būna, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo – ir, rodos, nedidelis skausmas, nerimas, apsigyvenęs mintyse, širdyje ilgainiui apima visą sielą, užgožia protą, atima energiją, darbingumą, nuveda net iki ligos patalo. Tai ypač dažnai nutinka šiame mūsų nerimastingame laikmetyje, kuris savo karo, ateities grėsmėmis dar labiau įsiūbuoja žmogaus minčių laivą, nuplukdo jį į šėlstantį nerimo, nevilties okeaną. Todėl labai svarbu nuo pat pradžios neįsileisti net menkutės negatyvios minties, bandyti ją pakeisti pozityviu analitiniu mąstymu. Kartu reikia ieškoti nors mažų džiaugsmo impulsų, kurie veikia blokuojančiai niūrias, nenaudingas mintis, generuoja keliančias nuotaiką ir energiją mintis, padedančias išvysti daugiau gyvenimiško gėrio ir prasmingumo, kurio, deja, dažnai nepastebime, nes liūdesys, pyktis, nerimas yra „agresyvesnės“ emocijos, jos lengviau priimamos, kol žmogus nepradeda dirbti su savimi, ieškoti energetinių principų, bendrauti su galinčiais jam padėti.

Deja, pastebimas keistas paradoksas: kuo daugiau mūsų gyvenime atsiranda problemų, laikmečio neramumų, kuo, logiškai galvojant, labiau turėtume rūpintis savimi, savo sveikatingumu, savo energetika, realybėje, deja, yra atvirkščiai – žmonės dar labiau ieško, prisiriša prie neramių žinių, mažiau domisi savo energetinėmis galimybėmis, net dabar rečiau gaunu kvietimų vesti energetinio sveikatingumo seminarus, kurie tais, „ramesniais“ laikais, buvo ir gausūs, ir suprantami, kad jie reikalingi, ir naudingi visiems žmonėms.

Kaip ten bebūtų, bet individualių žmonių, kurie pavargę neskandina save giliau į nuovargio, liūdesio liūną, o ieško išeičių, siekia dvasinės ir fizinės stiprybės, kaip ir ši moteris, atsiranda, ir yra vis daugiau.

Mudu kalbėjomės apie neišvengiamus mūsų realybės pokyčius, apie tai, kaip suprasti artimųjų problemas, kaip keistis patiems, kad tai nebūtų joks vargas, o didelis malonumas, kuris, pats savaime, yra energijos, sveikatingumo šaltinis, džiaugsmas, kad tuo atrandi naujas savo ir gyvenimo galimybes.

Kitame pokalbyje „atradome“, kad žmogui būtina pažinti savo vidinį pasaulį, kad reikia skirti laiko sau, savo mintims. Jai nusiunčiau grožinių, psichoterapinių knygų, patariau atrasti bibliografinius, muzikinius (MEZZO ir kt.) TV kanalus – meno terapija pavargusias sielas veikia, gydo stipriau nei vaistai. Priminiau žinomo gydytojo mintį, kad liga – tai kvalifikacijos kėlimo kursai…

Vėliau per kelius trumpalaikius, mums abiem gana malonius pabendravimus, jai sveikstant, kartu atrasdavome vis naujų kelių, kaip kuo jaukiau save priderinti prie esamų gyvenimiškų situacijų, kaip ne teoriškai, o praktiškai panaudoti mūsų aptariamus energetinius principus, kad jie keistų nusistovėjusias ir stabdančias gyvybinės energijos paieškas.

Sakykim, energetinis principas „Nebijoti. Pažinti. Pamilti.“ Jam paskyrėme visą vieną pokalbio laiką. Pagal šį principą pirmiausia reikia nebijoti savo silpnybių, savo trūkumų, savo nepaklusnių minčių, nebijoti visko, kas sudaro tavo vidinį pasaulį, pažinti jį, kaip ir kitus žmones, mūsų laikmetį , o pažinus jau galima daug ką pakeisti, kad galėtum visa tai pamilti. Tai jau sveikatingumo ir gyvybinės energijos atradimas.

Mūsų bendravimas tapo dvasine draugyste, kuri vertinga ne tik sveikstančiam, bet ir kiekvienam žmogui. O man tai buvo dar viena paskata ir per nuotolį dalintis Individualių kursų energetiniais principais.

P. S. Gavau keletą žinučių, kad vien tik žinojimas, jog yra galimybė pasikalbėti, pabendrauti kelią nuotaiką, stiprina energiją. 

 

 

 

INDIVIDUALIŲ PRATYBŲ TEMA „ATRASK LIKIMINIŲ GALIŲ GLOBĄ“

1. Tu turi Likimą. Gyvenimą. O ne filmą, iš atsitiktinumų. Tą pajautą kas dieną NAUDOK.

Likimas duotas nuo gimimo. Gyvenimo rūmai – erdvė. Bet į kokį kambarį eisi, kokį Kelią per tą duotą erdvę pasirinksi – kas dieną priklauso nuo tavo minčių, energijos.

2. Tu gali turėti ryšį su juo. Turi lentas, plytas, čerpes, bet neturi namo, esi benamis, ant buto.

Jei negaučiau šiandien nieko – būčiau laimingiausias, už tai, ką JAU esu gavęs. Likimo ESU DANGUJE tuo esu ant kalno, prie sosto, o ne užpečkyje, prieškambaryje Esu tame laimės lygyje ir gaunu iš to lygio – gaunu džiaugsmą, t. y. džiaugsmo ENERGIJĄ, PASTEBĖTI likiminius ženklus.

3. Stebėk likiminius ženklus, priimk jo dovanos.

Apie ką galvoji, kai nieko negalvoji? Klausykis tylos, Dangaus.

4. Likiminių galių panaudojimas tiksliniams gyvenimo pokyčiams.

Materialių galių: gali pragyventi- pradėk gyventi. Nelieka Ngt. Pančių. Matyti, ką turi. Su džiaugsmo ir LIKIMO energija siekti.

Kūrybinių galių: tik žmogus jas turi, globalizacija, laikmetis gesina, bet ne baudžia. TRYS KLAUSIMAI IR VIENAS ATSAKYMAS Iš kur ateina mūsų Mintys? Kur dingsta šviesa, kai užpučiama žvakė? Jei žmogus nėra kūrėjas, tai kas jis yra? – NIEKAS. Lygus gyvūnui.

Sakralinių galių: Visata – virpesių orkestras. Reikia būti pasiruošusiems priimti tą rojaus obuolį. Tas dėmesingas laukimas – Sakralizacijos energija.

Stebuklingų galių: 90 proc. Smegenų veiklos. 90 proc. XXX.

5. Sujungimas visų likiminių galių vienam TIKSLUI – SAVO LAIMEI. SVEIKATAI. GYVENIMUI.

 

INDIVIDUALAUS POKALBIO TEMOS

1. Pažintinis pokalbis. Temų prioritetai. Dienotvarkė. Esminiai taškai.

2. Energetinio lygio – skydo nuo išorinio negatyvumo – formavimas.

3. Gyvybinės energijos principai.

4. Likiminių kelių-norų fiksavimas.

5. RYŠIO SU LIKIMO ENERGETINE BANGA KURSAI.

6. Energetinio ryšio – Alter Ego – su Gamtos energija pratybos.

7. Sapnų – likiminių laiškų – šifraviamas ir panaudojimas.

8. Pagal individualius poreikius

Žmogus – tai arba-arba:

Minčių stabdis – Minčių variklis

Jausmų našta – Jausmų sparnai

Norų debesys – Norų šviesa

Laikai save didžiu – netrukdai sau augti. Laikai save mažu – padedi sau mažėti.

Padėk Likimui padėti Tau.

SVEIKATOS POKALBIAI SU LIGA. Pokalbis su ląstelėmis. Alter Ego. Minčių energija. Vizualizacinė energija. Dangaus reflektoriaus.

Egoterapija – dėmesys, meilė sau, kad būtum stiprus, galėtum padėti kitiems.

Mąstymas – tai dialogas.

Kur dėmesys, ten ir energija.

 

Nakties terapinės ir energetinės sveikatingumo galimybės

Tos 7–8 miego valandos – tai autopiloto, kurį žmogus įjungia perėjimo į miego būseną metu, valdomo pasąmoninių minčių skrydis. Naudojantis Aukso valandos principu galima suformuluoti reikiamą nakties autopiloto kryptį, siekiant sveikatingumo, energingumo ir kitų norimų sau tikslų.

Sapnai, pasak psichoanalizės tėvo Zigmundo Froido, tai karališkas kelias į pasąmonę. Naudojantis Lao Siunio metodu, galima atskirti likiminius sapnus, kaip likiminius laiškus, į kuriuos žmogus turi atsakyti kūrybiškai, su meile sau, gyvenimui, likimui.

Būtent tas atsakymas ir yra paraiška išsipildymui.

Laukti, jausti, kad gyvenimo įvykiai vyks pagal tavo paraišką – ne tik įdomu, bet, svarbiausia – žmogus, tampa aktyvus savo likimo ir sėkmių kūrėjas.

 

Energetinio ryšio su ląstelėmis galimybės

Ląstẽlė (cellula), elementari gyvoji sistema, gebanti savarankiškai gyvuoti, augti ir daugintis (Visuotinė lietuvių enciklopedija).

Vadinasi, žmogus ne tik sudarytas iš trilijonų gyvų ląstelių, bet gali būti šeimininkas, valdovas tų savo trilijonų ląstelių-gyvybių, su kuriomis galima ir reikia bendrauti (jei pats žmogus save laiko gebančiu savarankiškai gyvuoti – mąstyti), ieškoti, kartu rūpintis  sveikatingumu energetiniu ilgaamžiškumu.

 

Alter Ego metodo panaudojimas

Šio metodo galimybėmis gali pasinaudoti tik turintys pakankamas kūrybiškumo nuostatas, todėl ir kursų metu pirmiausia mes apie tai ir aptariame. Jei abipusiai tinka – tuo metodu naudojamės praktinių pratybų metu.

 

Likiminių minčių priėmimas ir panaudojimas

Teigiama, kad per dieną žmogaus galvoje pralekia apie 40 000 minčių. Kaip tame sraute atskirti, kurios mintys yra momentinės, kurios tuščios, net kenksmingos, o kurios, kaip likimo siunčiamos dovanos – energetinės, likiminės? Kaip jas priimti, užfiksuoti, kaip tomis likimo dovanomis pasinaudoti?

P. S. Iš autobiografijos. Antrą kartą gimiau 1977 m. vasario 22 d., kai netikėtos minties pastūmėtas, būdamas trisdešimtmetis, užrašiau pirmąjį savo gyvenime kūrinėlį. Trečiasis gimtadienis – 1988 m. spalio 8-oji. Tą dieną vėl stebuklingai buvau paskirtas mano kone dievinamo žurnalo „Žvaigždutė“ vyriausiuoju redaktoriumi. Tik likimo globos dėka 37 metus mūsų leidykla „Trys žvaigždutės“ ne tik išliko, bet ir seminaruose, individualiuose kursuose dalinuosi apie likiminių minčių priėmimą ir stebuklingumą.

 

 

Visus kursų-pratybų pravedimo klausimus paprastai aptariame tel. +370 687 75147, el. p. JeronimasL@gmail.com

Norintys gali pasirinkti bet kurią vieną ar visas temas.

Pirmas kursų-pratybų užsiėmimas nemokamas – tik literatūros įsigijimas.

Rekvizitai apmokėjimui pagal sąskaitą-faktūrą svetainės www.tryszvaigzdutes.lt skyrelyje „Kontaktai“. 

 

 

 

 

 

ĮVEIKSMINTA MISTIKA

Iš kur ateina mūsų mintys?

Ar jos gimsta mumyse, ar jas tik priimame, atsklidusias iš mums nežinomų tolių?

Kaip atskirti likimines, lemiančias gyvenimo meilę ir sėkmę, mintis nuo beprasmių minčių spiečių?

Kaip perskaityti Likimo per sapnus siunčiamus laiškus ir juos iššifravus, atsakyti taip, kad Likimas tai išpildytų pagal laiško atsakymą.

Kodėl nepasinaudojus mokslininkų, psichologų, astrologų, eksperimentatorių, šimtmečiais bandančiais atskleisti likimines gamtos paslaptis patirtimi, ir tai apibendrinus su savo gyvenimo, mūsų permainingo laikmečio stebėjimais, nepabandžius patiems įminti tas paslaptis, kurios, pasak A. Einšteino, neprieštarauja gamtos dėsniams, o prieštarauja tik mūsų trafaretiniams įsitikinimams ir kurios gali apdovanoti žmogų sveikatos, energijos forūniškomis dovanomis. 

Kam lemta, su tais ir pabendrausime, pabandysime įjungti į savą gyvenimo visa tai, kuo drąsiai naudojasi patys laimingiausieji.

 

 

 

 

NAKTIES 7 DOVANOS. KAIP IŠ SAPNO PASIIMTI LIKIMO SIUNČIAMUS SĖKMĖS, SVEIKATOS, ENERGIJOS RAKTELIUS

Ši Kursų tema – tai ilgalaikio praktinio darbo ir energetinio bendravimo su Lao Siuniu rezultatas.

Pagrindinės tezės:

• Palieku dienos debesis.

• Aš – virš Žemės traukos.

• Aš – su Dangaus pasaulio stebuklais.

• Apsikabinus su Likimu.

• Aš – esu su kūno sveikata ir energija.

• Aš – su Likimo palaiminimu.

• Naktis – tai dienos ligų slaugytoja ir gydytoja.

• Sapnai – tai likiminiai laiškai, kuriuos reikia tinkamai perskaityti ir į juos atsakyti taip, kad likimas taptų ištikimas Tavo siekių bendrakeleivis.

• Naudotis sapnų praktine energetika – menas ir palaima.

Tel. +370 687 75147, el. p. JeronimasL@gmail.com 

 

 

 

 

______________________________________________________________________________

 

 

 

 

Tai mūsų seminarų knyga. Ji skirta norintiems stiprinti savo energetinį sveikatingumą. Seminarai pagal šią knygą jau vyksta.

 

 

IŠTRAUKOS IŠ KNYGOS 

SEMINARAI – KAIP AVICENOS VILKŲ MEDŽIOKLĖ

Garsus senovės gydytojas, filosofas Avicena yra atlikęs tokį eksperimentą. Dviejuose vienoduose aptvaruose apgyvendino du ėriukus, o prieš vieno iš jų aptvarą už aukštos tvoros įkurdino vilką, kuris tam ėriukui negalėjo kelti jokio pavojaus, bet buvo nuolat jam matomas.

Nors abu ėriukus maitino vienodai gerai, pirmasis džiaugėsi gyvenimu pasišokinėdamas o tas, šalia vilko įkurdintas ėriukas, kas dieną silpo silpo ir, vien dėl vilko grėsmės vaizdo, neilgai išsilaikė, nors maisto, vandens turėjo iki valiai.

Tuo savo bandymu Avicena sau ir mums įrodė, kad išgyvenimą lemia ne vien tik fiziologinių poreikių patenkinimas, bet yra gyvybiškai svarbus ir emocinis, dvasinis aplinkos veiksnys.

Pavojų ėriuko sveikatai, net gyvybei sukėlė ne fizinis smurtas ar kankinimas, o tik negatyvus poveikis, sąmonę veikiantis nerimą, baimę keliantis vaizdas.

Išvada daugiau negu aiški: žmogus, nesisaugantis (nes jau prie to mus jau įpratino) negatyvių vaizdų, kalbų, minčių, patiria tą pačią pavojingą, kaip ir Avicenos vilko žalojančią sveikatą, traumuojantį gyvenimą skriaudą.

Nuolatinė šio mūsų laikmečio karo grėsmė, nerimas dėl ateities – tai ir yra tie žalojantys ne tik dvasinę, bet ir fizinę sveikatą Avicenos vilkai, kurių pilna kasdieninėse žiniose, spaudoje, nuo kurių nesiginant, jie apsigyvena mūsų mintyse, žaloja sveikatą, alina gyvybines mūsų jėgas.

Gintis nuo Avicenos vilkų – nuo iš visų pusių sklindančio negatyvumo – galima tik stiprinant savo gyvybinę energetiką.

Nėra tokių ligų, kurioms žmogaus energetika, gyvybinė energija negalėtų padėti pasveikti, kartais tai gali būti net lemiamas faktorius sustiprinant sveikatą.

Nėra tokių situacijų, kurių būtų negalima prašviesinti, palengvinti, kartais net blogybėje galima atrasti gėrį ir sėkmę.

Deja, galima ir atvirkščiai...

Mūsų bendri seminarai, susitikimai, individualūs kursai ir skirti žmogaus energetinio sveikatingumo paieškai, gyvybinio potencialo sustiprinimui, energetinių skydų apsaugai nuo visų negatyvių mūsų gyvenamojo laikmečio poveikių, yra tarsi tų vis agresyviau iš visų pusių puolančių Avicenos vilkų medžioklė.

MINTYS APIE LIKIMĄ

· Pasitik Likimą, bet neprasilenk.

· Prieš atsiduodamas Likimui į rankas, paspausk Likimui ranką. 

· Pasikalbėk su Likimu, kaip su tikru draugu.

· Likimas visada nori būti tavo draugu – Tau tereikia suteikti jam tą galimybę.

· Padėk Likimui padėti Tau.

 

INDIVIDUALŪS KURSAI, PRATYBOS

Kiekvienas žmogus yra kažkuo išskirtinis, nepakartojamas, kažkuo ypatingas. Kas vienam tinka – kitam gali būti ir nesvarbu, ir nesuprantama, o kas vienam nesuprantama – kitam gali būti tikras atradimas, likimo dovana.

Be to, ir laikui bėgant žmogus taip pat keičiasi, kas anksčiau jam buvo netinkama, nereikalinga, kartais tampa ieškomu tikslu.

Todėl kai kurie energetiniai principai gali būti suvokiami, priimtini ir veiksmingi tik individualiai, tik iš anksto žinant to žmogaus galimybes atrasti nauja, tik esant jo nusiteikimui atrasti tai, kas jam reikalinga, kas padėtų keistis, turint savo siekiamą tikslą. Jiems ir skiriami individualūs kursai, kuriuos vedu jau eilę metų, nuolat juos papildau naujais konkrečiais principais.

GYVYBINĖS ENERGETIKOS SVEIKATINGUMO KURSAI. Padeda sustiprinti individualias žmogaus energetines fizines ir sveikatingumo galias, pažadinti vidinius energetinius rezervus.

ENERGETINIAI NEGATYVUMO VALYMO KURSAI. Negatyvioji energija, susikaupusi žmoguje, ne tik apriboja jo galimybes siekiant bet kokio tikslo, bet ir žaloja sveikatą, neleidžia jaustis pilnaverčiu žmogumi, trukdo bendrauti su aplinkiniais.

EGOTERAPIJOS (GYVENIMO MEILĖS) KURSAI. Egoterapija – tai rūpestis savo mintimis, jausmais, visu tuo sudėtingu, reikalaujančiu nuolatinės ir atidžios priežiūros begaliniu, paslaptingu mūsų minčių, jausmų pasauliu. Be to pasaulio globos sunku mylėti save, gyvenimą. Nemylint savęs sunku turėti draugų, tenka gyventi priešiškai atrodančiame pasaulyje.

ALTER EGO (GAMTOS ENERGIJOS) ENERGETINIO RYŠIO PRATYBOS. ALTER EGO – tai materializuotas energetinis Aš, sukurtas iš Tavo minčių ir Gamtos energetinio lauko sąveikos. Tai ypatingai veiksmingos, bet tik išskirtinio mąstymo žmonėms skirtos energetinės pratybos. Plačiau apie tai galima atrasti www.tryszvaigzdutes.lt svetainėje, skyrelis TU – IR ALTER EGO.

LIKIMINIO PALAIMINIMO PRATYBOS. Tai minčių energijos ir energetinio rezonanso metodo panaudojimo (pagal Lao Siunį) pratybos.

Laimingieji likimą priima ir saugo kaip bendrakeleivį, kuris nepalieka, padeda jiems visame Gyvenimo kelyje.

LIKIMINĖS (SAPNO) INFORMACIJOS PANAUDOJIMAS SAVĘS IR ATEITIES FORMAVIMUI. Intuiciniais momentais, sapnais siunčiamų likimo vaizdų, laiškų šifravimas, tų likiminių pranešimų panaudojimas realiems asmenybės ir gyvenimo pokyčių ieškojimams.

 

LIKIMAS SU PALAIMINIMO ŽENKLU

Likimas – tai siunčiamos žmogui likiminės mintys, kad jis atrastų save, kad nepamestų savo likimo tarp begalės kitų likimų.

Likimas – tai likiminės energijos, kuri žmogui suteikia jėgų ir gyvenimo meilės, priėmimas.

Likimas – tai visų žmogaus siekių ir tikslų palaiminimas.

Vienas Likimo priimtas palaiminimo žodis gali pakeisti Tavo likimą. 

 

 

SVEIKATOS  POKALBIAI SU LIGA  

Svarbiausia individualių kursų tema

Nėra tokių ligų, tokių negalavimų, kurių negalėtų paveikti, palengvinti pats žmogus. Ne veltui PSO teigia, kad 80% sveikatos priklauso nuo paties žmogaus ir tik 20% nuo gydytojų ir vaistų.

Tas 80% tinka ir sveikatos stiprybės, ypač dvasinės sveikatos išsaugojimui, o susirgus – sveikimo procesui. Svarbu ne tik naudotis visomis gydytojų rekomendacijomis, reguliariai priimti jų paskirtus vaistus, bet ir pačiam AKTYVIAI DALYVAUTI tame sveikimo procese.

Liga – pasak A. Alekseičiko –  tai savotiški kvalifikacijos kėlimo kursai. Liga mąstantį žmogų tarsi pakviečia būti arčiau savęs, nukreipti savo minčių energiją į save, pažadinti savo neišnaudotus vidinius rezervus, kas gali turėti ir lemiamą įtaką sveikimo procesui. Orientuota į savo sveikatingumą  žmogaus energija ne tik padeda  pasveikti, bet ir  pasveikus patirti daugiau gyvenimo džiaugsmo, kuris yra naujas gyvybinės energijos šaltinis.

Kalbėtis su savo sveikata, padėti sau pasveikti, plačiąja prasme, vadinasi – panaudoti visas energetines, pasąmonines, likimines galias, visus energetinius principus.

Mes esame labai skirtingi savo mąstysena, gyvenimo patirtimi, gyvybine energija, imlumu naujai informacijai, naujoms idėjoms. Kas vieniems gali turėti lemiamą vertę, kitiems gali būti visai netinkama, kas vieniems suprantama iš karto, kitiems gali reikėti priežastinio, išsamesnio paaiškinimo, vieni lengvai priima ir panaudoja kiekvieną energetinį sveikatingumo principą, kiti rezonuoja tik su tiksliniais, jiems priimtinais energetiniais teiginiais. Beje, tie išrankieji kartais net greičiau suranda sveikatingumo energijos kelią.

Kalbėtis su liga – vadinasi, būti ne tik gydomais, bet ir gydytis savyje slypinčia minčių kuriamąja galia.

Įsivaizduokime ligą kaip kokią paklydelę. Galbūt ji pati ieško kelio į sveikatą, pati nori išeiti iš skausmingos tamsos į šviesą, laukia mūsų pagalbos, o mes tuo metu užsiėmę „svarbiais“ darbais (o kas gali būti svarbiau už sveikatą?), mūsų mintys (kartu su energija) paskandintos internete.

Vesti ligą link sveikatos kelio ne tik prasminga, bet tai suteikia žmogui ir tikėjimo savimi, padeda atrasti naujų savo galimybių. Kalbėtis su liga – vadinasi, elgtis logiškai. Kaip jau įrodyta, kiekviena mūsų kūno ląstelė yra gyvoji sistema, gebanti savarankiškai gyvuoti, augti ir daugintis. Jei ląstelė gyva, tai kodėl su ja nepasitarus apie sveikatą?

Jei sutiksime su mokslininkų (Einšteinas, Tesla ir kt.) teiginiais, kad Gamta – gyva, kad Visata – tai energetinių virpesių, bangų begalinė erdvė, tai irgi kodėl nesuvirpus savo norų pasveikti ir nepabandžius jais pasibelsti į tą gyvybingą, protingą Visatos informacinį lauką?

Būkime bent tiek protingi, kad paneigtume antrąją garsaus Einšteino teiginio dalį, kad begaliniai yra tik du dalykai: Visata ir žmonių kvailumas.

Visada išlikime aktyvūs, energingi, ieškantys, padedantys sau, bent jau savo pačių sveikatai.  

 

 

 

 

KODĖL BŪTINAI BUVO REIKALINGA ŠI KNYGA

Minčių seminarams ieškojau stebėdamas mūsų permainingą gyvenimą, žmones, bendraudamas su žinomu gydytoju psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku, rašydamas kartu su juo psichoterapinės tematikos knygas. Nemažai gerų idėjų rasdavau analizuodamas per biografinį televizijos kanalą įžymių žmonių biografijas, jų sėkmių ir praradimų kelius. Išgirdęs svarbią mintį, kuri galėtų būti labai naudinga mano seminarų klausytojams, būtinai sustabdydavau laidą, kad tą svarbią mintį užrašyčiau, kad ją „nenusineštų“ kitos pasakojamos istorijos, kitos mintys.

Vadinasi, vesdamas seminarus, be jokių pauzių, be sustojimų, aiškindamas vieną po kito energetinius principus, sveikumo metodus, energetinius gyvenimo šaltinius, tais šaltiniais užlieju pirminius minčių kalnelius, gal ir kalnus paskandinu... Galbūt todėl ir mūsų energetinis lygis nekyla, gyvenimas netobulėja, kad seminarų metu atrastos energetinės mintys ištrina viena kitą, jos neišlieka klausytojų atmintyje, nepatenka į mūsų gyvenimo energetinį sveikatingumo lobyną.

Dabar skaitytojas šioje knygoje ras visus seminaruose aptariamus energetinius principus, gyvybinės energijos mintis, kurios kas dieną gali būti žmogaus energetinių paieškų vedlės, dabar jos viena kitos neištrins, o tik stiprins jų poveikį, nuolat primins, kad kiekvienas (ieškantis) žmogus turi ir gali atrasti savyje daug neišnaudotų energetinių galių, kad ir mūsų gyvenime galima atrasti daugiau galimybių, kurioms ieškoti taip pat reikia laiko, minčių ir energijos.

Tai verta vardan mums duoto vienintelio gyvenimo gėrio ir savo laimės.

Knygą galite užsisakyti (galiu išsiųsti ir el. paštu). Skambinkite tel. +370 68 775147, rašykite JeronimasL@gmail.com

 

 

Jeronimas Laucius,

rašytojas pozityvistas, lektorius

 

 

 

   

 

2026 m. renginių, seminarų datos: 

Kovo 6 d. Trakų TAU 3 seminarai: 10 val., 13 val., 15 val. 

 

 

2025 m. renginių, seminarų datos:

Gruodžio 4 d. 14 val. Plungės r. Stalgėnų bendruomenė. Seminaras  

Lapkričio 14 d. 15 val. Alytaus TAU. Seminaras 

Lapkričio 7 d. 12 val. Elektrėnų m. biblioteka. Seminaras  

Lapkričio 6 d. 15 val. Nidos TAU. Seminaras  

Lapkričio 4 d. Akmenės TAU. Seminaras 

Spalio 25 d. Trakų r. Bijūnų biblioteka. Seminaras  

Spalio 24 d. Rokiškio TAU. Seminaras 

Spalio 16 d. Pempininkų biblioteka, Klaipėda. Irenos Norvaišienės knygos „Kai sužydės lelijos“ pristatymas 

Gegužės 21 d. Plungės TAU. Seminaras

Gegužės 8 d. Anykščių biblioteka. Reginos Bitinienės knygos „Teišlieka...“ pristatymas

Gegužės 6 d. Veliuonos ir Seredžiaus bibliotekos. Seminarai  

Balandžio 24 d. Pempininkų biblioteka. Seminaras 

Balandžio 23 d. Girkalnio biblioteka. Seminaras

Balandžio 18 d. – Kaišiadorių TAU. Seminaras

Balandžio 10 d. Vievio biblioteka. Jovos Viatkaitės knygos „Pasaka apie tai, kaip gėris nugalėjo pyktį“ pristatymas 

Balandžio 7 d. – Marijampolės TAU. Seminaras  

Balandžio 4 d. – Šilutės TAU. Seminaras

Kovo 29 d. – Raseinių r. Žaiginio biblioteka. Seminaras

Kovo 27 d. – Endriejavo ir Žadeikių bibliotekos. Seminaras 

Kovo 18 d. – Lietuvos energetikos senjorų klubas. Seminaras  

Kovo 14 d. – Šilutės TAU. Seminaras   

Vasario 25 d. – Rokiškio TAU. Seminaras

Vasario 12 d. – Panevėžio rajono TAU. Seminaras 

Vasario 4 d. – Ventos TAU. Seminaras  

Sausio 13 d. – Elektrėnų TAU. Seminaras 

 

 

Individualūs energetiniai kursai vyksta nuolat.

Seminarų ir kursų registracija tel. +370687 75147, el. p. JeronimasL@gmail.com  

 

 

 

______________________________________________________________________________

 

 

 

 

Noriu ir galiu išleisti savo knygą

 

Milijoniniame mieste gyvenantis žmogus nušoko nuo tilto į upę turėdamas vienintelį tikslą – kad rytoj laikraščiai apie tai parašytų ir tokiu būdu jis neliktų niekam nežinomu anonimu, kad visi tai skaitę sužinotų, kad toks žmogus (pavardė, vardas, amžius ir t. t.) gyveno, dirbo, svajojo…

Noras išlikti kitų atmintyje yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo tikslų, įprasminantis jo darbus, jo mintis, jo artimuosius. Tai gali būti atsiminimų, šeimos istorijos, kūrybos, kūrybinių darbų knygą.

Nesunku parengti, bet turi didelę išlikiminę prasmę knygos-albumo išleidimas. Tereikia atrinkti praeities laikų nuotraukas iš albumų, o šiuolaikines – iš trumpalaikių skaitmeninių laikmenų – trumpai aprašyti (papasakoti) nuotraukose užfiksuotus vaizdus, žmones – ir visa tai išliks ilgiems amžiams (Martynas Mažvydas išleido „Katekizmą“ beveik prieš 500 metų, o du egzemplioriai išliko iki šių dienų).

Ypatingai džiaugiuosi, kad suspėjome išleisti 98 metų autorės Marijos Sereikienės knygą-albumą „Ir ateina laikas, kai nebėra ko paklausti“. Šių metų sausį dar kartu atšventėme jos 99-ą gimtadienį, o kovo mėnesį ji su mumis visam laikui atsisveikino iš ligoninės, palikdama ne tik nuoširdžius prisiminimus, bet ir jos gyvenimo saugotoją knygą-atminimą.

Pamatęs Marijos Sereikienės leidinį, juo susižavėjo ir nuolatinis mūsų 94-ių metų autorius Vytautas Kuprys. Jam išleidome knygą-albumą „Šimtas metų – šimtas gyvenimų.

Mūsų leidykla, turinti trisdešimtmetę leidybinę patirtį, kūrybiškai parengia spaudai, atspausdina knygas ir pagal surinktą tekstą, ir pagal pateiktus juodraščius, galime net ir pagal į diktofoną įsirašytą pasakojimą.

Esame išleidę ne vieno autoriaus pirmąją kūrybos knygą, kuris iki tol nebuvo apie tai net pagalvojęs. Ypatingai džiaugiuosi šakiete Janina Rimkevičiūtė, kuri gaudama vos 300 eurų pensiją išleido atsiminimų knygą apie savo kraštiečius „Pajotijų ir Voniškių krašto kaimų ir žmonių likimai“.

Mielai imamės ir „gamybinių“ temų. Leidžiame knygas įmonėms ir organizacijoms. Išleidome net penkis „Lietuvos energetika“ tomus, Anykščių energetinės statybos knygą „Istoriją kuriame patys“, apie Raseinių, Mažeikių, Tauragės šilumos tinklų įmones.

Miela, kai žmonės pasistengia išleisti jau išėjusiųjų savo artimųjų kūrybą. Tai buvusio Seimo nario Viktoro Rinkevičiaus rūpesčiu išleidome jo mamos eilėraščių knygą „Tiek eita“, Leonas Ašmantas išleido knygą apie savo tėvą, Nepriklausomos Lietuvos mokytoją Andrių Ašmantą „Dienoraščiai. Laiškai. Bibliografija“, rašytojas Jonas Mikelinskas – savo brolio Petro Mikelinsko kūrybą ir kt.

Jaučiu moralinį pasitenkinimą, kad suspėjome išleisti knygas tiems autoriams, kurių jau nebėra gyvųjų tarpe. Net kelias autorines knygas išleidome Jonui Jackevičiui, Jonui Mažintui, atmintinos gydytojo Leono Stonkaus, Marijos Sereikienės, Juozo Steponkevičiaus ir kitų autorių knygos – juose išsaugotas tų žmonių atminimas.

Gaila, kad ne visada pavykdavo išaiškinti knygos – kaip gyvenimo įprasminimo – svarbą. Net keletą kartų apie tai kalbėjausi su Elektrėnų miesto pradininku, statytoju, energetiku-legenda Pranu Noreika. Dabar apie tai gailisi daugelis jo artimųjų, bendražygių…

Per tris dešimtis mūsų leidyklos gyvavimo metus vien išleistų knygų sąrašas užimtų keletą dešimčių puslapių, pačios leidybinės, bendravimo su autoriais istorijos galėtų tapti stora ir įdomia knyga. Gal ateityje ją ir parašysiu, bet dabar aš pasiruošęs dirbti Jums, leisti Jūsų atsiminimus, Jūsų kūrybinius bandymus.

Nelaikykite savęs mažais, nereikšmingais, nevertais prasmingiausio paminklo – knygos. Montenis yra paskęs, kad Cezario gyvenime nerasime vertų pavyzdžių daugiau, negu mūsų pačių gyvenime, kad mūsų gyvenimas yra toks pat įdomus, svarbus ir nepakartojamas.

Taigi, nuo ko pradėti įgyvendinti šį prasmingiausią darbą, kuris pradėjus pasirodo esąs ne tik pats lengviausias, bet ir maloniausias…

Pirmiausia reikia pradėti nuo – valandėlės laiko skyrimo sau.

Jei Jūsų sąsiuviniuose ar kompiuterių atmintyje guli eilėraščių posmai – ruoškite poezijos knygelę. Joje gali būti ir Jūsų biografiniai puslapiai, ir įdomesnės fotonuotraukos, ir pamąstymai proza, ir t. t.

Jei esi prirašęs pluoštus savo minčių, gyvenimiškų nuotykių, prifantazavęs neįtikėtinų istorijų, prikaupęs visokiausių „nesąmonių“ – nieko nelaukęs iš karto skubėk pas mus į leidyklą.

Daugelis įžymių kūrinių iš pradžių atrodė tokiomis pat „nesąmonėmis“, o vėliau tai tapo pasauliniais kūrybos (ar Jūsų artimųjų) šedevrais. Mes patarsime kaip tai parengti spaudai, duosime praktiškų patarimų, arba, Jūsų pageidavimu, patys viską sutvarkysime.

Jei esi dailininkas, fotografas, tautodailininkas, nepalik savo darbų spintų kandims ar kompiuterių senatvei. Mes tai paversime Tavo išlikimo verta knyga. Tegul ji džiugina Tave ir skatina naujiems ieškojimams.

O gal Tu esi firmos vadovas? Bendra knyga apie žmonių darbus, gyvenimą, pomėgius apjungia, suartina juos, gerina santykius, sukuria jaukią darbingą atmosferą.

Tu gali išleisti ir savo šeimos knygą, tėvų, senelių atsiminimus, vaikų piešinukus, darbelius, jų greit senstančias nuotraukas, kuriuos knygoje išliks visuomet tokios, kokių neišsaugo net ilgalaikė mūsų atmintis.

Į  leidyklą ateina autoriai ir pilnai parengę knygą, kurią mes tik pakoreguojame, maketuojame, kartais mums atneša ir tik ranka pašytus tekstus, fotonuotraukas. Galite ateiti ir nieko neparašę. Tuomet imsime diktofoną, įrašysime pasakojimus ir bus išleista Jūsų autorinė knyga.

Knygos leidyba kainuoja maždaug tiek, kiek reikėtų gimimo dienos šventės baliui. Šventės  praeina, o žmogus, jo gyvenimas turi išlikti jo anūkams, proanūkams ir t. t.!

Jei jau nėra jokių galimybių įsiamžinti save net ploniausioje knygoje, tai tuomet parašyk laišką, įdėk jį į sandariai užkimštą butelį ir įmesk į jūrą.

Tai bus bent maža tikimybė, jog ateityje Tavo laiškas pateks kažkam į rankas, ir taip kažkas sužinos, kad Tu gyvenai, mąstei, galvojai apie gyvenimo prasmę, apie ateitį, apie neįgyvendintą norą išleisti SAVO KNYGĄ.

 

P. S. Jei trūksta jėgų, noro, energijos – ateikite į mano vedamus energetinius seminarus. Tai suteiks Jums ne tik kūrybinio įkvėpimo, bet ir gyvenimo energijos, atskleis Jūsų nepanaudojamas galimybes, paskatins naują požiūrį į patį gyvenimą ir jo prioritetus. Knygų autoriams jie nemokami.

 

 

 

Jeronimas Laucius,

kaip rašytojas parašęs ir išleidęs daugiau nei šimtą savo autorinių knygų, kaip leidėjas – sunku besuskaičiuoti mūsų leidyklos išleistas knygas, kurias leisime, kiek galėsime. O Jums išleisime pirmoje eilėje. Ne tik išleisime, bet ir kartu atšvęsime JŪSŲ ĮSIAMŽINIMO ŠVENTĘ! 

 

 

 

 

Knyga-albumas. Paprasta išleisti – nepaprasta prasmė  

Trumpi užrašai po nuotraukomis visada ir nepažįstamiems pasakys tų žmonių vardus, jie tarsi vėl pasisveikins su jumis, palinkės gyvenimiškos sėkmės.

Mūsų leidykla ypatinga tuo, kad mes padedame ne tik parengti knygą-albumą, bet ir pagal jūsų pasakojimą galime parašyti įžanginį tekstą, užrašus po nuotraukomis. Tai mūsų dovana. Jums tereikia namuose iš turimų albumų, kompiuterių laikmenų atrinkti norimas nuotraukas ir atrasti kelią į mūsų leidyklą ar paskambinti tel. +370 687 75147.

 

ATEIKITE SU FOTONUOTRAUKOMIS – IŠEISITE SU SAVO KNYGA-ALBUMU

 

 

 

VYTAUTO KUPRIO KNYGA-ALBUMAS „ŠIMTAS METŲ IR ŠIMTAS GYVENIMŲ“  

 

Savo gyvenimo kelyje, kuris tiesiasi jau 94-ius metus, man teko daug patirti, sutikti daug gerų žmonių, kurie padėjo įveikti to laikmečio kartais ir nežmoniškus išbandymus, teko nemažai pakeliauti po pasaulį, pamatyti skirtingų kraštų žmonių gyvenimą. Vaikystė, tarsi ta srauni Skerdumės upelio tėkmė, prabėgo linksmai besidžiaugiant kaimo gamtos ir tėvų sukurtu gyvenimu, kurį gana greit sugriovė net dvi tremtys į Sibirą.

Išgyventi, nugalėti visus tuos sunkumus labai padėjo Mamos nuolatinis rūpinimasis mumis, sakyčiau, net pasiaukojimas, kad mums, vaikams, nieko netrūktų, kad ir sunkiausiu metu būtume pamaitinti, kad tikėtume savo jėgomis ir ateitimi.

Mane stiprino ir brolių Gedimino, Vincento, sesers Elenos artimas ryšys, skatino noras mokytis, siekti didesnio tikslo. Gyvenimą skaidrino mano sukurta šeima, darbas, sportas, kelionės. Širdyje liko daug ir slogių, bet daug ir šviesių, mielų prisiminimų.

Visi tie išgyvenimai, tie skirtingi gyvenimo etapai liko užfiksuoti daugelyje nuotraukų, į kurias vos pažvelgus atgyja tų laikų dvasia,  vėl, rodos, girdžiu ten kartu su manimi esančių žmonių tuomet ištartus žodžius, vėl patiriu sugrįžusių įspūdžių gyvus prisilietimus.

Kaskart vartant albumuose, spintelių stalčiuose gulinčias nuotraukas, mane apimdavo neramus jausmas, kad tie ne tik mano, bet ir draugų, artimųjų gyvenimo vaizdai lieka kitiems nematomi, kad ir dabar, ir ateityje jiems neperduosiu tai, kas užfiksuota fotonuotraukose, kad nepasidalinsiu to laikmečio, jau tapusio istorija, vaizdais, kurie ne tik man, bet ir daugeliui žmonių turi didesnę ar mažesnę išliekamąją vertę. O sykį, guldydamas nuotraukas atgal į tamsų stalčių, pagalvojau, tarsi jas taip siunčiu į savotišką žmonių  užmaršties tremtį.

Tuomet ir kilo mintis, kad turiu tuos brangius ne tik man vienam gyvenimo vaizdus išvaduoti – juos trumpai aprašyti ir sudėti į knygą. Iš karto man tapo šviesiau, linksmiau, tuojau pat ėmiausi darbo, galbūt vieno prasmingiausio...

Gyvenimo laikrodis man skaičiuoja 94-tus metus, suapvalinus – būtų 100 metų. Gyvenimas vienas, bet jo atmintinus vaizdus sudėjus ne į stalčius, o išleidus knygą-albumą 100 egzempliorių tiražu, ji patektų, apsigyventų pas šimtą mano draugų, artimųjų, vadinasi, būtų tarsi jau 100 knygos, tuo pačiu ir mano, gyvenimų. ŠIMTAS METŲ – ŠIMTAS GYVENIMŲ.

Mano tėvas, ūkininkas Tėvas Vincentas Kuprys gimė 1886 m. Kėdainių apskrityje, Krakių valsčiuje, Meironiškių kaime ūkininkų Anupro ir Uršulės šeimoje. Seneliai gražiai ūkininkavo, turėjo pavyzdinį ūkį. Mes, vaikai, senelių jau nematėme, nes jie mirė dar prieš mūsų gimimą. Palaidoti senosiose Krakių kapinėse.

Tėvelis turėjo brolį Praną ir tris seseris: Oną, Stasę ir Apoloniją. 1924 m. Paskerdumio dvare Krakių valsčiuje Tėvelis iš lenko A. Grigaravičiaus ir jo sesers nusipirko 168 ha ūkį. Paskerdumio dvaras yra labai gražioje vietoje, pačioje Lietuvos širdyje, nuostabiame gamtos kampelyje.

Tame pačiame valsčiuje, netoli Paskerdumio dvaro, buvo Vytautinės kaimas, kuriame gyveno Pranciškaus ir Marijos Žemaičių šeima. Jie turėjo 80 ha žemės, savo plytinę ir gražiai sugyveno.

Žemaičiai susilaukė 7 vaikų: Jeronimo, Jono, Elenos, Rozolinos, Teofilijos, Izabelės ir jauniausios Jadvygos.

Tėveliui ūkininkaujant reikėjo turėti ir šeimininkę. Susipažino su jauniausia ir gražiausia Žemaičių dukra Jadvyga ir pamilo ją. Po nedidelės draugystės susituokė.

Taip buvo sukurta Kuprių šeima ir prasidėjo pilnavertis gyvenimas. Tėvai susilaukė 5 vaikų. Pirmoji gimė Jadvyga, bet greitai susirgo šiltine ir mirė. 1928 m. gimė Gediminas, po metų aš – Vytautas, 1931 m. Elena ir 1937 m. – Vincentas. Tėvas 1929 m. iš J. Ciskevičiaus ir jo seserų nusipirko dar 80 ha žemės ir tapo stambaus ūkio savininkas, plotas buvo 248 ha, tame tarpe 50 ha miško. Be to, su mamos broliu J. Žemaičiu tėvas nuomojo Jono Gimbuto Pašušvio dvarą, apie 500 ha žemės. Šiame dvare buvo labai įdomus dviejų aukštų klojimas. Čia laikinai gyveno, šeimininkavo ir prižiūrėjo ūkį mamos sesuo Izabelė. Tėvai turėjo didelį medinį skiedromis dengtą gyvenamąjį namą iš 13 kambarių, du plytinius namus, kuriuose gyveno ūkio darbininkai, savo mokyklą, didelį klojimą, daržinę, karvidę su arklide, malkinę su vištide ir kiaulide, kalvę, pieninę ir kitus pastatus. Dabar jau namų nebėra, juos nugriovė svetimos rankos. Vaikystės takeliai užžėlę dilgelėmis ir krūmais.

1940 m. atėjo sunkūs Lietuvai laikai.  Netrukus prasidėjo masinis gyventojų trėmimas į Sibirą. Atvažiavo saugumiečiai ir mus suimti. Tai įvyko 1941 m. birželio 14 d. Susodino mus į sunkvežimį, taip prasidėjo mano antroji labai ilga ir nepaprastai varginga kelionė. Mus nuvežė į Kėdainius, sugrūdo į dvokiančius gyvulinius vagonus, kur žmonės duso be oro, neturėjo vandens. Vyrai, moterys ir vaikai – visi buvo sugrūsti kartu, durys uždarytos iš išorės. Kai vagonus atidarė, mačiau, kaip iš vieno jų buvo išneštas lavonas ir nuneštas už krūmų. Po kurio laiko traukinys nudardėjo į Rytus. Naujojoje Vilnioje sustojo ešelonas ir Tėvelį atskyrė nuo mūsų. Iki šiol ausyse tebetrinksi traukinys per bėgių sandūras. Pro šalį lėkė telefono stulpai, medžiai, priemiesčių namukai, kol traukinys įvažiavo į tamsią juodą naktį. Tėvelį nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Taišeto rajoną, Revučio 7 mirties pragarmės Rešotų lagerį, kuriame mažai kas išliko gyvas. Iš 1941 m. sąraše 2 957 lageryje buvusių lietuvių į Lietuvą grįžo tiktai 232. 1941 m. lapkričio 21 d. nuo plaučių uždegimo Tėvelis mirė. Jis  buvo labai kultūringas. Jei iškilmėse reikėdavo sakyti kalbą, jis gražiai išreikšdavo savo mintis, mokėjo rusų, lenkų ir net žydų kalbas.

Mus vežė ilgai, nerūpestingai ir žiauriai. Atvežė į Altajaus kraštą, Bijsko miestą. Paskui arkliais nuvežė į netoli kaimo esantį Katunsko žvyro karjerą. Tarp tremtinių buvo keletas Lietuvos ministrų žmonų: viena jų buvo Žemės ūkio akademijos rektoriaus profesoriaus žmona. Žmonės badavo, vyko karas, daugelis sirgo maliariniu drugiu, kuris palietė visą mūsų šeimą, tai baisi liga. Barakas buvo pastatytas ant sraunios ir šaltos Katunės upės kairiojo kranto. Kadangi gyvenvietėje šulinio nebuvo, tai prausėmės ir gėrėme vandenį iš švarios Katunės upės.

Mes su broliu Gediminu pradėjome lankyti tarybinio miško ūkio vidurinę mokyklą.

1947 m., susitaręs su vienu karininku, tarnavusiu Rygoje, kuris buvo atvažiavęs atostogauti, nutariau bėgti iš Sibiro. Apie tą kelionę ir gyvenimą Lietuvoje, parbėgus iš Sibiro, plačiai aprašiau knygoje „Gyvenimo kelionė nuo Skerdumės“. Po kiek laiko parbėgo ir Mama su likusiais vaikais. Apsigyvenome Antušavos tarybiniame ūkyje, šalia Gudžiūnų.

Grįžęs iš Sibiro pradėjau mokytis Krakių gimnazijoje II klasėje, bet 1949 m. liepos 8 d. antrą kartą mus ištrėmę į Sibirą, Irkutsko sritį Bodaibo miestą. Vargome, bet siekiau mokytis. 1950 m., baigęs 8 klases, išskridau tęsti mokslų į Irkutsko Statybos mašinų technikumą. Po dviejų metų į tą patį technikumą atvažiavo mokytis ir sesuo Elena.

Tuo pačiu metu iš Bodaibo į Irkutską atskrido sunkiai serganti Mama, broliai Vincentas ir Gediminas. Mama buvo paguldyta į ligoninę, Gediminas įstojo į Irkutsko Geležinkelių statybos technikumą ir tuo pačiu metu neakivaizdiniu būdu mokėsi Chabarovsko Geležinkelių statybos institute.

1954 m. baigęs technikumą su pagyrimu, turėjau teisę pasirinkti darbo vietą, norėjosi dirbti arčiau Lietuvos, tai buvo Novosibirskas.

Su savimi pasiėmiau brolį Vincentą ir išvažiavome gyventi į Novosibirską. Čia pradėjau dirbti Novosibirsko Statybinių mašinų gamykloje ir kartu studijuoti neakivaizdiniu būdu Maskvos filialo Novosibirsko energetikos instituto Elektromechanikos fakultete. Vincentas čia baigė 10 klasių ir išvažiavo mokytis į Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgo) konservatoriją. Iš Novosibirsko pradėjau siųsti į Irkutską Mamai reikalingus vaistus, kuri po kiek laiko pasveiko ir atvažiavo pas mane į Novosibirską.

Po instituto baigimo pradėjau dirbti Maskvoje, nes Lietuvoje neturėjau teisės gyventi. Įsidarbinau projektavimo Valstybiniame Sąjungiame institute № 8.

1969 m. grįžau į Vilnių ir įsidarbinau man pažadėtame “Giprostnok”  institute.

Bedirbant “Giprostanoke" mane pakvietė dirbti į Kolūkių statybos  projektavimo institutą vyriausiojo elektriko specialisto pareigose. Nuo 1972 m. gegužės 26 d. pradėjau dirbti minėtame institute, kuriame išdirbau iki 1993 10 07, ir išėjau į pensiją.

1972 m. buvau vedęs Nijolę Vilūnaitę, bet neilgai su ja teko gyventi. Jaunos moters gyvybę pagrobė vėžys.

1976 m. birželio 18 d. vedžiau antrą kartą Danutę Žurauskaitę, su kuria gražiai ir laimingai kartu gyvename jau 47 metus – mažai beliko iki auksinių vestuvių.

Visą gyvenimą mėgau darbą, žmones, sportą, keliones. Nors esu garbingo amžiaus, bet moku naudotis technologijomis, tad visus rašinius rašau kompiuterio pagalba. Kompiuterį ir dauginimo aparatą jubiliejaus proga man padovanojo labai gero draugo Stasio Vaičiaus sūnus Arūnas. Už tai jam esu labai dėkingas. Gyvenimas bėga greičiau, nei šaltas vėjas – jaunystė pranyko kaip ryto aušra... Esu sukūręs mūsų giminės genealoginį medį. Pasirodo, jis gana didelis, todėl, kad mūsų tėvų giminė yra plati. Iš viso mūsų giminę iki šių dienų sudaro apie 200 žmonių. Tarp giminių yra nusipelniusių artistų, mokslo daktarų, dekanų, gydytojų, inžinierių, mokytojų, ūkininkų, sporto meistrų ir kitų specialybių bei titulų žmonių.

Dabar mes, Kupriai, visi esame pensininkai. Kažkada buvome jauni ir gražūs, o dabar tik gražūs, nors tas gražumas ne visiems tinka. Turėjau gražias garbanas, o dabar galva – plika kaip delnas, tačiau ji vis dar pilna šviesių minčių ir optimistiškų norų.

Džiaugiuosi, kad esu parašęs ir išleidęs net tris atsiminimų knygas. Pirmoje knygoje „Gyvenimo kelias nuo Skerdumės“ plačiai aprašiau savo asmeninį gyvenimą, priverstines keliones po Sibiro platybes ir laisvas turistines, pažintines keliones po platųjį pasaulį.

Antrojoje knygoje „Skerdumė – mažas upeliukas“ plėčiau prisiminimų ratą, pasakojau apie žygius su „Snaigės“ klubo nariais.

Trečiąją knygą „Skerdumės gražios pievos“ paskyriau brolio Gedimino atminimui.

Ši (dar nesakau, kad paskutinė) knyga-albumas mane ypatingai džiugina ir įkvepia. Pirma, todėl, kad joje iliustruojamomis nuotraukomis su komentarais, lyg kokiame filme, tampa regimas visas mano gyvenimo kelias, lieka išsaugotas ir įamžintas artimųjų žmonių atminimas.

Antra, kad sulaukęs, kaip minėjau, suapvalinus 100 metų, tuo savo darbu įrodau, jog esu energingas, kūrybingas ir tuo laimingas.

Trečia, džiaugiuosi, kad visa ta iliustruota mano gyvenimo istorija bus padauginta tarp viso šimto draugų, artimųjų. ŠIMTAS METŲ – ŠIMTAS GYVENIMŲ.

Šimtąkart linkėdamas Jums laimingo gyvenimo –

Vytautas Kuprys

 

 

 

 

 

  

MARIJOS SEREIKIENĖS KNYGA-ALBUMAS „IR ATEINA LAIKAS, KAI NEBĖRA KO PAKLAUSTI“ 

98 metų autorė savo albumo nuotraukomis, kuriose užfiksuoti besimokiusiųjų 1945–1950 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje XXIV mokslinių agronomų laidos kursiokų mokslo, susitikimų, ilgalaikio bendravimo momentai, trumpais užrašais po nuotraukomis pasakoja apie tų žmonių likimus, nuveiktus darbus ir taip išsaugo savo ir jų atminimą visiems, kas norės juos prisiminti.

Man buvo ypatingai miela kartu su energinga, žvalia autore dirbti prie jos knygos parengimo spaudai proceso, bendrauti su ja, klausytis įdomių, prasmingų jos pasakojimų apie tuos negrįžtamai praėjusius laikus, apie patirtus išgyvenimus.

Atrinkdama  albumuose gulinčias nuotraukas, autorė vis padejuoja, kad  nebeprisimena kai kurių žmonių vardų, nuotraukose užfiksuotų veidų, visų tuomet vykusio susitikimo ar renginio detalių. Ir mintyse, ir balsu ne kartą su gailesčiu taria: ir nebėra ko paklausti. Deja, jų visų žemiškasis gyvenimas jau pasibaigęs.

Ir nebėra ko paklausti...  

Iš tų autorės žodžių ir gimę knygos-albumo pavadinimas: IR ATEINA LAIKAS, KAI NEBĖRA KO PAKLAUSTI.

Rengiant spaudai šią knygą-albumą į leidyklą atėjo 93 metų Vytautas Kuprys, kuris mūsų leidykloje jau buvo išleidęs dvi knygas „Gyvenimo kelionės nuo Skerdumės" ir „Skerdumė – mažas upeliukas", o dabar atėjo su nauja atsiminimų knyga „Skerdumės gražios pievos", kuri buvo išleista birželio mėnesį.

Peržiūrėjęs rengiamą spaudai dr. Marijos Sereikienės knygą-albumą, jis taip pat ėmėsi darbo rengti savo panašią knygą-albumą (išleista liepos 11 d.). Manau, kad  tas mūsų leidyklos išradimas panaudoti albume gulinčias, nepatikimose kompiuterių laikmenose besislapstančias nuotraukas ir iš to padaryti tikrą stebuklą – užfiksuoti ir knygoje-albume išsaugoti  šimtui metų savo gyvenimo vaizdus, artimųjų žmonių veidus, mintis. Kiekvieno žmogaus gyvenimas to vertas.

IR NEBŪTINA LAUKTI 90 METŲ, KAD TAI BŪTŲ SUPRASTA.

Sėkmės. Jūs esate laukiami mūsų leidykloje, visai nesvarbu, kiek Jums metų. Man visada miela bendrauti, padėti visais leidybiniais klausimais.

Visad Jūsų –
Jeronimas Laucius

 

 

Ir ateina laikas, kai nebėra ko paklausti

Daugelio mūsų gyvenimo keliai yra panašūs, vedantys nuo vieno prie kito žmogaus brandos etapo: vaikystė, mokslas, darbas, turtiniai ir dvasiniai pasiekimai. Kiekvienas gyvenimo etapas palieka neišdildomus įspūdžius, gyvus prisiminimus, kurie ne tik nutiesia kelią nuo šiandienos į praėjusius laikus, bet ir sukelia gyvybišką norą, kad tai išliktų kraštiečiams, bendramokslių vaikams, anūkams, pro1anūkiams, šiuolaikiniams žemdirbystės specialybių studentams, visiems tiems, kuriems brangūs mūsų, jau istorija tapusiais, išgyvenimai ir siekiai.

Peržiūrėdama albumuose gulinčias nuotraukas, jau nebeprisimenu kai kurių žmonių vardų, nuotraukose užfiksuotų veidų, visų tuomet vykusio susitikimo ar renginio detalių. Ir mintyse, ir balsu ne kartą sakau: ir nebėra ko paklausti. Deja, jų visų žemiškasis gyvenimas jau pasibaigęs.

Ir nebėra ko paklausti...

Todėl tai, kas išsaugota mano atmintyje, mano nuotraukų albumuose, tegul išlieka šioje knygoje-albume, tegul mūsų Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslinių agronomų XXIV laidos 1945–1950 m. atminimas būna išsaugotas ir prisimenamas.

Ypatingai miela prisiminti mūsų kursiokus: profesorių, mokslų daktarą Leoną Kadžiulį, Bitininkų sąjungos prezidentą Joną Balžeką, Botanikos instituto direktorių Mindaugą Strukčinską, mūsų visų mylimą renginių, susitikimų organizatorių dr. Juozą Grigalauską, Leoną Sereikį, kuris penktame kurse tapo mano vyru, su kuriuo kartu užauginome sūnų ir dvi dukras.

Su Žemės ūkio akademija mane siejo ne tik penkeri studijų metai, bet vėliau mokiausi ir Akademijos neakivaizdinėje aspirantūroje, gavau mokslų daktaro diplomą ir dirbau Akademijoje iki pat pensijos.

Net keli mūsų kursiokai yra išleidę savo knygas, paskelbę daug mokslinių ir visuomeninių straipsnių spaudoje. Džiaugiuosi, kad ir aš esu išleidusi savo atsiminimų knygą „Mano laikas“. Joje apie tuos laikus rašiau:

Šeima, kaimas buvo pirmoji dirva, išugdžiusi mumyse pagarbą gimtojo krašto kultūrai, potraukį žemei, kaimo žmogui. Įaugome į valstietišką gyvenimo ritmą, gamtos pajautimą. Vėlyvoje vaikystėje pasirinkome agronomo specialybę. Tuolaikiniais žemės ūkio dėstytojų žodžiais tariant – nesusvyravome prieš laikmečio sunkumus. 

Tais Nepriklausomybės metais daugelis ūkininkų, vildamiesi geriau gyventi, leisdavo savo sūnus į kunigus ar daktarus, dukras – tapti mokytojomis. Mūsų tėvai, brangindami žemę, ūkininko dalią, leido mus į žemės ūkio mokyklas, akademiją. 

1945 m. susirinkę iš visos Lietuvos 300 jaunuolių, daugiausia kaimo vaikų, pasiryžusių būti agronomais, laikėme Dotnuvos žemės ūkio akademijoje stojamuosius egzaminus. Mūsų tėvai buvo žemdirbiai, dar nepažinę kolektyvizacijos, mylintys žemę, kaimą ir linkintys, kad jų vaikai nenutoltų nuo kaimo.

Tik maža dalis jų netapome studentais. Tą patį rudenį visi susirinkome Kaune, Kęstučio gatvėje, nes Akademija persikėlė iš Dotnuvos į Kauną. Per visus mokslų metus daug kas nubyrėjo: vieni tapo to laikmečio aukomis, kitų tėvams patekus į tremtį, vaikams studentams nelemta buvo mokytis toliau, treti, pasirinkę kitą studijų kryptį, tapo kitų mokyklų studentais.

Įstodami supratome, kad žemės darbas sunkus ir alinantis, tačiau stipri prigimtinė meilė Lietuvos kraštui, jos arimams, padėjo ištverti sunkumus, tvirtai kibti į gyvenimą ir suprasti, kad tik mokslu pagrįstas ūkininkavimas nulems mūsų tautines ir dvasines vertybes.

Pilni jaunatviško entuziazmo, tartum vienos šeimos vaikai, draugiški, linksmi, įaugom į garbių dėstytojų žinių lobyną – Akademiją. Ji tarsi motina – kuo tapome brandesni ir toliau nuo jos atsidūrėme, tuo dažniau ją prisimindavome, vėl ir vėl norėdami sugrįžti į tą gražų studentų ir dėstytojų būrį. Dėstytojų, į kuriuos lygiavomės, kuriuos gerbėme, mylėjome ir su kuriais dar norėtųsi pabūti.

1950 metais mes, 206 kurso studentai, gavome Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslinio agronomo diplomus. Vieni, kaip Leonas Kadžiulis, Kazimieras Leistrumas, Mindaugas Strukčinskas, Jonas Balžekas, Zenonas Zimkus, Antanas Vadopalas, Vladas Venskutonis, Antanas Puodžiukas, Jonas Mikalajūnas, Viktoras Danilevičius, Edvardas Armolaitis, Mykolas Juknevičius, Angelė Vaičiulienė, taip pat ir aš, pasukome į mokslą. Anksčiau ar vėliau pasirinkę mokslo kryptį gilinomės, rašėme, tyrėme ir gavome vieni daktaro, kiti habilituoto daktaro diplomus. Kurso draugai Kadžiulis ir Strukčinskas – profesoriai ir kelių knygų autoriai.

Dalis kurso draugų: Sakalas, Eižerskis, Gutauskas tapo gerais organizatoriais, kolūkių ir tarybinių ūkių vadovais. Kiti: Gumbaragis, Pocius, Pocienė, Rugytė, Geldutytė, Pakeltis, Venskevičius, Sereikis buvo žinomi kaip geri savo pasirinktos žemės ūkio šakos specialistai. Dalis nepaminėtų mano kurso draugų taip pat nesumenkino gauto Žemės ūkio akademijos diplomo – atsakingai ir sąžiningai dirbo, sukūrė šeimas, išaugino gerus ir darbščius vaikus.

Visi buvome labai draugiški. Susituokė iš mūsų kurso net aštuoniolika porų. Nėra išsiskyrusių, negirtuokliaujame, nenusikaltome.

Po baigimo visi pagal paskyrimus pasklidome po Lietuvą. Kas penkerius metus organizuojame kurso susitikimus. Pirmasis įvyko Priekulės tarybiniame ūkyje, kur direktoriavo kurso draugas Gutauskas su žmona, taip pat kurso drauge, agronome, mokytoja Teresėle. Vėliau – Elmininkų bandymų stotyje, kur direktoriumi dirbo kurso draugas Puodžiukas. Po penkerių metų susirinkome Dotnuvos žemdirbystės institute, mokslininkų kalvėje, kur dirbo kurso draugai Kadžiulis, Leistrumas, Zimkus. Susitikome ir Vilniuje, Žemės ūkio ekonomikos institute, kur dirbau aš, bei Ukmergės rajone, Nuotekų kaime, Jono Balžeko ūkyje.

Šia knyga-albumu noriu parodyti pagarbą Žemės ūkio akademijai, išugdžiusiai daug dorų žmonių, daug gerų specialistų, mylinčių savo darbą, gimtąją žemę-maitintoją.

Nuotraukomis su trumpais aprašymais noriu perteikti mūsų bendrakursių mokslo, susitikimų, įvairiapusio bendravimo dvasią, išsaugoti jų atmintį, kartu su man brangiais žmonėmis palikti ir savo pačios žymę, kaip gyvenome, dirbome, mylėjome.

Tegul išlieka.

Knygoje išsaugotos 108 nuotraukos su užrašais. Tai tarsi žmogaus gyvenimo filmas. 

Tai tik kelios iš jų:

Kurso draugų susitikimas Anykščiuose pas Antaną Puodžiuką, Elmininkų bandymų stoties direktorių.

Jis  buvo  labai Anykščiuose visų gerbiamas ir mylimas. Mes taip pat jį vertinome ir mylėjome.

 

1950 metais baigusiųjų Lietuvos žemės ūkio akademiją XXIV laidos mokslinių agronomų susitikimų prisiminimų kelią 

noriu pradėti nuo šios gausaus ir atmintino mūsų  susitikimo  nuotraukos.

Diplomus gavo 206 studentai. Susitarę susitikti kas penkeri metai, visi išsiskirstėme į paskyrimo vietas. 

Aš su vyru Leonu išvykau dirbti į Panevėžio rajono Staniūnų paukštininkystės tarybinį ūkį, ten mes atlikome ir praktiką.

Pirmasis mūsų draugiško kurso draugų susitikimas įvyko 1955 metais, o paskutinis – po 50 metų – 2008 metais. 

Viskas, kaip sakoma, kas turi pradžią, turi ir pabaigą – išskyrus atmintį, kuri per prisiminimus, nuotraukas, knygos puslapius 

anūkų, proanūkių, dar tolimesnių kartų širdyse išlieka amžiams. Tam tikslui ir skirta ši mano knygutė, 

kurią dėlioju 2023 metais, pati turėdama 98 metus. 

 

Susitikimas Žemės ūkio ekonomikos institute. Šalia manęs – kurso draugas doc. A. Norkus.  

Man buvo smagu, kad dirbu mėgstamą darbą ir linksma, kad vyrų akys nepraslenka pro mane nesustojusios...  

 

 

 

 

 

 

Giminės genealoginis – Atminimo medis 

Mūsų leidykla nuolat ieško originalių idėjų, kurios padėtų žmonėms išleisti tai, kas geriausiai įprasmintų jų gyvenimą, jų atminimą. Šiais metais išleidome dviejų autorių knygas-albumus – tai tarsi gyvas gyvenimo filmas, nes ten skaitytojas mato svarbiausias žmogaus gyvenimo nuotraukas, o skaitydamas užrašus po jomis tarsi girdi tų laikų balsą (plačiau skyrelyje RUOŠIAMA SPAUDAI, KNYGA-ALBUMAS).

Rugsėjį kartu su Autoriumi realizavome dar vieną naują idėją – išleidome Vytauto Kuprio ir jo plačios giminės genealoginį medį TEŽALIUOJA KUPRIŲ IR ŽEMAIČIŲ ATMINIMO MEDIS. Knygelyje (12 p.) įamžinta apie 200 artimųjų žmonių vardų, parodyti jų giminystės ryšiai, trumpos biografijos, nuotraukos. Tai tarsi laiškas ateities giminaičiams, kurie atgaivins prisiminimus, atras savo šaknis ir po šimto metų...

Mes kompetentingai padedame parengti knygas, rašome tekstus, patariame visais leidybiniais klausimais, nuoširdžiai bendraujame, kartu džiaugiamės atliktais prasmingais darbais, kartu švenčiame Knygos krikštynas.

Mielai laukiame ir Jūsų.

 

Rašytojas, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovas

Jeronimas Laucius 

Tel. + 370 687 75147

 

 

KIEKVIENAS JŲ VERTAS ATMINIMO 

Sakoma, kad kas nežino savo istorijos – tas neturi praeities, vadinasi, yra tarsi medis be šaknų. Tai tinka ne tik valstybės mastu, bet ir šeimos, giminės, kiekvieno žmogaus gyvenimo atminties išsaugojimo prasmingumui. 

Surinkti, užfiksuoti praeityje gyvenusių ir dabar išsibarsčiusių po platųjį pasaulį artimųjų žmonių vardus, parodyti mūsų giminystės ryšius – buvo sena mano svajonė. Tos idėjos įgyvendinimo ėmiausi dar 2011 metais. Tuomet sudariau savo artimųjų genealoginį medį, kuris susideda iš dviejų dalių, dviejų šeimų: Kuprių – mano Tėvelio ir Žemaičių – mano Mamos – šeimų.

Susidarė netoli 200 įvairiais giminystės ryšiais susietais artimųjų žmonių sąrašas-schema: dvikamienis Kuprių ir Žemaičių Atminimo medis. 

Atspausdintas mūsų šeimų genealoginis medis, tikiuosi, pasklis tarp artimųjų, kurie tai galės perduoti savo atžaloms, jie – sekantiems Kuprių ir Žemaičių giminių tęsėjams. Taip ir sukasi amžinas gyvenimo ratas, kuris ir nesustoja tik mūsų atminties dėka.

Žinoma, per tą laiką yra jau mirusių ar naujai gimusių. Mirusieji išliks užfiksuoti šiame genealoginiame medyje – jie nebus užmiršti, o turėdami šį medį, kiekvienas galės įrašyti naujai gimusius. Tokiu būdu šis mano sudarytas genealoginis medis taps tuo kamienu, kurio šakos tęsis, žaliuos, saugos mūsų artimųjų gyvenimų istoriją.

Dabar mes, Kupriai, visi esame pensininkai. Kažkada buvome jauni ir gražūs, o dabar tik gražūs, nors tas gražumas ne visiems tinka. Turėjau gražias garbanas, o dabar galva – plika kaip delnas, tačiau ji vis dar pilna šviesių minčių ir optimistiškų norų, kurių vieną realizuotą ir laikote dabar savo rankose.

Tarp mūsų giminių yra nusipelniusių artistų, mokslo daktarų, dekanų, gydytojų, inžinierių, mokytojų, ūkininkų, sporto meistrų ir kitų specialybių bei titulų žmonių.

Ir kiekvienas jų vertas Atminties.

 

 

Vytautas Kuprys

 

 

 

 

 

 

 

 

Tavo šeimos gyvenimo biblija 

Kaip ir kiekvienas darbas, taip ir knyga turi skirtingo prasmingumo, tikslingumo vertę. Vienose knygose paliekame savo mintis, kitose – profesinę informaciją, trečiose – kūrybinius bandymus. Jos visos vienaip ar kitaip vertingos, kažkam reikalingos.

Tačiau žmogaus gyvenimo prasmės atžvilgiu  pačios vertingiausios yra paprastos knygos su savo, šeimos narių, tėvų, giminių nuotraukomis, su trumpais jų aprašymais. Tai ir yra tarsi ŠEIMOS GYVENIMO BIBLIJA.

Juk čia ilgiems amžiams išliks užfiksuoti  jūsų visų gyvenimo momentai, veidai. Kompiuterinėse laikmenose visa tai dingsta greitai ir visam laikui.

Mes  užgyvename tai, ką turime ir tai, ką paliksime savo anūkams, proanūkiams, giminių giminėms...

Kai kas galvoja, kad knygos išleidimas – tai kažkoks ypatingai sunkus darbas, kad mano gyvenimas nevertas, kad geriau liksiu niekam nežinomas.

Knygą išleisti nei brangu, nei sunku. Ištraukite iš spintų, komodų gal net nuo jaunystės laikų nevartytų fotonuotraukų albumų, patogiai įsikūrę prie stalo atverskite juos, ir prieš jūsų akis atsiskleis nuostabi praeities romantika, sugrįš netikėti prisiminimai, lyg gyvi atgis užmiršti veidai. Mieli prisiminimai – tai minčių ir jausmų vitaminai, tai nauja gyvenimo energija, kuri šiuo metu taip reikalinga. O  atgaivinus save praeities šaltinių gaiva daugeliui savaime kils idėja paprastais žodžiais aprašyti savo išgyvenimus, užfiksuoti juos popieriuje ar kompiuteryje.

Tai ne tik prasmingas darbas, dvasinės energijos sustiprinimas, bet ir pusę darbo knygos išleidimui. Belieka ateiti į leidyklą.

Mūsų leidykla „Trys žvaigždutės" padeda, pataria visais leidybiniais, kūrybiniais klausimais, yra išleidusi jau ne vieną  knygą, vertą Šeimos gyvenimo biblijos vardo.

KIEKVIENAS ŽMOGUS VERTAS IŠLIKIMO.

Turintiems klausimų, norintiems pabendrauti: tel. +370 687 75147, el. p. JeronimasL@gmail.com 

Jeronimas Laucius, rašytojas pozityvistas, leidyklos „Trys žvaigždutės" vadovas

Apie tai, kaip bevartant savo nuotraukų fotoalbumą Tu gali išsileisti svarbiausią savo gyvenimo knygą, vertą Biblijos vardo, gyvai dalinuosi YouTube 

https://www.youtube.com/watch?v=PMndAy9ZGSI 

 

 

 

 

MANO GYVENIMO KNYGA

arba

KAIP FOTOALBUMĄ PAVERSTI GYVENIMO KNYGA

 

Fotonuotraukų albumą paversti didele žmogaus, jo artimųjų gyvenimo išliekamąją vertę turinčia knyga ne tik lengva ir paprasta, bet ir pats „darbas" teikia tik malonumą.

Pirmiausia ištraukite iš spintų, komodų gal net nuo jaunystės laikų nevartytų fotonuotraukų albumus, patogiai įsikūrę prie stalo atverskite juos, ir prieš jūsų akis atsiskleis nuostabi praeities romantika, sugrįš netikėti prisiminimai, lyg gyvi atgis užmiršti veidai.

Dabar įsivaizduokite, kad šalia jūsų sėdi geras draugas, kuriam rodote vieną po kitos nuotraukas ir jam trumpai pasakojate:

– Štai čia mano tėvai, čia - mano krikštynos, čia - aš jau mokinukas, jau esu studentas, direktorius, čia mano draugai... O čia jau mano vestuvės. Kiek daug svečių (ir nei vienas iš jų nesumanė išsileisti savo nors mažytės knygutės, nors pinigų turi ir prabangai, ir pramogoms), kokie jie jauni ir gražūs. Bet gražiausia mano žmona, rodos, nei kiek per tuos dešimtmečius nepasikeitė (išgerkime kavos...).

– O šios nuotraukos mėtėsi komodoje, spintoje. Kaip gerai, kad jas suradau. Čia ir mano bendradarbiai, ir kelionės, ir šventės (pakeliam kavos taurę!).

– Paskutinio dešimtmečio nuotraukų visai neturiu. Jos tik kompiuteryje, dalis jam „užlužus" visai pradingo. Gerai, kad bent šios išliko. Čia aš su vaikais, anūkais, čia mano gimtinės sodyba, kaip ten gražu vasarą... Reikia tas kompiuterines nuotraukas kuo greičiau pervesti į popierių, kad jos nepradingtų iš tų nepatikimų laikmenų. Ach, tiesa, juk žadu išleisti knygą... Nuostabu.

Taigi, argi ne paprasta? Tai, ką pasakojate tam, tikram ar įsivaizduojamam, draugui ir yra knygos tekstas kartu su pasirinktomis nuotraukomis. Tereikia jį užrašyti pačiam arba įrašyti į diktofoną. Tuo pašnekovu galiu būti ir aš – jūsų leidėjas. Šiais laikais viskas įmanoma ir nuotoliniu būdu.

Tai jūsų tikroviška, iliustruota nuotraukomis gyvenimo istorija, tai – jūsų gyvenimas, tapęs knyga, kuri, ne taip, kaip tos trumpalaikės ir greit besikeičiančios kompiuterinės laikmenos, išlieka amžiams.

Savo gyvenimo įprasminimui pakanka net 30–50 knygos egzempliorių, išleidimo kaina – nuo 1000 Eurų. Argi tai suma?

Kiekviena knyga – laiškas į ateitį, tai žmogaus gyvenimo pratęsimas šimtams metų.

Nėra tokio žmogaus, kurio gyvenimas nebūtų vertas knygos!

Linkiu atrasti kelią pas mus – Vilnius, Kalvarijų g. 134-42. Laukiu ir Jūsų skambučių tel. +370 687 75147, rašykite el. p. JeronimasL@gmail.com.

Tai puslapiai tik iš dvejų mūsų leidykloje išleistų šeimyninių knygų, kurių esame išleidę arti 100.

 

 

 

 

Kristina Lauciuvienė
MANO GYVENIMO KELIAS
(30 egz.)

 

 

 

 

 

 

Ada ir Kajetonas Mataičiai.
GEVENIMO KATU PALIKTOS ŽYMĖS
(500 egz.)

 

 

 

 

KITOS MŪSŲ IŠLEISTOS KNYGOS 

 

Dalia Kabelytė-Ostrauskienė
AŠTRIOS ŠUKĖS – PER ŠIRDĮ

Autorė Dalia Kabelytė-Ostrauskienė, daug metų dirbusi gimtosios kalbios ir literatūros mokytoja Panevėžio mokyklose, miesto laikraščių redakcijose, savo pirmojoje knygutėje jautriai atskleidžia kartais dramatiškus žmonių likimus, poetiniu žvilgsniu žvelgia į sudėtingus žmonių santykius, svarsto apie žmogaus atsakomybę, būties trapumą, ryšį su laik­mečio pokyčiais.
Dalios Ostrauskienės kūryba rodo brandų autorės vidinį pasaulį, skaitytoją skatina giliau susimąstyti, atrasti poetiškumo ženklus mūsų kasdienybėje.
Knyga turi išliekamąją vertę ne tik kraštiečiams, bet ir visiems, ieškantiems gyvenimo esmingumo.

 

 

 

 

 

Ona Medinaitės-Grigaliūnienė
PASIDALINKIM 

Tai trečioji poetės Onos Medinaitės-Grigaliūnienės knyga. Autorė lieka ištikima savo pasirinktam analitiniam požiūriui į gyvenimą, ieško tų giluminių klodų, kurie atsi­s­kleidžia jos įasmenintai išjaustose eilėse.
Kiekvienas poetės eilėraštis verčia susimąstyti, kartu pajausti tas  likimines, autorę keliančią į kūrybos erdves bangas, patiems ieškoti gyvenimo prasmingumo ir grožio.
Knyga iliustruota autorės fotonuotraukomis, ji skirta visiems, mėgstantiems poetinį žodį, visame kame ieškantiems gyvenimo pilnatvės.

Ištraukos iš knygos

Anksčiau nepastebėjau –
Dabar matau, kaip skleidžiasi kiekvienas pumpuras,
Atskirti mėginu kiekvieno paukščio giesmę.
Tamsos nebebijau,
Išmokau užsidegti savo šviesą,
Susiradau gal ir netikrą savo tiesą
Ir prie gyvenimo panorau prisiliesti.

 

Tik į tolį, į neaprėpiamą tolį!
Kelius prie krūtinės priglaudus, ant aukšto skardžio tarp akmenų,
Su potvyniais ir atoslūgiais, su šventėm ir vilkduobėm,
Erelio žvilgsniu tik į tolį – be šių ir anų dienų.
Širdim atvira, vėjų skraiste apsisiautus,
Nuo paprasto link sudėtingo – be baimės, pagiežos ir pykčio,
Giliai į savo esybės klodus įžengus, viskam pasirengus,
Rask savyje karalystę.

 

 

 

 

Juozas Stepankevičius
KELIAI, KELIAI – MANO SVAJONĖ IR MANO ILGESIO DAINA. Nuo ištakų – lig dabarties

Kelininko Juozo Stepankevičiaus, daug metų dirbusio tiesiant kelius, statant tiltus, vėliau vadovavusiam vieninteliam Lietuvoje Kelių muziejui,  gyvi atsiminimai apie ištisas kelininkų kartas, pasiaukojamą jų darbą, apie pagarbą žmogui, laikmečio pokyčius, keičiančius  požiūrį ir į žmogų, ir vertybes.
Knyga turi išliekamąją vertę, ji skirta visiems besidomintiems mūsų istorija, tuometinių žmonių mintimis bei siekiais darbais įprasminti savo gyvenimą.

 

 

 

 

 

 

 

Ona Katkauskaitė-Abartienė
GYVENIMAS PRABĖGO ŠUOLIAIS

Tai autorės, per ilgą savo gyvenimą rašiusios eiles apie savo išgyvenimus, artimuosius, pirmoji knygutė. Daug eilių skirta vaikams, anūkams, giminėms. Tai tarsi autorės eilėmis nupintas vainikas sau ir artimiesiems.
Eilės apie meilę skaitytoją nukelia į autorės jaunystės laikus.
Knygutė iliustruota šeimyninėmis nuotraukomis.
Ji turi išliekamąją vertę ne tik autorės artimiesiems, bet ir būsimoms kartoms.

Onos Katkauskaitės-Abartienės eiliuota padėka Leidyklai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Įmonė be išleistos knygos apie savo darbuotojus – tas pats, kas bažnyčia be kryžiaus

 

 

 

– Jei žmogaus gyvenimas negali tapti tekstu, tuomet kas yra tas jo gyvenimas?
– Niekas. 

 

 

 

 

 

 

MARTYNAS MAŽVYDAS „KATEKIZMĄ“ IŠLEIDO BEVEIK PRIEŠ 500 METŲ IR IKI ŠIOL IŠLIKO DU EGZEMPLIORIAI. AKMENINIAI PAMINKLAI TIEK NEIŠLAIKO – KNYGA IŠLAIKĖ

NORĖDAMI PAVERSTI SAVO SVAJONĘ REALIA, IŠLIEKANČIA AMŽIAMS KNYGA,
RAŠYKITE el. p. JeronimasL@gmail.com
SKAMBINKITE tel. +370 687 75147, (8 5) 276 2408