NUO SPALIO 1 d. NEMOKAMI ĮŽANGINIAI ENERGETINIAI-KONSULTACINIAI POKALBIAI. SKAMBINKITE TEL. +370 687 75147

Knygą „Pats atsisveikinu su depresija“ parašiau bendraudamas su Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vedėju, žinomu gydytoju psichiatru Aleksandru Alekseičiku ir dalyvaudamas jo vedamuose užsiėmimuose su depresija sergančiais pacientais. Turintis ilgametę praktiką gydytojas teigia, kad žmonės ilgai nemato kelio, kad eina į depresiją, kad daugeliui būtų nereikėję psichiatrinės pagalbos, jei jie būtų labiau domėjęsi savimi, savo sveikatingumu, daugiau dėmesio būtų skyrę savo dvasine energetikai, savišvietai, savianalizei. Žinomas austrų psichologas V . Franklis teigia, kad pas psichologus dažnai kreipiasi žmonės su žmogiškomis problemomis, o ne su neurotiniais simptomais. Įdėmiai klausydamasis Vasaros 5 sveikstančiųjų istorijas vis save klausdavau: ar jiems reikėjo gydytis čia, juk tai jų gyvenimiškas nuovargis, dvasinis šaltis, bendravimo alkis. Tai žmogiškos problemos, kurias gali palengvinti artimo žmogaus pozityvi bendrystė, minčių higiena, panašių gyvenimiškų istorijų knyga. Viena Vasaros 5 besigydanti, perskaičiusi mano knygą, taip ir pasakė: jei tai aš būčiau perskaičiusi prieš 10 metų, būčiau nesusirgusi.

Ši knyga ir yra skirta tam, kad žmogus nenueitų depresiniu ar pseudodepresiniu keliu, kad skaitydamas ieškančių išeities iš depresinės, nerimo, nepasitikėjimo savimi būsenos istorijas, pats atrastų tų vidinių jėgų (jų turime kiekvienas, bet apie tai neturime laiko pamąstyti), kurias atradę gydytojo Aleksandro Alekseičiko pacientai – knygos herojai – tapo sveikais ir aktyviais gyvenimo dalyviais.

Pagal šią ir kitas kartu su Aleksandru Alekseičiku parašytas psichoterapines knygas parengiau seminarą ATSISVEIKINK SU DEPRESIJA – PASISVEIKINK SU GYVENIMU.

Seminaro metu detalizuosime knygoje nagrinėtas energetines temas: kaip pasinaudoti Minčių, Gamtos, Maldos, Nakties terapijos energija, kaip, pažinus pyktį, jį palikti už pirmo gyvenimo vingio, kaip energetiškai nuskaidrinti kaltės jausmą ir t. t.

Iki susitikimų bibliotekose, bendruomenėse, individualiuose kursuose.

Jeronimas Laucius,

rašytojas pozityvistas, energetinių seminarų vedėjas

tel. +370 687  75147 

Ieškau Gyvenimo energijos

Gal perskaičius šią gyvenimišką pacientės istoriją, jau nebūtina patiems išvargti tokią dalią – gal pakaks priimti tą jos išgyventą pamoką kaip atrastą sveikatingumo kelią sau.

Jau beveik dešimt metų, kaip aš sukuosi tarsi užburto šokio ritmu. O mano šokio partnerė – depresija. Jei ją pavadinu liga, tai savęs ir klausiu, kas serga? Mano siela, jausmai ar mintys? O gal pasiligojęs mano likimas?

Arba – mąstau jau kaip matematikė – sau prisitaikiau ne tą gyvenimo formulę? Manau, kad tokių, kaip aš, yra daug, todėl viliuosi, kad šis mano pasakojimas bus prasmingas ir kitiems, o gal ir man pačiai.

Gyvenime nepatyriau nei didelių traumų, nei ypatingų sukrėtimų, tačiau nepatyriau ir didelio džiaugsmo, o jei atvirai – nebuvo net džiaugsmo alkio.

Vaikystėje turėjau abu tėvus, vyresnę sesę, tačiau gyvenau lyg atsiskyrusi, užsidariusi savyje, stengiausi visas mintis palikti savyje, likti niekieno nepastebėta.

Mokiausi gerai, tačiau nežinojau, kuo noriu būti, ir mamos pastūmėta įstojau į universitetą, į taikomąją matematiką, nors tikrai norėjau kažko kito. Juk mėgau kūrybą, knygas. Nesiryžau rinktis savo kelio. Tas mano neryžtingumas lydi mane visą gyvenimą.

Po universiteto ėmiau dirbti, tačiau slėgė jausmas, kad negaliu savęs realizuoti, kad širdyje tikėjausi visai ne to.

Lyg bėgdama nuo savęs ištekėjau. Viena po kitos gimė dvi dukros. Ištisus penkerius metus galėjau nedirbti. Bet vietoj profesinės krizės patyriau asmeninę. Vargau su dukromis, su mėgstančiu stikliuką vyru, ypač – su pačia savimi.

Tikras ir pačios sukurtas problemas guldžiau į galvą ir širdį. Sesuo išvyko į Ameriką. Artimųjų žmonių, su kuriais galėčiau pasidalinti savo išgyvenimais, neturėjau.

Kartą susikaupiau ir, prisiglaudusi prie tėvo, bandžiau atverti jam širdį. Bet tuo metu mama pertraukė pokalbį kažkokia buitine smulkmena ir viskas dingo. Taip ir likau viena su savo širdgėlos adatėlėm. Skaudu, ilgu. Ilgėjausi jausmų laisvės, artimųjų supratimo, savęs ir gyvenimo prasmingumo atradimo.

Tarsi likimo bausmę už savo neryžtingumą gavau sunkų išbandymą. Kai mama buvo išvykusi pas seserį į Ameriką, netikėtai mirė tėtis. Ištisą savaitę, kol jos grįžo, buvau viena su tėčiu ir jau be jo. Mano apmąstymai apie gyvenimą dar labiau patamsėjo.

Darbas man tebuvo būtinybė, kad užsidirbčiau duonos. Tuo metu dirbau jau kitame darbe. Jis nebuvo nei kūrybiškas, nei reikalaujantis mano išsilavinimo, žinių. Buvau mechaninis sraigtelis ir sukau monotonišką kontoros darbelį. Nesijaučiau visavertė, neįtikau ir savo vyrui. Jis ėmė gyventi atskirai, taip ir iki šiol gyvena. Tapau savo nepilnos šeimos galva.

Pasijutau tarsi būčiau be galo pervargusi nešti savo naštą skruzdėlė. Tuomet kreipiausi į privačią psichologę. Septynerius metus lankiausi jos kabinete. Deja, nejutau kažkokių pokyčių, tačiau supratau, kad užsiimu saviskriauda, o gal net ir savigriova.

Supratau, kad visa nelaimių ir nesėkmių priežastis, mano pačios priešas, slypi pačioje manyje. Aš turiu su juo susidraugauti ir gyventi, kaip gyvena kiti. Juk palyginus su kitomis likimo draugėmis aš buvau lyg ir laimingesnė: niekas iš artimųjų nesižudė, nepateko į kalėjimus, turiu kad ir nemėgstamą, bet darbą, turiu lyg ir šeimą. „Gali gyventi“, – sako man kiti. O kai kas meta net priekaištą, sakydamas: „Kai tau tikrai yra gerai, argi tu nemanai, kad tau yra blogai?“ Ir tai iš dalies tiesa. Bet kaip man tai suprasti visu protu ir visa širdimi? Kaip pakeisti save ir likimo tėkmę?

Kartą draugė ėmė pasakoti, kad ji kreipėsi į psichoterapeutą A. Alekseičiką, kuris ne tik jai, bet ir daug kam yra stebuklingai padėjęs. Klausiausi tų istorijų, pasakojimų ir pati panorėjau pas jį patekti.

Netrukus ir atvykau į Vasaros 5, į Alekseičiko vadovaujamą skyrių, nors ir ne pas jį patį. O buvo taip. Aš sėdžiu priimamajame, viliuosi, kad pateksiu būtent pas jį, bet nieko nedarau. Paskyrė mane pas kitą gydytoją. Kai kitą dieną apgailestavau, jog labai norėjau pas A. Alekseičiką, seselė nustebusi paklausė, kodėl aš nieko nesakiau, juk vakar pas jį buvo kaip tik likusi viena laisva vieta.

Taigi aš manau, kad toks ir visas mano likimas. Dėl mano pačios neveiklumo, neryžtingumo man skirta vieta tenka ne man, o kažkam kitam. Mano norai neįgauna veiksmo ir taip gyvenimas eina sau, norai sau.

Būdama Vasaros 5 ligoninėje, kurią aš pavadinau dvasios sanatorija, pamačiau, kaip sujaukti mano jausmai, kokios chaotiškos mintys, kurios neveda gyvenimo keliu ir negali vesti.

Gydytojų skatinimas analizuoti save, A. Alekseičiko skleidžiama ramybė man padeda ramiau ir giliau susivokti savo mintyse ir jausmuose. Iš esmės dėl to į čia ir kreipiausi.

Vos atvykusi gavau pirmą man tinkamą patarimą: kad kiti galėtų Tau padėti, reikia pradėti daryti tai pačiai. Ėmiau mokytis atkaklumo ir savianalizės. Kažkaip miglotai, bet supratau, jog kai man atrodė, kad viskas lyg ir gerai, viduje jaučiausi lyg būtų negerai.

Viena palatos draugė tai pastebėjo iš mano elgesio. Ji taip man ir pasakė: „Aš tavyje išgirdau, kad tu nenori, jog tau būtų gerai.“ Ji pati trejus metus vartojo antidepresantus, o dabar ėmė apsieiti visai be vaistų. Aš irgi bandau eiti tuo keliu, bandau įtikėti čia išgirsta taisykle, jog kol aš nedarysiu to, kas man yra prasminga, aš niekur neturėsiu laimės.

Man padėjo ir patarimas, kad reikia melstis taip, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo, o dirbti taip, tarsi viskas priklausytų nuo tavęs, pakeitė mano pačios požiūrį ir į maldas, ir į save. Nebesistengiu, kaip anksčiau, padėti savo nuodėmes ir skausmus ant altoriaus ir atsiriboti nuo jų. Dabar ieškau savyje jėgų ir Gyvenimo energijos kaip svarbiausio savo tikslo.

Lemtingas pasirinkimas

Pavargusi nuo nepakeliamų vargų, ji nusprendė išeiti iš gyvenimo.

Būdama be galo pedantiška, norėjo, kad tą lemtingą dieną grotų pati nuostabiausia jos pasirinkta muzika.

Ji ilgai rinkosi tai Bachą, tai Verdį, tai Mocartą...

Pagaliau, ilgai svarsčiusi, ilgai rinkusi, ji pasirinko muziką.

Pasirinko Muziką...

...Įstojo į Konservatoriją.

Vaistažodžiai  

Vietoj įžangos

arba Vaistažodžių terapija  

Žodis gydo, žodis žeidžia – teigia sena žmonių išmintis.

Vaistažodžiai – tai žodžiai, turintys savyje tokią energetinę galią, kuri ne tik neutralizuoja išorinių ar vidinių veiksnių negatyvųjį poveikį, bet ir žadina vidines jėgas, stiprina dvasinę ir fizinę sveikatą.

Vaistažodžių terapija – tai turinčių emocinę energetinę galią vaistažodžių impulsinė terapija. Kiekvienas perskaitytas kūrinėlis, priimtas į sąmonės, pasąmonės, žmogaus vidines erdves, tampa energetiniu impulsu, kuris, jei tik tinkamai saugomas ir prižiūrimas, gali generuoti tokias energetines galias, kurių dėka žmogus tampa sveikas, stiprus, mylintis bei visapusiškai energingas ir laimingas.

Būkite sveiki, stiprūs, aistringai ieškokite ir atraskite visas gamtos duotas meilės ir grožio galias!

Visad Jūsų –

Jeronimas Laucius, rašytojas pozityvistas,

energetinių vaistažodžių rinkėjas ir skleidėjas

Kaip gimsta gyvenimo takai  

Pirmiausia per tuščią lauką praeina Likimas.

Po to pramintu jo taku jau nužingsniuoja Žmogus.

Beeidamas jis ištrokšta.

Tuomet išsikasa šulinį.

Laukdamas, kol šulinys prisipildys vandens, jis pasistato namuką.

Netrukus takas į namuką atveda Moterį.

Paskui jiedu ilgai ir laimingai gyvena. Jeigu...

Jeigu prisimena, kas pirmas praėjo tuo taku.

Dienos kelias  

Diena – tai kelias, o naktis – sugrįžimai.

Dienomis keliauji su Laiku ir su savimi.

Naktį gali pamatyti, kaip kartais buvo eita tik su savimi, bet ne kartu su Laiku.

Naktį, grįždamas į pradžią, gali įsitikinti, kad kartais ėjai ir ne su Laiku, ir ne su savimi.

Naktį gali išvysti visus nueitus ir būsimus kelius.

Svarbiausia pabudus pasitikslinti, ar tikrai prabudai.

Ar prabudai gyvenimui.

Ar prabudai gyventi.

Ryto dovana  

Ar Tu matei, kaip gimsta rasos lašelis?

Ar sugavai to gimimo Tau siunčiamą mintį? Kaip ji Tau padėjo įminti savo gyvenimo prasmingumą?

Rasos lašelis gimsta, kad pagirdytų gėlės žiedą ir nudžiugintų Tave.

Argi tai nepanašu į žmogaus gyvenimą?

Jei beskubėdamas gyventi nepastebėjai rasos lašo gimimo, tai paklausyk, ką Tau sako lėkdamas sveikinti Žemę pirmas ryto saulės spindulys.

Kiekvienas rytas – naujo ir kaskart vis nepakartojamo Gyvenimo pradžia.

Labas rytas.

Sveikas, gyvenime!

Veidrodžių pasaulyje 

Tyla – širdies veidrodis. Tik tyloje gali išgirsti, kaip plaka Tavo širdis.

Tamsa – nuodėmės veidrodis. Tik joje pamatai, kas tamsesnė: tamsa ar Tavo nuodėmė.

Žmogus – visų klausimų ir atsakymų veidrodis. Jei tik ieškosi atsakymų.

Žemė – tavo žingsnių veidrodis. Jame gali pamatyti iš kur atėjęs ir kur gali nueiti.

Dangus – vilčių veidrodis. Kai viltis pakyla iki Dangaus, ji tampa Tavo gyvenimo tikslu.

Žvelk į visus pasaulio veidrodžius ir pamatyk save ne tokį, koks esi, o koks Tu gali būti.

Belaukiant nušvitimo  

Netikėtas žybsnis kartais taip apakina žmogų, kad jis kuriam laikui tampa tarsi neregys.

Kartais žybsnis švysteli danguje, tik pačiam dangui, ir užgęsta.

Kai kas žybsnyje įžvelgia jam siųstą lemties ženklą, kurį mindamas jis pradeda minti ir savo gyvenimo paslaptis.

Būna, kad žybsnio nubrėžta dangumi trajektorija žmogui parodo kur link jis turi ieškoti savo laimės.

Tačiau pats lemtingiausias yra minties žybsnis.

Jei jis neapakina, neužgęsta nepastebėtas, tai žmogų jis ir pažadina, ir išveda į gyvenimo kelią.

Jei tik jis neapakina, neužgęsta nepastebėtas...

Prie užkaltų langų  

Jis stropiai užkalė visus langus, kad namai nematytų nei kur jis iškeliauja, nei tų kitų namų, kuriuose nuo šiolei ilgai gyvens.

Prie tų užkaltų langų jis tesugrįždavo pasiklausyti apie ką kalba palikti namai.

Dabar ten gyvena tik žmonių balsai.

Jie, kaip ir mes, miega, keliasi, prausiasi, vaikšto po kambarius, susitinka vieni su kitais, kad pasikalbėtų, kad pasakytų išėjusiems tai, ko jie neišgirdo anuomet, kai langai dar nebuvo užkalti.

Kodėl kartais tai teįmanoma išgirsti tik pro užkaltus langus?

Ar atrasi Tylos kūrėjo kelią  

Sielą turi tik Žmogus ir Tyla.

Tylos kūrėjai – tai dieviškumo kūrėjai. Jie didesni nei poetai, dailininkai, kompozitoriai.

Kai visatos Kūrėjas garsiai ištarė žodį, tyla sprogo, gimė galaktikos, žvaigždės, planetos, mūsų Saulė, Žemė ir visa, kas gyva.

Tyla, kaip ir Laikas, yra amžina.

Tylos kūrėjai eidami tylos keliu ją suranda ir nepaliaujamo triukšmo – žmonių barnių, motorų dundėjimo, sirėnų spiegimo – pasaulyje.

Tylą atrasti – vadinasi, eiti Tylos kūrėjo keliu.

Tik ją savyje atradus galima išgirsti, kaip plaka – apie ką kalbasi su visatos Tyla – Tavo širdis.

Likiminis žmogus  

Ką jaučia akmuo, žmogaus paleistas į kitą žmogų?

Ar gali jis pats pakeisti orbitą ir praskrieti pro šalį nieko nesužeidęs?

Ar yra vilties, kad kažkas tą nukritusį akmenį pakels nuo žemės ir įmūrys į šventovės sieną?

O gal kartais paties likimo ir lemta tuo likiminiu žmogumi būti Tau?

Norintys užsisakyti energetinius seminarus, knygas PATS ATSISVEIKINU SU DEPRESIJA, VAISTAŽODŽIAI, GYVENIMO  VAISTAŽODŽIAI, JEI TAU SUNKU ir kt. (žr. Knygynėlis), rašykite el. p. JeronimasL@gmail.com, skambinkite tel. +370 687 75147