Knygą „Pats atsisveikinu su depresija“ parašiau
bendraudamas su Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus
vedėju, žinomu gydytoju psichiatru Aleksandru Alekseičiku ir
dalyvaudamas jo vedamuose užsiėmimuose su depresija sergančiais pacientais.
Turintis ilgametę praktiką gydytojas teigia, kad žmonės ilgai nemato kelio,
kad eina į depresiją, kad daugeliui būtų nereikėję psichiatrinės pagalbos,
jei jie būtų labiau domėjęsi savimi, savo sveikatingumu, daugiau dėmesio būtų
skyrę savo dvasine energetikai, savišvietai, savianalizei. Žinomas austrų
psichologas V . Franklis teigia, kad pas psichologus dažnai kreipiasi žmonės su
žmogiškomis problemomis, o ne su neurotiniais simptomais. Įdėmiai klausydamasis
Vasaros 5 sveikstančiųjų istorijas vis save klausdavau: ar jiems reikėjo
gydytis čia, juk tai jų gyvenimiškas nuovargis, dvasinis šaltis, bendravimo
alkis. Tai žmogiškos problemos, kurias gali palengvinti artimo žmogaus pozityvi
bendrystė, minčių higiena, panašių gyvenimiškų istorijų knyga. Viena Vasaros 5
besigydanti, perskaičiusi mano knygą, taip ir pasakė: jei tai aš būčiau
perskaičiusi prieš 10 metų, būčiau nesusirgusi.
Ši knyga ir yra skirta tam, kad
žmogus nenueitų depresiniu ar pseudodepresiniu keliu, kad skaitydamas ieškančių
išeities iš depresinės, nerimo, nepasitikėjimo savimi būsenos istorijas, pats
atrastų tų vidinių jėgų (jų turime kiekvienas, bet apie tai neturime laiko
pamąstyti), kurias atradę gydytojo Aleksandro Alekseičiko pacientai – knygos
herojai – tapo sveikais ir aktyviais gyvenimo dalyviais.
Pagal šią ir kitas kartu su Aleksandru
Alekseičiku parašytas psichoterapines
knygas parengiau seminarą ATSISVEIKINK SU DEPRESIJA – PASISVEIKINK SU
GYVENIMU.
Seminaro
metu detalizuosime knygoje nagrinėtas energetines temas: kaip pasinaudoti
Minčių, Gamtos, Maldos, Nakties terapijos energija, kaip, pažinus pyktį, jį
palikti už pirmo gyvenimo vingio, kaip energetiškai nuskaidrinti kaltės jausmą
ir t. t.
Iki susitikimų bibliotekose, bendruomenėse, individualiuose
kursuose.
Jeronimas Laucius,
rašytojas pozityvistas,
energetinių seminarų vedėjas
tel. +370 687 75147
Ieškau Gyvenimo energijos
Gal perskaičius šią gyvenimišką pacientės istoriją, jau nebūtina patiems išvargti tokią dalią – gal pakaks priimti tą jos išgyventą pamoką kaip atrastą sveikatingumo kelią sau.
Jau
beveik dešimt metų, kaip aš sukuosi tarsi užburto šokio ritmu. O mano šokio
partnerė – depresija. Jei ją pavadinu liga, tai savęs ir klausiu, kas serga?
Mano siela, jausmai ar mintys? O gal pasiligojęs mano likimas?
Arba – mąstau jau kaip matematikė
– sau prisitaikiau ne tą gyvenimo formulę? Manau, kad tokių, kaip aš, yra daug,
todėl viliuosi, kad šis mano pasakojimas bus prasmingas ir kitiems, o gal ir
man pačiai.
Gyvenime nepatyriau nei didelių
traumų, nei ypatingų sukrėtimų, tačiau nepatyriau ir didelio džiaugsmo, o jei
atvirai – nebuvo net džiaugsmo alkio.
Vaikystėje turėjau abu tėvus,
vyresnę sesę, tačiau gyvenau lyg atsiskyrusi, užsidariusi savyje, stengiausi
visas mintis palikti savyje, likti niekieno nepastebėta.
Mokiausi gerai, tačiau nežinojau,
kuo noriu būti, ir mamos pastūmėta įstojau į universitetą, į taikomąją
matematiką, nors tikrai norėjau kažko kito. Juk mėgau kūrybą, knygas. Nesiryžau
rinktis savo kelio. Tas mano neryžtingumas lydi mane visą gyvenimą.
Po universiteto ėmiau dirbti,
tačiau slėgė jausmas, kad negaliu savęs realizuoti, kad širdyje tikėjausi visai
ne to.
Lyg bėgdama
nuo savęs ištekėjau. Viena po kitos gimė dvi dukros. Ištisus penkerius metus
galėjau nedirbti. Bet vietoj profesinės krizės patyriau asmeninę. Vargau su
dukromis, su mėgstančiu stikliuką vyru, ypač – su pačia savimi.
Tikras ir pačios sukurtas
problemas guldžiau į galvą ir širdį. Sesuo išvyko į Ameriką. Artimųjų žmonių,
su kuriais galėčiau pasidalinti savo išgyvenimais, neturėjau.
Kartą susikaupiau ir,
prisiglaudusi prie tėvo, bandžiau atverti jam širdį. Bet tuo metu mama
pertraukė pokalbį kažkokia buitine smulkmena ir viskas dingo. Taip ir likau
viena su savo širdgėlos adatėlėm. Skaudu, ilgu. Ilgėjausi jausmų laisvės,
artimųjų supratimo, savęs ir gyvenimo prasmingumo atradimo.
Tarsi likimo bausmę už savo
neryžtingumą gavau sunkų išbandymą. Kai mama buvo išvykusi pas seserį į
Ameriką, netikėtai mirė tėtis. Ištisą savaitę, kol jos grįžo, buvau viena su
tėčiu ir jau be jo. Mano apmąstymai apie gyvenimą dar labiau patamsėjo.
Darbas man tebuvo būtinybė, kad
užsidirbčiau duonos. Tuo metu dirbau jau kitame darbe. Jis nebuvo nei
kūrybiškas, nei reikalaujantis mano išsilavinimo, žinių. Buvau mechaninis
sraigtelis ir sukau monotonišką kontoros darbelį. Nesijaučiau visavertė,
neįtikau ir savo vyrui. Jis ėmė gyventi atskirai, taip ir iki šiol gyvena.
Tapau savo nepilnos šeimos galva.
Pasijutau tarsi būčiau be galo
pervargusi nešti savo naštą skruzdėlė. Tuomet kreipiausi į privačią psichologę.
Septynerius metus lankiausi jos kabinete. Deja, nejutau kažkokių pokyčių,
tačiau supratau, kad užsiimu saviskriauda, o gal net ir savigriova.
Supratau, kad visa nelaimių ir
nesėkmių priežastis, mano pačios priešas, slypi pačioje manyje. Aš turiu su juo
susidraugauti ir gyventi, kaip gyvena kiti. Juk palyginus su kitomis likimo
draugėmis aš buvau lyg ir laimingesnė: niekas iš artimųjų nesižudė, nepateko į
kalėjimus, turiu kad ir nemėgstamą, bet darbą, turiu lyg ir šeimą. „Gali
gyventi“, – sako man kiti. O kai kas meta net priekaištą, sakydamas: „Kai
tau tikrai yra gerai, argi tu nemanai, kad tau yra blogai?“ Ir tai iš
dalies tiesa. Bet kaip man tai suprasti visu protu ir visa širdimi? Kaip
pakeisti save ir likimo tėkmę?
Kartą draugė ėmė pasakoti, kad ji
kreipėsi į psichoterapeutą A. Alekseičiką, kuris ne tik jai, bet ir daug kam
yra stebuklingai padėjęs. Klausiausi tų istorijų, pasakojimų ir pati panorėjau
pas jį patekti.
Netrukus ir atvykau į Vasaros 5, į
Alekseičiko vadovaujamą skyrių, nors ir ne pas jį patį. O buvo taip. Aš sėdžiu
priimamajame, viliuosi, kad pateksiu būtent pas jį, bet nieko nedarau. Paskyrė
mane pas kitą gydytoją. Kai kitą dieną apgailestavau, jog labai norėjau pas A.
Alekseičiką, seselė nustebusi paklausė, kodėl aš nieko nesakiau, juk vakar pas
jį buvo kaip tik likusi viena laisva vieta.
Taigi aš manau, kad toks ir visas
mano likimas. Dėl mano pačios neveiklumo, neryžtingumo man skirta vieta tenka ne
man, o kažkam kitam. Mano norai neįgauna veiksmo ir taip gyvenimas eina sau,
norai sau.
Būdama Vasaros 5 ligoninėje, kurią
aš pavadinau dvasios sanatorija, pamačiau, kaip sujaukti mano jausmai, kokios
chaotiškos mintys, kurios neveda gyvenimo keliu ir negali vesti.
Gydytojų skatinimas analizuoti
save, A. Alekseičiko skleidžiama ramybė man padeda ramiau ir giliau susivokti
savo mintyse ir jausmuose. Iš esmės dėl to į čia ir kreipiausi.
Vos atvykusi gavau pirmą man
tinkamą patarimą: kad kiti galėtų Tau padėti, reikia pradėti daryti tai pačiai.
Ėmiau mokytis atkaklumo ir
savianalizės. Kažkaip miglotai, bet supratau, jog kai man atrodė, kad viskas
lyg ir gerai, viduje jaučiausi lyg būtų negerai.
Viena palatos draugė tai pastebėjo
iš mano elgesio. Ji taip man ir pasakė: „Aš tavyje išgirdau, kad tu nenori,
jog tau būtų gerai.“ Ji pati trejus metus vartojo antidepresantus, o dabar
ėmė apsieiti visai be vaistų. Aš irgi bandau eiti tuo keliu, bandau įtikėti čia
išgirsta taisykle, jog kol aš nedarysiu to, kas man yra prasminga, aš niekur
neturėsiu laimės.
Man padėjo ir patarimas, kad
reikia melstis taip, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo, o dirbti taip, tarsi
viskas priklausytų nuo tavęs, pakeitė mano pačios požiūrį ir į maldas, ir į
save. Nebesistengiu, kaip anksčiau, padėti savo nuodėmes ir skausmus ant
altoriaus ir atsiriboti nuo jų. Dabar ieškau savyje jėgų ir Gyvenimo
energijos kaip svarbiausio savo tikslo.
Lemtingas pasirinkimas
Pavargusi nuo nepakeliamų vargų, ji nusprendė išeiti iš
gyvenimo.
Būdama be galo pedantiška, norėjo, kad tą lemtingą dieną
grotų pati nuostabiausia jos pasirinkta muzika.
Ji ilgai rinkosi tai Bachą, tai Verdį, tai Mocartą...
Pagaliau, ilgai svarsčiusi, ilgai rinkusi, ji pasirinko
muziką.
Pasirinko Muziką...
...Įstojo į Konservatoriją.
Vaistažodžiai
Vietoj
įžangos
arba Vaistažodžių
terapija
Žodis gydo, žodis žeidžia – teigia
sena žmonių išmintis.
Vaistažodžiai – tai žodžiai,
turintys savyje tokią energetinę galią, kuri ne tik neutralizuoja išorinių ar
vidinių veiksnių negatyvųjį poveikį, bet ir žadina vidines jėgas, stiprina
dvasinę ir fizinę sveikatą.
Vaistažodžių terapija – tai turinčių
emocinę energetinę galią vaistažodžių impulsinė terapija. Kiekvienas
perskaitytas kūrinėlis, priimtas į sąmonės, pasąmonės, žmogaus vidines erdves,
tampa energetiniu impulsu, kuris, jei tik tinkamai saugomas ir prižiūrimas,
gali generuoti tokias energetines galias, kurių dėka žmogus tampa sveikas,
stiprus, mylintis bei visapusiškai energingas ir laimingas.
Būkite sveiki, stiprūs, aistringai
ieškokite ir atraskite visas gamtos duotas meilės ir grožio galias!
Visad Jūsų –
Jeronimas
Laucius, rašytojas pozityvistas,
energetinių vaistažodžių rinkėjas ir skleidėjas
Kaip gimsta gyvenimo takai
Pirmiausia per tuščią lauką
praeina Likimas.
Po to pramintu jo taku jau
nužingsniuoja Žmogus.
Beeidamas jis ištrokšta.
Tuomet išsikasa šulinį.
Laukdamas, kol šulinys prisipildys
vandens, jis pasistato namuką.
Netrukus takas į namuką atveda
Moterį.
Paskui jiedu ilgai ir laimingai
gyvena. Jeigu...
Jeigu prisimena,
kas pirmas praėjo tuo taku.
Dienos
kelias
Diena – tai kelias, o naktis –
sugrįžimai.
Dienomis keliauji su Laiku ir su
savimi.
Naktį gali pamatyti, kaip kartais
buvo eita tik su savimi, bet ne kartu su Laiku.
Naktį, grįždamas į pradžią, gali
įsitikinti, kad kartais ėjai ir ne su Laiku, ir ne su savimi.
Naktį gali išvysti visus nueitus
ir būsimus kelius.
Svarbiausia pabudus pasitikslinti,
ar tikrai prabudai.
Ar prabudai gyvenimui.
Ar prabudai gyventi.
Ryto dovana
Ar Tu matei, kaip gimsta rasos
lašelis?
Ar sugavai to gimimo Tau siunčiamą
mintį? Kaip ji Tau padėjo įminti savo gyvenimo prasmingumą?
Rasos lašelis gimsta, kad
pagirdytų gėlės žiedą ir nudžiugintų Tave.
Argi tai nepanašu į žmogaus
gyvenimą?
Jei beskubėdamas gyventi
nepastebėjai rasos lašo gimimo, tai paklausyk, ką Tau sako lėkdamas sveikinti
Žemę pirmas ryto saulės spindulys.
Kiekvienas rytas – naujo ir
kaskart vis nepakartojamo Gyvenimo pradžia.
Labas rytas.
Sveikas, gyvenime!
Veidrodžių pasaulyje
Tyla – širdies veidrodis. Tik
tyloje gali išgirsti, kaip plaka Tavo širdis.
Tamsa – nuodėmės veidrodis. Tik
joje pamatai, kas tamsesnė: tamsa ar Tavo nuodėmė.
Žmogus – visų klausimų ir atsakymų
veidrodis. Jei tik ieškosi atsakymų.
Žemė – tavo žingsnių veidrodis.
Jame gali pamatyti iš kur atėjęs ir kur gali nueiti.
Dangus – vilčių veidrodis. Kai
viltis pakyla iki Dangaus, ji tampa Tavo gyvenimo tikslu.
Žvelk į visus
pasaulio veidrodžius ir pamatyk save ne tokį, koks esi, o koks Tu gali būti.
Belaukiant nušvitimo
Netikėtas žybsnis kartais taip
apakina žmogų, kad jis kuriam laikui tampa tarsi neregys.
Kartais žybsnis švysteli danguje,
tik pačiam dangui, ir užgęsta.
Kai kas žybsnyje įžvelgia jam
siųstą lemties ženklą, kurį mindamas jis pradeda minti ir savo gyvenimo
paslaptis.
Būna, kad žybsnio nubrėžta dangumi
trajektorija žmogui parodo kur link jis turi ieškoti savo laimės.
Tačiau pats lemtingiausias
yra minties žybsnis.
Jei jis neapakina, neužgęsta
nepastebėtas, tai žmogų jis ir pažadina, ir išveda į gyvenimo kelią.
Jei tik jis
neapakina, neužgęsta nepastebėtas...
Prie užkaltų langų
Jis stropiai užkalė visus langus,
kad namai nematytų nei kur jis iškeliauja, nei tų kitų namų, kuriuose nuo
šiolei ilgai gyvens.
Prie tų užkaltų langų jis
tesugrįždavo pasiklausyti apie ką kalba palikti namai.
Dabar ten gyvena tik žmonių
balsai.
Jie, kaip ir mes, miega, keliasi,
prausiasi, vaikšto po kambarius, susitinka vieni su kitais, kad pasikalbėtų,
kad pasakytų išėjusiems tai, ko jie neišgirdo anuomet, kai langai dar nebuvo
užkalti.
Kodėl kartais tai teįmanoma
išgirsti tik pro užkaltus langus?
Ar atrasi Tylos kūrėjo kelią
Sielą turi tik Žmogus ir Tyla.
Tylos kūrėjai – tai dieviškumo
kūrėjai. Jie didesni nei poetai, dailininkai, kompozitoriai.
Kai visatos Kūrėjas garsiai ištarė
žodį, tyla sprogo, gimė galaktikos, žvaigždės, planetos, mūsų Saulė, Žemė ir
visa, kas gyva.
Tyla, kaip ir Laikas, yra amžina.
Tylos kūrėjai eidami tylos keliu
ją suranda ir nepaliaujamo triukšmo – žmonių barnių, motorų dundėjimo, sirėnų
spiegimo – pasaulyje.
Tylą atrasti
– vadinasi, eiti Tylos kūrėjo keliu.
Tik ją savyje atradus galima
išgirsti, kaip plaka – apie ką kalbasi su visatos Tyla – Tavo širdis.
Likiminis žmogus
Ką jaučia akmuo, žmogaus paleistas
į kitą žmogų?
Ar gali jis pats pakeisti orbitą
ir praskrieti pro šalį nieko nesužeidęs?
Ar yra vilties, kad kažkas tą
nukritusį akmenį pakels nuo žemės ir įmūrys į šventovės sieną?
O gal kartais paties likimo ir
lemta tuo likiminiu žmogumi būti Tau?
Norintys užsisakyti energetinius seminarus, knygas PATS ATSISVEIKINU SU DEPRESIJA, VAISTAŽODŽIAI, GYVENIMO VAISTAŽODŽIAI, JEI TAU SUNKU ir kt. (žr. Knygynėlis), rašykite el. p. JeronimasL@gmail.com, skambinkite tel. +370 687 75147
|