2017-10-18, Trečiadienis
En   Ru  
Apie mus
Leidyklos vadovas-rašytojas
Pozityvistų klubas
Minčių klinika
Egoterapija
Egoterapinė meditacija
Sveikatos pokalbiai su liga
Pozityvūs sveikatos receptai
Seminarai-diskusijos
Trečiojo amžiaus universitetai
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį
Neišeik iš gyvenimo
Leidybinės paslaugos
Rašyk knygą
Tavo sėkmės Knygynėlis
Plakatai
Žmogaus sauga
Visuomenės sveikatos centrams
Atsargus – tai ir saugus
Bendravimas su bibliotekomis
Rugsėjo 1-osios šventė
Pradinių klasių mokytojams
Renginiai mokyklose
Iš naujų knygų
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Pokemon go prizai
Įdomiausi laiškai
Lietuvai pagražinti draugijos Vilniaus skyrius
Mokytojams. Seminarai
Mano svajonė
Kontaktai
     
  Pozityvumas reikalingas visiems – net ir tiems, kuriems jis jau nebereikalingas...
Egoterapinė meditacija

EGOTERAPINĖ MEDITACIJA – TAI AKTYVUOTAS SUSIKAUPIMAS IEŠKANT SAVO DVASINĖS STIPRYBĖS, KŪRYBINĖS ENERGIJOS

Kuo spartesnis gyvenimo tempas, kuo mažiau laiko lieka pabūti pačiam su savimi, gilintis į savo mintis ir norus.
Neprižiūrimos, nevaldomos mintys sujaukia visą vidinį pasaulį, žmogus pameta gyvenimo orientyrus, tampa silpnas dvasiškai ir fiziškai.
Egoterapinė meditacija – tai giluminis, analitinis susikaupimas ieškant savo dvasinių vertybių, dvasinės stiprybės, visų savo galimybių atskleidimo.
Jau vien šio apibrėžimo, šių egoterapinių kūrinėlių apmąstymas gali būti pirmas žingsnis į savianalizę, į naujų galimybių paiešką.

 

SUSITIKIMAS SU EGOTERAPINE MEDITACIJA

Šįkart Tu sugauni likimo siųsta mintį ir jos jau nebepaleidęs, kaip kitais sykiais, o sulaikęs, leidi sau pabūti tik su savimi.
Tu įeini į save lyg į kokį didelį parką, kurio tyloje niekieno nedrumsčiamas, gali vaikščioti, stebėti, jausti, atrasti...
Kiek čia daug takų, takelių. Tu gali eiti kuriuo tik panorėjęs. Pasirinkęs takelį, kuris veda link fontano, Tu suvoki, kad tie takai – tai Tavo mintys, Tavo minčių keliai. Juk kaip tą takelį, taip ir mintį, vieną iš daugelio galvoje lakstančių, pasirenki tą, kuri Tau mieliausia, kuri Tau gražiausia.
Tik nuo to pasirinkimo, kuris yra Tavo valioje, ir priklauso kur nueisi, ką gyvenime pasieksi.
Priėjęs fontaną, Tu stebi šaunančias iš žemės į viršų vandens sroves ir jose atrandi gyvybingą energijos ženklą. Kaip fontano srovės sveikina Dangų, taip ir Tu kasryt sveikini prasidedančią dieną, su ryto energija sieki naujų pergalių, kurios ir priklauso tik energingiesiems.
Kitas takelis, kuri vėl pasirinkai, nuveda Tave prie šaltinio. Tu prisėdi ant suolelio ir apimtas parko ramybės panyri į šaltinio gaivą. Tu stebi, kaip iš dugno veržiasi, ritmingai pulsuojanti vandens srovė. Juk taip pulsuoja ir Tavo širdis. Ji, kaip gyvybės šaltinis, dieną naktį, naktį dieną, visą Tavo gyvenimą semiasi energijos iš savęs ir visą ją atiduoda Tau per šimtus, tūkstančius upių, upelių, nuo Hipokrato laikų vadinamomis kraujagyslėmis. Akys priglusta prie ištekančių iš šaltinio mažų upelių. Juose vanduo švarus švarutėlis, upelių krantai lygūs, gražūs saulės šviesoje.
Tu jauti, kaip atlėgsta skausmas kairės krūtinės pusėje, lyg būtum išgėręs vaistų, kurių gyvybiškai graži šaknis visada ta pati – cardio.
Cardio
– tai širdis, o tie lygiai, ramiai ištekantys iš šaltinio upeliai, nešantys savo skaidrias sroves į kitus upelius, sąmonėje, susitapdinę su kraujagyslėmis, jas atpalaiduoja, išlaisvina nuo kažkada sustingusios įtampos.
Tu pakyli nuo suolelio jausdamas visame kūne lengvumą, minčių skaidrumą ir pasuki prie kruopščiai prižiūrėto gėlyno. Tai žmogaus rankų sukurta viso parko puošmena. Ištisa spalvų jūra, kuri pučiant vėjui tarsi žaidžia, kviečia įminti tą grožio mįslę.
Sprendimas ateina pats savaime. Tas rūpestingai išpuoselėtas gėlynas – tai Tavo rūpestis savo sveikata, kurią taip pat reikia nuolat rūpintis, saugoti, tuomet ji, kaip tos gėlės, teiks grožio ir jėgų, puoš visą Tavo gyvenimą.
Per parką prabėga lengvas vėjelis, kuris, rodos, Tave apkabina, glosto kojas, rankas, veidą. Tas vėjas – tai mūsų visų emocijos, mūsų visų jausmai. Jis tarsi Tau siūlo pagauti džiaugsmo, kūrybos, energijos bangas ir būti tuo, kuo gali būti, atrasti tai, kuo esi apdovanotas.
Jau pasukęs link išėjimo apsidairai ir netikėtai pats sau nustembi pamatęs, kiek parke daug medžių. Aplink vien medžiai, medžiai, medžiai. O iš pradžių jų lyg ir nepastebėjai. Juk taip ir Tavo gyvenime ne kartą yra buvę, kad nepastebėdavai, kas svarbiausia, kas būtiniausia, kas aiškiausiai matoma. Kartais nejausdavai net, kad gyveni.
Tu dar ilgai neskubėdamas vaikštai savo minčių sukurtais takeliais, eini kur panorėjęs, suki, kur jauti galįs atrasti savo dvasinės ir kūno stiprybės, savo sveikatos šaltinius. Tu jautiesi vykdąs Hipokrato priesaiką – nepakenkti sau ir išnaudoti visas gamtos duotas galimybes.
Tai tik pirmi žingsniai link egoterapinės meditacijos, tik tai sveikatos, energijos atradimų pradžia. Egoterapinė meditacija – jei tik su ja nesiskirsi, su ja ištikimai draugausi – Tau padės atrasti visas Tavo vidinės kūrybiškumo galias, kurios lemia ne tik žmogaus gyvybines jėgas, sveikatą, bet ir viso gyvenimo grožį ir džiaugsmą.

 

AŠ – TAI TŪKSTANTIS IR VIENAS AŠ

Dabar jau ir Tau žinoma, jog nuobodumą, kartais net depresiją sukelia bodėjimasis pačiu savimi, visu pasauliu, viskuo, kas telpa žodyje gyvenimas. Tas jausmas prisėlina iš tylumos, iš tamsos, iš savęs nuvertinimo, iš visų pusių.
Viskas vienoda. Viskas nuobodu.
Tau pabosta klausytis tų pačių žodžių, tos pačios muzikos, to paties vidinio balso, kad esi niekas. Įgrįsta tas pats drabužis, kurį net ir pakeitus, jis lieka toks pat – lyg kokia Tavo uniforma. Tu pats jautiesi esąs uniforma.
Ir pats pasaulis, rodos, tapęs pilka uniforma.
Lyg uniformuotas visas Tavo gyvenimas, Tavo elgesys.
Sunku gulėti ant vieno šono, o kito Tu ir neturi, nes jo nesuranda seniai nustojusios ko nors ieškoti Tavo mintys.
Tau be galo nuobodu žiūrėti į vieną ir tą patį tašką, į kurio nelaisvę esi patekęs nuo neatmenamų laikų. Tu neprisimeni nuo kada Tu toks tapai, kas Tave pasmerkė tai nelaisvei.
Staiga Tau kyla netikėta mintis išsilaisvinti iš tos vienodumo vergovės ir Tu puoli bėgti. Tačiau per skubėjimą koja užkliūna už kojos ir Tu parpuoli.
Tai ir tapo Tavo atradimų pradžia – kojos dvi! Ir jos nevienodos, o skirtingos! Viena – kairė, o kita – dešinė!
Daug amžių žmonės vargo ir batus siūdinosi vienodus – tiek ant kairės kojos, tiek ant dešinės. Deja, tas netikėtas batsiuvių atradimas kairei kojai batus siūti su vienokiu išlinkimu, o dešinei – su kitokiu, žmonėms nedavė impulso ieškoti savyje daugiau skirtingumų. O juk – eureka! – kojos skiriasi ne vien skirtingu išlinkimu. Štai ir dabar vieną sumuštą koją baisiai skauda, o kitai – visai nieko!
Ir rankos – dvi! Su dešine sveikinies, keli taurę, ant dešinės – vestuvinis žiedas, o kairėje – tik šakutė, kai dešinėje – peilis.
Ir akys mato skirtingai. Kairė labiau pastebi debesis, o dešinė – saulę.
O koks skirtingas Tavo vidinis pasaulis, kurio skirtingumą netikėtai atrandi turįs! Užvakar buvai visą dieną kažko piktas, vakar – liūdnas, o šiandien – tik sunerimęs.
Vadinasi, Tu nesi vienodas, vadinasi, Tu gali keistis, gali būti nenuobodus sau. Galbūt gali pavirsti ir įsimylėjusiu, ir džiaugsmą reginčiu, ir galbūt – net jį kitiems ir sau dovanojančiu!
Tu atsikeli. Paglostai skaudančią koją, kuri ir padėjo Tau atrasti, kad nesi vienodybė, nuobodybė. Padėjo atrasti, kad nesi uniforma. Dabar Tu jau tvirtai žengi į dieną kaip į Laiką, kaip į Gyvenimą.
Tu jau nebe tas, kas buvai. Tu – jau nebe uniforma, Tu jau niekada ja nebebūsi.
Tu gali keistis, kaip panorėjęs.
Tu – tūkstantis ir vienas Tu.
Aš – tūkstantis ir vienas Aš.

 

ATSARGIAI – TAMSOS SMŪGIS!

Deja, dar daug žmonių gyvenime nepasiekia savo sėkmės krantų, neturi nei džiaugsmo, nei laimės, nei sveikatos. Jiems lieka tenkintis sunkia varguolių dalia, kentėti skurdą ir skausmą. Susitaikę su savo nelemtimi jie neieško net tos nelaimės priežasties. O priežastis paaiškėjo visai atsitiktinai.
Žmogus, ilgai kaitinęsis saulėje, nepajuto, kada gavo Saulės smūgį. Jam ėmė svaigti galva, mirgėti akyse, jis prarado judesių koordinaciją, ėmė net kliedėti. Toje būsenoje vargšas nesuvokė nei ką darąs, nei ką reikėtų daryti. Gerai, kad laiku atsirado protingas draugas. Jis kuo skubiau paguldė nelaimingąjį pavėsyje, dėjo ant jo šaltus kompresus, davė gerti vandens ir nelaimingasis palengva atsigavo.
Dėkingas už savo išgelbėjimą žmogus daug kartų iš naujo ir iš naujo permąstydamas tą patirtą nelemtą įvykį, kuris galėjo baigtis ir tragiškai, netikėtai suprato kitų žmonių daugybės nelaimių, nesėkmių priežastį. Jie ko gero buvo patyrę Tamsos smūgį, kurio buvimą dabar jis atrado.
Tamsa nepastebimai ir klastūniškai prisėlina prie žmogaus iš praeities, dabarties, iš baimės dėl ateities. Ji beldžiasi iš minčių apie savo paties viso gyvenimo tamsybes, iš pamirštos širdies. Tamsa apsupa žmogų iš visų pusių, smelkiasi į visas kūno ląsteles, lediniu šalčiu paliečia mintis ir jausmus.
Kaip ir Saulės smūgį lemia ne pati šviesa, o jos nešama šiluma, taip ir Tamsos smūgį sukelia ne juoda tamsa, o joje slypintis šaltis. Tamsos smūgis yra žymiai pavojingesnis už Saulės jau vien dėl to, kad apie Saulės smūgio pavojingumą nuo pat mažens aiškina tėvai, mokytojai, gydytojai, o apie Tamsos smūgį, kaip jo išvengti, kaip kiti gali padėti jį patyrusiam, niekas net neužsimena. Ir kaip jie prakalbės, jei žmonės tarsi užsimerkę, o gal apakę nuo Saulės smūgio nenori matyti akivaizdžių Tamsos smūgio pasekmių.
Kas kitas gali būti kaltas dėl atšalusių santykių su kitais, su artimaisiais, net su pačiu savimi? Kas kitas gali būti kaltas, jei ir galvoje, ir sieloje tamsuma?
Nekoordinuotos mintys klaidžioja, išklysta iš gyvenimo kelio, nuveda į tamsias pakeles, į nepraeinamus brūzgynus. Sušalusi siela nebedžiugina jausmų, nebekuria svajonių, nebelaimina tuo, kad esi, kad gyveni. Visa tai įvyksta dėl patirto Tamsos smūgio, dėl ilgo būvimo dvasinėje, emocinėje tamsoje.
„Man bloga" – dažniausiai tepasako žmogus, patyręs Saulės smūgį, ir žmonės susipranta, kaip jam padėti. Lygiai taip pat „man bloga" sudejuoja ir patyręs Tamsos smūgį, sušalęs tamsoje. Bet niekas neskuba jam į pagalbą. Tarsi ir jokių išmintinguose vadovėliuose aprašytų ligų simptomų nėra. Todėl negelbsti nei somatinių ligų profesoriai, nei žilagalviai psichiatrai. O jei pastarieji pasiūlo kokių madingų antidepresantų, tai, šiuo atveju, jie vargšui naudingi tik tiek, kiek raganos iš vaikystės pasakų pasiūlymas Jonukui lįsti į karštą krosnį.
Niekas dėl to nekaltas. Nieko kaltinti ir nereikia. Juk Tamsos smūgis iki šiol buvo dar neatrastas. Niekas ir negalėjo padėti nuo jo kenčiančiam. Tik dabar jį atradus, jau galime padėti ir patys sau, ir kitiems jį patyrusiems.
Kaip gavusį Saulės smūgį reikia kuo skubiau atvėsinti, taip ir išgyvenusį Tamsos smūgį žmogų reikia kaip galima greičiau atšildyti. Saulės smūgį patyrusį vedame į pavėsį, o kenčiantį nuo Tamsos smūgio reikia kuo skubiau išvesti į Gyvenimo šviesą.
Savo žvilgsniu reikia atšildyti jo akis, kad jos imtų regėti saulėtąją gyvenimo pusę, kuri, kaip nebūtų keista, yra nors ir ryškesnė už tamsiąją, dažnam būna sunkiai pastebima.
Sušalusius jausmus galima atšildyti tik savo šiltais jausmais. O pats geriausias vaistas – karšta meilė. Meilė, kuri randa atgarsį kito sieloje, ją iškart sušildo, sustiprina, atgaivina, pakelia žmogų naujam gyvenimui.
Sužvarbusios nuo tamsos šalčio rankas galima atšildyti paimant jo rankas į savąsias, priglaudžiant jas prie savo veido, prie savo širdies. Prisilietimai prie kito žmogaus – tarsi malkų įmetimas į laužą, kurio šiluma greitai pasklinda visu kūnu.
„Kaip gera, kai Tau šalta, o Tu turi malkų" – taip apibūdina savo palaimos jausmą, nors ir sušalęs, vienas žymus klasikas. Tomis skleidžiančiomis šilumą malkomis gali būti mūsų norai padėti, visa mūsų geranoriškai atiduodama širdies šiluma.
Tokiu atveju jei nėra šalia tokio, kuris galėtų pajausti ir atjausti kito dvasinį skausmą, suprasti jį užplūdusį dvasinį šaltį, tai pats žmogus galėtų prisiglausti prie bet kurio šviesios sielos žmogaus ir sušilti nuo jo dvasinės šilumos.
Gauti, imtis iš kito žmogaus dvasinę energiją nėra joks vampyrizmas ar svetimo gero pasisavinimas. Atvirkščiai, siela, galėdama sušildyti kitą sielą, džiaugiasi tuo, jaučiasi apdovanota žmogiškojo prasmingumo dovanomis.
Kelių, kaip išvengti Tamsos smūgio, kaip gelbėtis jį patyrusiems yra daug. Tačiau yra ir vienas, gana tamsus akligatvis – tai nežinojimas, nenoras nieko žinoti apie tamsos galią.
Nebijantiems tamsos, nesugeriantiems jos šalčio pati tamsa yra lyg gyvenimo draugė, viena gyvenimo pusė. Tamsoje gera atsipalaiduoti, svajoti, miegoti, atgauti dienai reikalingų jėgų. Tik tamsoje galima išvysti žvaigždes ir per didžiausius tolius įveikiančias tamsą.
Tamsa ypač žavi, kai ji sveikinasi su aušra.

 

Kas norėtų tęsti, siekti visos gyvenimo pilnatvės, siūlau:

Pozityvios energijos knygas:
Tu vienintelis esi;
Tu vienintelis gali;
Tu vienintelis turi;
Prisijaukinti stebuklai;
Ateitis – tai mintis;
Pamąstymai kartu su mąstančiu.

Psichoterapines knygas:
Atsisveikinu su depresija;
Laiškai iš Vasaros 5;
Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį;
Dėl Tavęs, savęs, nesvetimo (kartu su A. Alekseičiku);
Neišeik iš savo gyvenimo. Išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi.

Galite mane pakviesti į seminarą, jei susirenka 20–30 žmonių.
Galite užsiregistruoti individualiems užsiėmimams, kuriuose nagrinėsime tik tai, kas jums aktualiausia.

 

Kontaktai:
El. p. JeronimasL@gmail.com
Tel. 8 687 75147

 

 


 

 


 

 

 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 5 276 2408
El.p. JeronimasL@gmail.com