2017-12-14, Ketvirtadienis
En   Ru  
Apie mus
Leidyklos vadovas-rašytojas
Pozityvistų klubas
Internetinis pozityvistų klubas
Minčių klinika
Egoterapija
Egoterapinė meditacija
Sveikatos pokalbiai su liga
Pozityvūs sveikatos receptai
Seminarai-diskusijos
Trečiojo amžiaus universitetai
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį
Neišeik iš gyvenimo
Leidybinės paslaugos
Rašyk knygą
Tavo sėkmės Knygynėlis
Plakatai
Žmogaus sauga
Visuomenės sveikatos centrams
Atsargus – tai ir saugus
Bendravimas su bibliotekomis
Rugsėjo 1-osios šventė
Pradinių klasių mokytojams
Renginiai mokyklose
Iš naujų knygų
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Pokemon go prizai
Įdomiausi laiškai
Lietuvai pagražinti draugijos Vilniaus skyrius
Mokytojams. Seminarai
Mano svajonė
Kontaktai
     
  Sakoma: „Viskas praeina...“ Kodėl? Tegul užeina...
Neišeik iš gyvenimo


neiseik_1_4.jpg

Konsultantas Aleksandras ALEKSEIČIKAS,
gydytojas psichoterapeutas, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro (Vasaros 5) sichoterapinio skyriaus vedėjas


Tai žmonių likimų knyga. Tai knyga apie mūsų likimus, kurie priveda prie tamsios aklavietės, kurį laiką užvaldo ir sielos žvilgsnį, ir mintis, neleidžia nei pamatyti, nei pajausti, kas galėtų išvesti į gyvenimo šviesą. Ir vis tik lemtis kaskart padovanoja didžiausią savo dovaną – sugrįžimą į gyvenimą. Kad ir kokia iš pradžių blanki, mirksinti ta gyvenimo šviesa – tai jau ėjimas gyvenimo keliu. Tai jau minčių, sielos dialogas (jau nebe monologas) su savimi, su artimaisiais, galbūt ir su atstumtaisiais, kurie galbūt buvo ir Tavo atstumti. Dialogas – tai ieškojimas.

 

 

Ištraukos iš knygos

VILTIES SPINDULIAIS NUTIESTAS GYVENIMO KELIAS
Neišeik iš savo gyvenimo, išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi. Šie kviečiantys sugrįžti į gyvenimą žodžiai, kartą iš širdies ištarti nelemties draugei, kuriais ir „pakrikštyta" ši knyga, gali sugrąžinti į gyvenimą, sustabdyti kiekvieną, patekusį į likimo sūkurį, į nebesuvaldomą minčių tėkmę, paversti jo tamsiųjų įsitikinimų monologą gyvenimo atradimų dialogu.
Monologas – lyg važiavimas be stabdžių. Tai gali baigtis autoavarija, sužalojimu, neįgalumu. Gaila, kad Lietuvos keliuose ne tik sužalojami, bet ir žūsta skaudžiai daug žmonių, tačiau savo valia pasitraukia iš gyvenimo dar daugiau. Jie tarsi mums sako, kad tas monologinis minčių vairavimas yra dar rizikingesnis, pavojingesnis nei lėkimas, sėdint už vairo „be galvos".
Tikras mąstymas – tai dialogas. Dialogas – tai mano „Aš" pokalbis su „Aš" („Jis", „Ji", „Jie", „Mes"), su savo jausmais, norais, atmintimi, asmenybe, su savo siela. Juk niekas kitas neturėtų valdyti žmogaus minčių, veiksmų, tik pats žmogus – jų savininkas ir jų kūrėjas! Būk su savimi, būk savimi.
Kai, pavargus nuo gyvenimo tempo, tampa per sunku pačiam atrasti tas prie atverto lango (geriausiai būtų pirmame aukšte) vedančias mintis ir įkvėpti gydančio sielą gaivaus oro, tuomet į pagalbą ateina psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai.
O tiems, kurie nesiryžta kreiptis (tokių, suprantama, dar gana daug) į tuos sielos gydytojus, kurių dar gana mažai, gali padėti ir artimųjų žmonių atidumas, įsiklausymas į jų problemas, mylinčių žmonių noras suprasti ir padėti.
Ir šios tikros čia aprašytos giliai išgyventos istorijos, kuriose žmonės nors ir ėjo link suicidinių minčių, nors ir bandė išeiti iš gyvenimo, tačiau vis tiek rado savyje išminties ir tikėjimo atsispirti, grįžti į Gyvenimą, būti savimi, yra vertinga psichoterapinė pagalba ne tik dar besiblaškantiems tarp vilties ir nevilties, bet ir visiems, juos atjaučiantiems ir norintiems jiems padėti.
Tais savo pavyzdžiais jie stiprina mūsų visų tikėjimą, tikėjimą savimi, žmonių, gydytojų pagalba ir kartu perteikia tą viltį, su kuria gyvena šios knygos herojai, perduoda ją visiems skaitytojams.
Šios knygos tikslas ir yra pasidalinti savo pralaimėjimais ir pergalėmis - kiekvienam, nors ir suklupus, bet nuolat pakylant, nueiti visą ilgą ir nepakartojamą Gyvenimo kelią.
Gydytojas psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas,
rašytojas pozityvistas Jeronimas Laucius

Gydytojas psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas,
rašytojas pozityvistas Jeronimas Laucius
 

 

ŽMONĖMS, KURIE MŪSŲ NESUPRANTA, GALIU PASAKYTI, KAD JUOS SUPRANTU

Mano skausmas prasidėjo, kai mane išprievartavo. Kai man teko patirti tą grubią prievartą, buvau tik dvylikos metų. Aklinoje tamsoje man teko jausti, kaip manimi naudojasi. Būdama dvylikametė, išgyvenau tikrą siaubą, baimę keliančius prisilietimus.
Maža kukli mergaitė staiga turėjo tapti suaugusia moterimi.
Slėpiau savo skausmą nuo tėvų, draugų ir psichiatrų. Niekas nė neįtarė, kodėl besišypsanti mergaitė staiga paniro į savo tamsos pasaulį, kuris iki šiol manęs nepaleidžia.
Po to įvykio pajutau beprotišką trauką vyrams ir mano gyvenime jų atsirado daugybė. Net pati to nesuvokdama bandžiau atkartoti tą prievartos sceną. Iš naujo išgyventi ir galbūt pasveikti. Tačiau taip patekau į priklausomybės nuo sekso spąstus. Vyrų reikėjo vis daugiau, sekso nuolat buvo per mažai. Net negalėčiau suskaičiuoti, kiek vyrų turėjau. Tačiau vieną iš jų aš mylėjau. Meilė buvo be atsako ir neįmanoma. Tarp mūsų buvo dvidešimties metų skirtumas. Bet niekada nepamiršiu tų pašnekesių prieš miegą.
Po kiek laiko man prasidėjo manijos būsena. Tuomet, lyg sotindama savo nesuvaldomą aistrą, ėmiau šokti striptizą, pasaulį matyti ryškiomis spalvomis, mėgautis kiekviena akimirka. Tapau hiperaktyvi. Galvoje sukosi begalė idėjų. Jaučiausi esanti lygi su Dievu. Euforija, kurią jutau, buvo persmelkianti visą mano pasaulį. Kartu jutau ir meilės skonį. Tai taip pat laikiau savo euforija. Mano meilės sap­nai buvo auksiniai. Kodėl auksiniai? Nes jie man labai brangūs ir skaudūs iki šiol.
Vargu, ar kada pamiršiu tuos skrydžius motociklu. Tuos jaukius pašnekesius paryčiais. Tas euforijos pilnas širdis.
Buvau šokanti vėjyje. Skriedavom motociklu vėjo greičiu. Tapdavau vėjo princese. Išskėtę rankas į šonus mes apglėbdavom visą pasaulį. Mes rėkdavom „Aaaaa...", kad visi mus išgirstų ir pajaustų, kaip mudviem gera, kad susilietume su pasaulio garsais.
Būdama įsimylėjusi, turėjau lytinių santykių ir su kitais. Juk tas mano draugas buvo baikeris, ir aš visą savo laiką leisdavau su jo draugais baikeriais. Tuomet, būdama vos 16 metų, pastojau. Sumišau. Ir džiaugiausi, ir baiminausi. Pastojusi net nežinojau, nuo kurio laukiuosi vaikučio. Tačiau tvirtai žinojau, kad tikrai gimdysiu. Ir pagimdžiau nuostabų berniuką, vardu Vėjas. Pasidariusi DNR tyrimus, išsiaiškinau, kas mano vaikelio tėvas. Dabar jis mažai bendrauja su vaiku. Tik kartais manimi iš įpročio pasinaudoja.
Būdama nėščia, iš pradžių pergyvenau sunkią depresiją. Vis kartodavau pilve esančiam savo mažyliui, kad „viskas bus gerai".
Pagimdžiusi pradėjau augti kartu su savo vaiku, išgyventi daug stebuklingų akimirkų. Šiandien mums jau 3,5 metų.
Dabar mano gyvenimą trikdo nuolat besikartojančios depresijos ir manijos. Kamuoja balsai galvoje, kurie stumia mane prie gyvenimo atstūmimo ribos. Bet kartais ir atgal traukia. Su visu tuo padeda kovoti ligoninėje įgyta patirtis.
„Šypsokis, Alma", – pataria man čia psichoneurologinės ligoninės medicinos sesutės. O šypsenos kaip nėr, taip nėr. Skęstu savo tamsos pasaulyje ir nerandu išėjimo. Tik kai man atveža sūnelį, jaučiuosi kaip naujai gimusi. Ir tamsos šešėliai ima trauktis. Nors trumpam, bet tai jau pasiekimas. Tamsa vis dar pasiglemžusi visą mano kūną ir sielą. Sergu ir valgymo sutrikimais. Liga užvaldo mano mintis ir kūną. Matau save iškreiptai ir tai mane gąsdina.
Mano palinkėjimas panašaus likimo draugams: „Nepraraskit savo stiprybės! Net kai stovite ant paskutinio laiptelio, visada galite kopti aukštyn."
Tai ilgas ir sunkus kelias, bet visi mes pajėgūs jį įveikti. Daug kartų suklupsime, tačiau vėl atsikelsime. Vardan savo vidinės stiprybės.
O žmonėms, kurie mūsų nesupranta, galiu pasakyti, kad juos suprantu. Nepatyrus psichikos ligų, neįmanoma suprasti, ką tai reiškia. Sunku suvokti, kas vyksta sergančio žmogaus sieloje. Bet, įsiklausęs į mūsų išgyvenimus, kiek­vienas gali pajusti bent dalelę skausmo, to dvasinio skausmo, kuris, lyg koks neprašytas įnamis, gyvena mumyse. Mes, norime ar nenorime, turime su tuo nelemtu nuomininku dalintis savo sielos namais, vykdyti jo valią, paklusti jo kartais ir grubiai prievartai.
Jausmas, kad tas sielos prievartautojas gali ir niekada tavęs nepalikti ramybėje, vargina ir kankina.
Ypač sunku, kai su to įnamio baime tenka kovoti mums vieniems.
Artimo žmogaus supratingumas, ar bent noras mus suprasti, lengvina mūsų kančias, tiesia gyvybės siūlą, už kurio ir bandome laikytis.


MANO LAIŠKAS SAU PAČIAI
Brangioji Alma, rašau Tau, nors negaliu suprasti, suvokti, kas su tavimi vyksta. Negaliu aš, negali ir kiti. Užrakinta savo pačios minčių akliname narve, Tu lieki viena. Lieki viena šiame audringame pasaulyje. Tu skęsti viduryje jūros, tau kiti bando padėti, bet tu nevalingai priešiniesi. Tavo noras numirti, išeiti iš šio pasaulio tampa stipresnis už norą gyventi.
Kai tu įsipjauni ranką, kraujas tave ramina, ir vienintelė tada mintis – savižudybė.
Tu taip stipriai stengiesi save nužudyti, patekti į tau nežinomą, nepažįstamą karalystę, kad akimirkomis išnyksta realus pasaulis. Tu seki mirties pėdomis. „Kur jos veda?" – klausi savęs. Iškyla mintys apie tuštumą. Savižudybė – tai tuštuma. Iš kur žinai? Tu nežinai.
Žinau, kad tuomet tu jauti saldų norą pasitraukti į tą mums nepažįstamą šalį, apsigobti nežinomybės skraiste, nes neatrandi, o gal jau pavargai ieškoti būdų gyventi kitaip.
Tuo metu, kai renkiesi mirtį, tarsi dingsta geros emocijos, visi geri prisiminimai. Atrodo, lyg skęstum tuštumoje.
Tuomet gyvenimas atrodo nepakeliamas, savižudybė tampa vieninteliu sprendimu.
Tu taip stipriai laikaisi šio sprendimo, kad, atrodo, niekas tavęs nesustabdys. Bet sustabdo meilė. Meilė sūneliui, meilė sau, meilė tėvams, meilė draugams. Tuo metu, kai visos mintys sukasi apie išėjimą, širdyje išlieka meilė. Ir tik ji yra tvirčiausia priežastis, sulaikanti nuo nežinomybės skraistės – savižudybės.

 

 

 

 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 687 75147
El.p. JeronimasL@gmail.com