2017-06-25, Sekmadienis
En   Ru  
Apie mus
Leidyklos vadovas-rašytojas
Pozityvistų klubas
Minčių klinika
Egoterapija
Homoterapija
Sveikatos pokalbiai su liga
Seminarai-diskusijos
Trečiojo amžiaus universitetai
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį
Neišeik iš gyvenimo
Leidybinės paslaugos
Lietuvos hidroelektrinės
Rašyk knygą
Tavo sėkmės Knygynėlis
Plakatai
Žmogaus sauga
Visuomenės sveikatos centrams
Atsargus – tai ir saugus
Abėcėlės šventė
Pradinių klasių mokytojams
Naujienos mokykloms
Iš naujų knygų
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Pokemon go prizai
Įdomiausi laiškai
Rašyk laišką
Lietuvai pagražinti draugijos Vilniaus skyrius
„Lietuvos aidui“ – 100
Mokytojams. Seminarai
Mano svajonė
Kontaktai
     
  Jei kam trūksta žemiškų turtų, galite kiek norite prisidurti iš Dangaus
Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį

Psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko patirtis pacientų akimis

 

susildyk.jpg

Autorius, ilgą laiką bendraudamas su gydytoju psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku ir lankydamasis jo vedamuosiuose seminaruose bei pats asmeniškai išbandęs paciento dalią, ieško kelių, vedančių žmogų ne į liūdesio, nepasitikėjimo savimi, o į pozityvumo, gyvenimo pilnatvės atradimus.

Aš žinau, kad nežinau dėl ko žinau
Tokia mintis savaime atėjo į galvą besikalbant su jau trečiąsyk čia besigydančiu muzikantu. Kaskart pasigydęs porą savaičių jis, padedamas gydytojų psichoterapeutų, sužino, kaip sugyventi su savo problemomis, ir kurį laiką jaučiasi puikiai. Po to tarsi išsikrovus emocijų akumuliatoriui vėl viskas prasideda nuo pradžių.
Kadangi tokių „sugrįžėlių" per porą metų teko matyti ne vieną, man pasidarė įdomu sužinoti, kodėl žmogus pasveikęs, gavęs tikslius savo problemų įvardijimus, orientyrus, kurie neleistų paklysti dvasiniuose labirintuose, po kiek laiko vėl pasimeta savo jausmuose ir vėl jam reikalinga psichologinė pagalba.
– Bet juk tu viską žinai, - nustebau išklausęs jo pasakojimo, tarsi profesoriaus paskaitos apie jo dvasines problemas ir tuos sveikimo kelius, kuriuos jam nurodė gydytojas.
Mudu dar ilgai apie tai kalbėjomės, paskui likęs vienas bandžiau šifruoti jo išsakytas mintis. Taip palaipsniui, kaip atsakymas, išsirutuliojo schema apie skirtingus žinojimo lygmenis, apie skirtingą žinojimo, suvokimo gylį, apie žinojimą be žinojimo. Tą schemą pavadinau „Nuo žinau iki atradau".

zinau_atradau.jpg
Pirmas žinojimo lygis: žinau ir tiek.
Tai tas pats, kaip kokioje kraičio skrynioje laikyti puošnius drabužius, sidabrinius indus ir nė karto jais nepasinaudoti. Viskas taip ir lieka dūlėti skrynios dugne.
Žinau, kad naudinga daryti mankštą, laikytis dietos, nepiktnaudžiauti alkoholiu, mąstyti apie sielą, matyti pozityvią gyvenimo pusę ir t. t.
Visa tai žino ir storuliai, ir alkoholikai, ir liūdesio kankiniai.
Antras žinojimo lygis: žinau, kad tai gražu.
Būtų gražu, jei valgyčiau daržoves, negirtuokliaučiau. Oi, kaip būtų gražu, jei mokėčiau džiaugtis gyvenimu kaip tas kaimynas, kuris laimingas turėdamas dar mažiau nei aš. Būtų, bet nėra.
Trečias lygis: suprantu, kad tai, ką žinau, būtina pirmiausia taikyti sau pačiam.
Suprantu be jokių komentarų, kad man būtinai reikia mankštintis, numesti svorio, iki išnaktų nesėdėti prie televizoriaus, būtina gilintis į save, atleisti kitiems, naudotis savo žiniomis ir patyrimu. Juk esu tiek perskaitęs knygų, išklausęs paskaitų, gavęs gerų patarimų.
Kiek daug žinau, net galva svaigsta! Ir žinau, ir suprantu, tik laiko kažką daryti kol kas dar neturiu, nes dar daug ką noriu sužinoti.
Ketvirtas lygis: žinau ir tuo naudojuos.
Tai pagaliau tik pirmas prasmingas žinojimo lygis! Žinau ir naudojuos tuo, ką žinau.
Darau mankštą, žinau, kad turiu sielą ir dėl to rūpinuos savo dvasiniu pasauliu.
Žinau, kad aš turiu tas pačias gyvenimo sąlygas, kaip ir visi kiti, ir dėl to nealinu savęs.
Jei ko man ir trūksta, siekiu tikslo pagal savo savivertės galimybes!
Penktas lygis. Sužinojau! Atradau! Tai jau kūrybiškumo pradžia.
Atradau, kad kasryt nubėgęs porą kilometrų, galiu dieną daugiau nuveikti darbų, kad tapau sveikesnis ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Atradau, kad savo paties mintis galiu pats ir valdyti, o nebūti jų valdomas.
Atradau, kad nerimą, baimę, nepasitikėjimą savimi pats priėmiau į savo sielą, vadinasi, mano jėgoms ir nuo jų išsivaduoti.
Supratau, ką reiškia man pačiam gydytojo Aleksand­ro Alekseičiko išsakyta mintis, kad šiandien aš esu dar toks, bet jau galiu būti ir dar kitoks!
Aš ir einu tuo dvasinio sveikimo keliu. Eime kartu!
Šeštas lygis. Sužinojau! Atradau ir darau kūrybiškai, su meile! Tęsiu!
Tai ne tik kūrybiškas žinių pritaikymas savo gyvenimo kokybei, savo siekiams, bet ir minčių, jausmų, emocijų harmonizavimas.
Aš jau ne tik bėgioju rytais, bet bėgdamas matau ryto grožį, žmones, mintyse sveikinu rytą, saulę ir tuos sutiktus praeivius.
Tai, ką anksčiau atlikdavau iš pareigos, dabar darau iš meilės. Aš vis daugiau myliu žmones, myliu Gyvenimą.
Tikėjimas, maldos žodžiai dabar mane gaivina, stiprina mano sielą. Pasaulis veriasi prieš mane naujomis spalvomis.
Aš įgaunu naujų tikėjimo suteiktų galių.
Aš atrandu, kas yra mano tikėjimas.
Aš atrandu, kas yra mano laisvė.
Aš atrandu, kas yra mano galia.
Aš atrandu, kas yra mūsų galia.

Aš žinau, kad ne tik gyvenu, bet ir pats kuriu Gyvenimą. Žinau, kad gyvenu kartą, bet kiekvieną dieną, ir dėl to man kiekviena diena tarsi likimo dovana.
Ši žinojimo lygmenų schema padėjo daugeliui žmonių geriau suprasti save, pažinti savo neveiksnumą ar veiksmingumą.
Tie pirmi trys žinojimo lygiai gali tik didinti žmogaus nepasitenkinimą, nepasitikėjią savimi. Kuo didesnis suvokimas ir be veikimo, tuo greičiau jis priveda prie dvasinio nuovargio ir disbalanso.
Kiek daug žmonių tai žino. Deja, tik žino...
Kiekvienas žmogus yra savo paties gyvenimo kūrėjas, bet žinios be kūrybiškumo ženklo yra bevaisės.
Daug žinoti ir tuo nesinauduoti - vadinasi, tebūti žinių storuliu. Galbūt dar ir pajuokų, ironijos objektu.
Galva – ne skrandis, kuriame maisto virškinimo procesas nuo mūsų nepriklauso.
Mintys yra valdomos! Tas minčių valdovas – kiekvienas mūsų.
Teisė jas valdyti mums suteikta paties Kūrėjo.

 

Svarbiausios psichoterapinės grupės taisyklės
Jų panaudojimas realioje kasdienybėje, mano ir Tavo gyvenime


Psichoterapija (gr. psychotherapia) – tai sielos gydymas. Išplečiant tą sąvoką, galima pasakyti, kad visas gyvenimas, mąstymas, bendravimas pirmiausia su pačiu savimi, su Dievo karalyste savyje, bendravimas su aplinkiniais gali būti nuolatinis psichoterapinis procesas, kuris nuolat nulemia ir įtakoja žmogaus dvasines savybes, dvasines jėgas ar bejėgiškumą. Vadinasi, pats gyvenimas yra (gali būti) ir sielos gydymas, jei gyveni gyvenimu, gyveni gyvenimą.
Šios „Svarbiausios psichoterapinės grupės taisyklės" kabo pačioje matomiausioje Psichoterapinio skyriaus grupinių užsiėmimų salės vietoje. Jas paskaito, analizuoja kiekvienas pacientas ir šių taisyklių įsisąmoninimas, jų laikymasis tampa svarbus sielos sveikimo ir dvasinio stiprėjimo veiksnys. Šios Taisyklės yra tarsi dvasinės sveikatos, viso gyvenimo kelio gairės, todėl jomis naudodamasis žmogus rečiau paklys dvasinių išgyvenimų labirintuose, o iškilus bendravimo ar savęs suvokimo problemoms, ras teisingausią sprendimą.
Aš, būdamas šioje ligoninėje, jas taip pat taikiau sau, kad galėčiau giliau pažinti save, geriau suprasti kitų problemas. Visa tai, ką jose atradau, dabar dalinuosi su jumis. Jų analizavimas ir interpretavimas gali padėti kiekvienam stipriau pajausti gydančiąją psichoterapinių bendravimų dvasią, atrasti galimybes pačiam būti psichologinio ir psichopatologinio proceso dalyviu, o ne tik jo pasyviu stebėtoju ir neperžengus šios ligoninės slenksčio.
Pati mūsų kasdienybė gali tapti psichoterapiniu vaistu, gaunamu iš pačio gyvenimo, kuris imliam žmogui yra dosnus viskuo, ko jis ieško, ko pageidauja.

***
Būk susikaupęs (-usi). Dažniau galvok apie tai, ką nori gauti grupėje. Prieš kiekvieną grupės susitikimą atrask laiko paklausti savęs, ko nori iš šio susitikimo.
Pažinimo dovanas mums dovanoja Laikas, žmonės, įvykiai, situacijos, pokalbiai su kitais ir savimi. Dėmesingumas tam, kas vyksta aplinkui Tave ir Tavo sieloje, tampa pažinimo dovanomis tuomet, kai esi susikaupęs, kai protu ir siela dalyvauji tuometiniame vyksme, kai kiekvienu momentu pasiruošęs išgirsti, pamatyti, suprasti, atrasti tai, kas gali tapti tavo gyvenimo gairėmis, kas gali praturtinti Tave pozityviomis mintimis, kas gali praskaidrinti mintis ir sielą. Visose gyvenimo situacijose atrask laiko pabūti savimi, pabūti su savimi, pajausti savo sielą, įsiklausyti į savo jausmus, priimti kitų žmonių Tau veiksmingas mintis, jausmais atsakyti į jų jausmus.

***
Būk lankstus (-i). Net aiškiai žinodamas (-a), ko nori šiame susitikime, būk pasirengęs (-usi) priimti ir tai, kas neįeina į tavo planus.
Siaučiant vėtrai, medis su visomis šakomis palinksta, o praėjus audrai, vėl atsitiesia. Lankstumas, besikeičiant gyvenimo sąlygoms, ir žmogui padeda jaustis saugiai ir tvirtai. Įsitikinimai - ne priesaika - jie turi bręsti, padėti suprasti gyvenimo sudėtingumą ir tikroviškumą.
Kai priimi, kas naudinga ir prasminga kitiems, ir Tavo gyvenime atsiranda daugiau prasmingumo.


***
Nelauk. Kuo ilgiau atidėliosi aktyvų dalyvavimą grupėje, tuo sunkiau bus pradėti.
Baimė, kad Tavęs neišgirs, Tavęs nesupras, gali įveikti bendravimo su kitais norą, nugalėti pasitikėjimą savimi, kuris lyg raktas atrakina gyvenimo pilnatvės, drąsos, sėk­mės duris.
Pasitikėti savimi - vadinasi, pačiam dalyvauti vyksme, netramdyti to, kas veržiasi iš sielos, kas veržiasi į kito sielą.
Atsakymo į slapčiausią ar ilgai neišsakytą klausymą, minčių papildymo gali tikėtis tik tuomet, kai tas mintis išreiškei, išsakei kitiems. Jei kartais Tavęs nesuprato ar neišgirdo, tai turi Tave tik paskatinti dažniau išsakyti savo nuomonę, dažniau ir tvirčiau siekti ieškojimo, bendravimo vaisių.


***
Būk „godus (-i)" darbui. Grupės sėkmė priklauso nuo tavo noro dirbti savo naudai. Jeigu nuolat lauksi „savo eilės", ar bandysi apskaičiuoti į kokią susitikimo laiko dalį turi teisę, slopinsi savo spontaniškumą, nusivylęs pamatysi, kad Tavo laikas vis neateina.
Kiekvienas pokalbis kažkuo panašus į orkestrą, kuriame Tu pats esi laisvas pasirinkti savo vietą, savo mėgstamą instrumentą.
Išsirink savo instrumentą, kuris Tau tiktų, kuris tiktų tai pokalbio muzikai, ir sielos klausa pajusi, kada turi skambėti Tavo žodis, kada jis gražiausiai įsipina į pokalbio minčių vainiką, kuris pinamas kartu su kitais ir Tau pačiam.

***
Dažniau prisimink jausmus. Dalytis mintimis svarbu, tačiau dar svarbiau kalbėti apie jausmus, rodyti jausmus. Rečiau pradėk „mano nuomone", „aš galvoju", o dažniau - „aš jaučiu".
Įduok mintims jausmų vairą ir Tavo mintys, vedamos jausmų, ras tiesesnius kelius į kitų širdis. Jie pajus, supras, kad Tavo žodžiai eina iš širdies.
Visa, ką išreiški su išgyvenamais jausmais, gilina mintis, teikia joms dvasinį grožį, kurio pasiilgusios mūsų širdys.
Mintys, išreikštos kartu su jausmais kuria harmoniją, puošia ir Tavo paties sielą, padeda labiau pasitikėti savimi, atrasti tai, kas kitu atveju gali likti neatrasta, nepanaudota gyvenimo pilnatvės kūrimui.

***
Dažniau išreikšk save. Dažnai nedrįstame išsakyti savo minčių ir jausmų, nes bijome pasirodyti netinkamai. Tačiau nepamiršk, kad grupė yra ideali vieta pamatyti, kas atsitinka, kai išreiški tai, ką jauti.
Jei ką nors jauti grupei ar kai kuriems jos dalyviams, būtinai išsakyk. Juk yra didelis skirtumas tarp galvojimo sau ir pasakymo garsiai.

Žodis - tai minties sparnai. Garsiai pasakyta mintis - jos skrydis. Tegul tie pirmi skrydžiai būna ir trumpi, ir galbūt ne visai tikslūs, tačiau kaskart jie bus aukštesni ir ilgesni.
Garsiai išsakytos mintys, praturtintos aidu, atsispindėjusiu nuo kitų žmonių minčių, žvilgsnių, jausmų sugrįžta atgalios, atnešdamos naujas mintis, kuriomis kažkas atsiliepė į Tavo žodžius. Mintys, susišaukusios su kitų žmonių mintimis - Tavo turtas, Tavo gyvenimo lobis.

***
Netylėk. Tylėdamas turi daug mažiau šansų gauti iš kitų svarbių žinių apie save, be to, kiti neretai mano, jog Tu tik stebi ir vertini juos. Tylėdamas taip pat atimi galimybę kitiems pasimokyti iš tavęs.

Neištarti žodžiai, neišreikšti jausmai - tai jų nelaisvė. Ir visa, kas gimsta nelaisvėje - lieka nelaisvi.
Netylėk, išvaduok tuos begarsius žodžius, besiblaškančius Tavo sieloje, paleisk savo mintis į laisvę, atkelk vartus savo jausmams, kurie tik būdami laisvi veda į Gyvenimo pilnatvės meilę.

***
Eksperimentuok. Grupė yra vieta, kur gali laisvai ir saugiai parodyti įvairias savo puses. Pabandęs čia, kai ką po to galėsi perkelti į gyvenimą.
Kartą reliatyvumo teorijos pradininko Alberto Einšteino paklausė: „Kaip daromi atradimai?". Mokslininkas pagalvojęs atsakė: „Visi įsitikinę, kad tai padaryti neįmanoma, o ima ir atsiranda toks, kuris nežino, kad tai padaryti neįmanoma. Jis ir padaro atradimą."
Bandyk. Eksperimentuok. Tikėk savimi. Būk tikras. Nuo pat vaikystės iki šios dienos, iki rytdienos... Drąsos, tikėjimo savimi sėklos dygsta, veši, duoda vaisius, kiekvienam, kas jas sėja, kas laisto norais ir svajonėmis.

***
Nelauk, kad viskas pasikeis staiga. Duok sau laiko pakeisti save ir savo gyvenimą norima linkme. Niekas nevyksta iš karto.
Laukimas nieko nedarant - tai sustingimas. O žengtas pirmas žingsnis - kelio pradžia, jau prasidėjęs veiksmas. Kelias pasitinka tik einantį juo. Eik. Artėk prie norimų horizontų. Jie taip pat artės, visada pasitiks Tave.

***
Venk patarinėjimo ir klausinėjimo. Vertingiau už bet kokį patarimą Tavo mintys ir jausmai išsakyti kitam. Klausti reikia taip, kad atvertum kitą žmogų, o ne uždarytum jį ar priverstum gintis.
Vietoj kitam duoto patarimo nestoti ant grėblio, verčiau papasakok, kaip pats ant jo atsistojęs patyrei skausmą, nes kitas, kuris tai jau buvo patyręs, Tau to nepasakė.
Tu jam dabar papasakoji apie savo patirtį. Ne patari, ne klausinėji jo, ar jis stosis ant grėblio, o tik pasakoji apie savo išgyvenimą, savo skaudžią patirtį, jos pasekmes.
Klausti kito prasminga taip, tarsi duotum jam raktą, kuriuo jis pats turėtų atsirakinti atrastas sau duris.

***
Kreipkis tiesiai. Nekalbėk apie esančius grupėje trečiuoju asmeniu. Visada į kiekvieną kreipkis tiesiogiai.
Visada į kiekvieną kreipkis asmeniškai, aiškiai ištardamas jo vardą.
Du žmonės - tai mudu abudu. Du - tai mūsų abiejų Aš. Trys, keturi, penki - tai mes, kurių kiekvienas sau yra Aš. Aš - su tavimi. Tu - su manimi. Tu - su mano Aš. Aš - su tavo Aš. Mūsų bendravimas - tai mano Aš tariasi su Tavo Aš.

***
Neskubėk su pagalba. Jei kas kalba apie savo skausmingas problemas, neskubėk jo nutraukti ir paguosti. Žmogus tobulėja ir išgyvendamas skausmą - kartais leisk jam tai daryti.
Mūsų gyvenimo keliai dažnai būna vingiuoti ir už kiek­vieno vingio atsiveria vis naujas horizontas, kuris buvo nematomas prieš tą posūkį.
Žmogus pasakodamas, išliedamas savo širdies skausmą, kaskart atveria naujus išgyvenimo horizontus, eina pats ir veda Tave savo gyvenimo keliu.
Neišklausius iki galo, nenukeliavus kartu su juo viso jo išgyvenimo kelio, sustabdžius jį pusiaukelėje, abu galite ten ir likti, nebežinodami į kurią pusę eiti, kurioje vietoje esate.
Kelio gale kartais randamas ir atsakymas, kuris pasakotojui ir Tau pačiam paaiškėja ir be Tavo įsiterpimo. O jei atsakymas šifruotas Laiko, minčių šifru, pabandykite jį atskleisti kartu.

***
Reaguok. Jei kas nors sako ką nors apie tave, - reaguok, - nesvarbu teigiama ar neigiama tavo reakcija. Tai didina pasitikėjimą grupėje.
Kai žinomiausią antikos filosofą Sokratą nuteisė, jo žmona skausmingai ištarė: „Juk tave jie nuteisė neteisingai". Sokratas jai atsakė: „O tu norėtum, kad mane būtų nuteisę teisingai? Visuomet, jeigu mane kas kaltino neteisingai, aš žinojau, kad esu teisus, o jei kiti mane kritikuoja teisingai, tai aš turiu jiems padėkoti."
Įsiklausydamas į kito nuomonę, gali sieloje išgirsti tikslesnę ir savo nuomonę.

***
Būk atviras kitų reakcijoms. Įvertink įvairias kitų reakcijas į Tave, ne vien tik tau malonias. Tačiau neskubėk per greitai su viskuo sutikti ar tuoj pat viską atmesti.
Kokie mes bebūtume panašūs, esame daug kuo ir skirtingi. Skirtingi ne tik ūgiu, jėga, akių spalva, bet ir sugebėjimais, įsitikinimais, išmintimi, patirtimi ir net kvailystėmis.
Jei Tu iš tos visos spalvingos žmonių skirtingumo mozai­kos imtum rinktis sau tik tai, kas tau geriausiai tinka, tai kruopščiai pasirinkdamas skirtingų žmonių išminties krislelius, patarimų, vertinimų fragmentus sudėtum iš jų ištisą savo gyvenimo vitražą, kuris ir galėtų papuošti Tavo būties rūmus.
Atmesk visa, kas Tau netinka, kruopščiai derindamas atrink, kas randa savo vietą Tavo šviesiajame vitraže. Atpildas už Tavo kruopštumą taps gyvenimo išmintimi.

***
Reaguok į grupės terapeutą (-us). Tai darydamas (-a) galėsi geriau suprasti savo reakcijas į autoritetus apskritai.
Žmogus, prisirinkęs uogų, gali tave pavaišinti gaiviomis avietėmis ar žemuogėmis. Tas, kuris augina daržoves, gali tave pasotinti vitaminais. O tas, kuris turi gilių, gyvenimiškų minčių, gali su Tavimi pasidalinti tomis mintimis, kurios Tau suteiks jėgų ir ryžto.
Jas tereikia priimti ir gyventi su jomis.
O gal ir Tavo mintys kažkam yra prasmingos ir gelbstinčios iš liūdesio ar nerimo?

***
„Neklijuok etikečių" nei sau, nei kitiems. Iš karto reaguok, jei kas nors žiūri į tave per daug vienpusiškai.
„Nuo manęs niekas nepriklauso", - tai pati prietaringiausia etiketė, kurią sau prisiklijavęs užrakini visas savo jėgas ir lieki silpnas, lieki tarsi už gyvenimo borto.
Tu, kaip visi kiti, kaip tie patys stipriausi, laimingiausi, turi viską, ką ir jie - rankas, akis, sielą...
Tu gali viską, ką gali ir jie.

***
Nuspręsk pats (-i), kiek atsiskleisi.
Ištartas žodis, išsakytas jausmas - tarsi iš namų išėjęs keleivis. Išeidamas žmogus tikisi sugrįžti kažką parsinešdamas, pareiti su kažkokia dovana, arba sugrįžti kažkam nunešęs savo dovaną. Antraip koks būtų tikslas eiti iš namų, kažkur keliauti.
Garsiai išsakyta mintis keliauja per kitų žmonių protus, veikia jų jausmus ir vėl su atrastu emociniu krūviu sugrįžta atgal.
Mintis, jausmus mes ir atskleidžiame, paleidžiame į kitų žmonių patirties erdves tam, kad sulauktume iš ten sau atsako. Iš ten, iš kitų žmonių sužinome, pajaučiame ir tai, kiek jie patys turi noro, kad mes jiems atskleistume savo vidinį pasaulį.
Ir ne kiekvienai minčiai, ne kiekvienam sielos skausmui ar išgyvenimui reikia ieškoti atsakymo kituose žmonėse. Gera turėti savyje ir tas „namines" mintis, vidinius jausmus, saugoti tai sau ir brandinti dėl savęs.
Žmogus yra laisvas pasirinkti, ką glausti savo viduje, ką pasiųsti kitiems žmonėms. Tai atrinkti mums padeda mūsų pačių intuicija, to mus moko nuolatinis bendravimas, net ir klaidos. Jos taip pat nuolat pataiso, patikslina, ką laikyti savo viduje, kuo dalintis su kitais.

***
Pritaikyk grupės patyrimą. Bandyk gyvenime taikyti tai, ką sužinojai ir ko išmokai grupėje.
Kiekvienas patyrimas tolimesniame gyvenimo kelyje gali tapti vertinga gaire, rodančia teisingiausią, prasmingiausią kryptį. Ir šioje sielos ligoninėje praleistos dienos niekam nėra eilinė gyvenimo stotelė.
Visiems, čia besigydantiems, tai ir emociniai, dvasiniai išgyvenimai, susitikimai su panašaus likimo žmonėmis, dvasinės stiprybės, dvasinės ramybės paieškos, bandymai iš naujo atrasti save, išbandyti savo tikėjimą ir pasitikėjimą.
Todėl šis patyrimas ypatingai vertingas ir taikytinas visuose gyvenimo etapuose bendraujant su artimaisiais, draugais ir nepažįstamais.
Visa, kas čia įgyta, suprasta, gali tapti keliu nuo bendravimo abėcėlės iki sudėtingo savęs ir kitų pažinimo laišku pačiam sau, laišku penkiamečiui, penkiolikmečiui, trisdešimtmečiui, septyniasdešimtmečiui, laišku, nuolat skaitomu ir daug ką atskleidžiančiu.
Savaime suprantama, šios Taisyklės gali būti taikomos ir mums visiems.
Juk visas gyvenimas - tai nuolatinis bendravimas. Kiek­vienas susitikimas, kiekvienas pokalbis - tai tarsi „mažoji psichoterapinė grupelė", kurioje galioja tos pačios bend­ros taisyklės. Žinant jas, naudojantis jomis, nesužeisite kitų, apsaugosite savo sielą nuo atsitiktinių negatyvumo strėlių, apdovanosite save naujais tarpusavio bendravimo, pažinimo vaisiais.


 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 5 276 2408
El.p. JeronimasL@gmail.com