2017-10-18, Trečiadienis
En   Ru  
Apie mus
Leidyklos vadovas-rašytojas
Pozityvistų klubas
Minčių klinika
Egoterapija
Egoterapinė meditacija
Sveikatos pokalbiai su liga
Pozityvūs sveikatos receptai
Seminarai-diskusijos
Trečiojo amžiaus universitetai
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį
Neišeik iš gyvenimo
Leidybinės paslaugos
Rašyk knygą
Tavo sėkmės Knygynėlis
Plakatai
Žmogaus sauga
Visuomenės sveikatos centrams
Atsargus – tai ir saugus
Bendravimas su bibliotekomis
Rugsėjo 1-osios šventė
Pradinių klasių mokytojams
Renginiai mokyklose
Iš naujų knygų
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Pokemon go prizai
Įdomiausi laiškai
Lietuvai pagražinti draugijos Vilniaus skyrius
Mokytojams. Seminarai
Mano svajonė
Kontaktai
     
  Pozityvumas reikalingas visiems – net ir tiems, kuriems jis jau nebereikalingas...
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo

su_alekseiciku_targamadze.jpg

KNYGA - TAI DVASINĖ SVEIKATA IR STIPRYBĖ

Kokią svarbią medicininę, socialinę, psichologinę pagalbą psichikos sveikatos centrai, ligoninės, savivaldybių socialinės paramos skyriai, nevyriausybinės, visuomeninės organizacijos beteiktų jos reikalingiems žmonėms, pačių žmonių pastangos, motyvuotas rūpestis kelti savo savivertę, ieškoti pozityvumo realybėje ir savyje turi ne mažesnę svarbą ir reikšmę, siekiant tapti visavertėmis socialinėmis asmenybėmis. PSO duomenimis, 80 proc. gydymosi sėkmės, sveikatos priklauso nuo paties žmogaus ir 20 proc. nuo gydytojų.
Tame asmenybės motyvavimo procese, šalia kitų veiksnių, nemažą įtaką turi biblioterapinės knygos, jų analizavimas, ieškojimas jose aprašytose istorijose to likiminio atitikmens, kuris vestų žmogų visavertės asmenybės kūrimo keliu.
Aš, kaip rašytojas pozityvistas, trejus metus dalyvauju Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vedėjo, gydytojo psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko vedamuose grupiniuose užsiėmimuose su depresija sergančiais pacientais, kuriuose pacientai dalijasi ir savo susirgimo, ir savo sveikimo pastangų istorijomis.
Pagal tas psichoterapines istorijas buvo parašytos 5 knygos, kurios buvo (yra) gerai įvertintos psichologų, skaitytojų. Pagal jas vedu seminarus-diskusijas Lietuvos edukologijos universiteto profesinių kompetencijų tobulinimo institute, Trečiojo amžiaus universitetuose, bendruomenėse, pagal įmonių, įstaigų kvietimus.

Jei Jūs rūpinatės gyventojų psichikos sveikatos stiprinimu, ugdymu, teikiate psichoterapinę pagalbą, socialinės reabilitacijos paslaugas, UAB (leidykloje) „Trys žvaigždutės" (aš esu leidyklos direktorius) galite užsisakyti mūsų išleistas šias knygas:
1. Jeronimas Laucius. Atsisveikinu su depresija. Besigydančiųjų Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (Vasaros 5) istorijos, 2013 m.;
2. Jeronimas Laucius. Laiškai iš Vasaros 5. Besigydančiųjų nuo depresijos žmonių laiškai. Jų išgyvenimai ir patirtys, 2013 m.;
3. Aleksandras Alekseičikas, Vilija Targamadzė, Jeronimas Laucius. Dėl savęs, tavęs, nesvetimo. Pamąstymai apie dvasinę sveikatą, reikalaujantys pačio skaitytojo pritarimo, papildymo ir išpildymo, 2014 m. (yra ir Lietuvos pašto skyriuose);
4. Jeronimas Laucius. Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį. Psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko patirtis pacientų akimis, 2014 m. Ši knyga yra tik Lietuvos pašto skyriuose. Leidykla rengia pakartotinį knygos tiražą (šiuo metu ji šios knygos nebeturi);
5. Jeronimas Laucius. Neišeik iš savo gyvenimo, išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi, 2015. Šioje knygoje realūs herojai, net priėję išėjimo iš gyvenimo slenkstį, atrado savyje jėgų sugrįžti į gyvenimą, vėl pasijusti visaverčiais žmonėmis. Ji skirta ir savižudybių prevencijai, ir visiems skaitytojams, kurie ieško gyvenimo energijos ir stiprybės.

Knygos, skirtos pozityviems apmąstymams, sielos atgaivai, saviugdai. (Patys knygų pavadinimai apibūdina jų tematiką).
1. Jeronimas Laucius. Jei Tau sunku (pirmieji leidimai);
2. Jeronimas Laucius. Tu toks vienintelis esi. Jei tau sunku. Knygos „Jei tau sunku" vėlesni kartojimai;
3. Jeronimas Laucius. Tu vienintelis gali, 2009 m.;
4. Jeronimas Laucius. Prisijaukinti stebuklai, 2009 m.;
5. Jeronimas Laucius. Tu vienintelis turi, 2010 m.;
6. Jeronimas Laucius. Ateitis – tai mintis, 2012 m.

Visų knygų apimtis – 64 p., kaina 3 Eur.
Mūsų rekvizitai: Įm. k. 122613882, PVM m. k. LT226138811, A/s LT28 7044 0600 0104 8455 AB SEB bankas, banko kodas 70440
Mūsų adresas: Kalvarijų g. 134-42, Vilnius
Dėl knygų pristatymo ir kitais klausimais – tel. 8 687 75 147 

Linkėdamas sėkmės ir žmonių dėkingumo –
UAB (leidyklos) „Trys žvaigždutės" direktorius,
rašytojas pozityvistas Jeronimas Laucius

 

 

 

 

del_saves_taves.jpg

Kaip gimė ir kam skirta ši knyga

Mes, žinomas psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas, Vilniaus universiteto profesorė, habilituota mokslų daktarė Vilija Targamadzė ir rašytojas pozityvistas Jeronimas Laucius, laikas nuo laiko susitikdavome Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, visų gerai žinomame Vasaros 5 vardu, Aleksandro Alekseičiko vedamų psichoterapinių seminarų metu, „Marijos radijo" studijoje ir kitų renginių metu.
Tai buvo pokalbiai apie įvairius gyvenimo aspektus, pasvarstymai apie naujus pokyčius, naujas laikmečio reik­mes, kaip dūrius į jautrių žmonių sielas, dėl to atsivėrusias dvasines žaizdas, likimų randus, pro kuriuos galima pamatyti sielų skausmą. Kalbėdavome apie kelius, kurie vis daugiau žmonių nuveda į depresiją, ir sugrįžimus, kaip tos kelionės pabaigą ir naujo gyvenimo kelio pradžią.
Ilgainiui, tarsi savaime, gimė noras kartu parašyti knygą, kurioje kiekvienas ir pasidalintume su visais būsimaisiais skaitytojais savo mintimis, kiekvienas pabandytume ieškoti atsakymų į tuos klausimus, kurie gvildenami psichoterapinių seminarų metu, kurie dažniausiai užduodami radijo laidų, susitikimų metu, kuriuos kelia pats sparčiai besikeičiantis gyvenimas.
Tie atsakymai, tie svarstymai ir yra mūsų bendri ieškojimai, kaip išsaugoti dvasinę sveikatą, kaip atrasti savyje vidinių jėgų, kurias įvaldę, panaudoję galime susikurti visavertį gyvenimą.
Ši knyga skirta visiems, kurie mąsto apie gyvenimą, kaip nuolatinę pokyčių tėkmę, kurie žvelgia į realybę ir į save, kaip į galimybę nuolat atrasti nauja, atrasti tai, kas pozityvu, kas gali būti tinkama dvasinei sveikatai, dvasinei stiprybei.
Ši knyga skirta ir tiems, kurie jaučia gyvenimą arba bent nori jį jausti, kurie nori atrasti, o ne prarasti.
Mąstymams, svarstymams, ieškojimams, savęs atradimams skirtas visas gyvenimas.
Ir laiko tam duota tiek pat – visas gyvenimas.
Į kelią.
Dėl savęs, tavęs, nesvetimo!

Autoriai

 

Gydytojas psichoterapeutas Aleksandras ALEKSEIČIKAS

Pasitikėti Tikėjimu

Gydytojas psichoterapeutas, psichiatras, ilgametis Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro (Vasaros 5) Psichoterapijos skyriaus vedėjas, knygų „Gydyti gyvenimu", „Pokalbiai apie psichoterapiją", „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną" autorius Aleksandras Alekseičikas gerai žinomas ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Jis daugelio tarptautinių ir autorinių seminarų vedėjas ir dalyvis, jo knygos išverstos į rusų ir vokiečių kalbas.
Psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas, dirbdamas su pacientais, turinčiais tokių dvasinių problemų, kurių patys jau nepajėgūs išspręsti, naudojasi savo didele gyvenimo pažinimo ir bendravimo su ligoniais patirtimi. Gydytojo sukurta Intensyvaus terapinio gyvenimo teorija ir gydymo būdai, sielos gydymo siela metodo giluminiai klodai daugeliui žmonių parodė kelius į savo sielą. Tai padėjo įvertinti, suprasti save kaip asmenybę, pažinti savo ligą, joje atrasti prasmę ir ženklą, kaip gairę į prasmingą susimąstymą, kaip dovaną naujam gyvenimui.
Tačiau ta dovana, ta dvasinė sveikata negaunama veltui. Psichoterapeutas skatina savo pacientus būti ne gydomiems, o gydytis. Vadinasi, patiems aktyviai dalyvauti sveikimo procese.
Dar viena Aleksandro Alekseičiko išskirtinė gydymo atrama, ant kurios statomas visas sveikimo tiltas – tai Tikėjimas, jo ryšys su kitomis klasikinėmis krikščioniškomis dorybėmis – Viltimi, Meile.
Tikėjimas tampa gydytojo ir paciento bendru saitu, galingu dvasinės stiprybės šaltiniu, kurio versmės vis naujai atsiveria ir pasibaigus gydymo procesui. Kitaip sakant, sveikimo procesas tęsiasi visą laiką, jei tik žmogus, sugrįžęs iš ligoninės į savo gyvenamąją aplinką, vėl nenueina prie savo ligos ištakų, vėl į sielą neįsileidžia baimės, nerimo, pykčio, nepasitenkinimo, nepasitikėjimo savimi – ardančių sielos harmoniją ir ramybę jausmų.
Gyventi, remtis tikėjimu, būti su savimi, būti savimi – tokiais patarimais dalinasi su savo pacientais Aleksand­ras Alekseičikas – Gydytojas, dalinantis ir save patį.
Šioje knygoje spausdinami Aleksandro Alekseičiko pamąstymai apie dvasinę sveikatą, atsakymai į dažniausiai kylančius klausimus padės buvusiems jo pacientams pajausti Gydytojo psichoterapinių minčių kelią. Visi kiti skaitytojai turės galimybę bent iš dalies susipažinti su jiems tik iš pasakojimų žinomu psichoterapeutu.
Kokie svarbiausi veiksniai lemia, kad negatyvumas ima tarsi dominuoti daugelio žmonių sąmonėje, kad žmogus, būdamas laisvas, nepajėgia kovoti su savo gyvenimo sunkumais, su savo paties dvasinėmis prob­lemomis?
Be abejo, tam yra daug priežasčių. Kai konstatuojama, kad dabar ypač padažnėjo antidepresantų vartojimas, padaugėjo depresija sergančiųjų, vadinasi, lyginame su praeityje buvusia situacija, kurią dabar lemia pasikeitusios gyvenimo sąlygos. Pavyzdžiui, karo metu depresija tarsi išnykdavo, nes, kai vyksta žudynės, užgriūna išgyvenimo sunkumai, žmonės nelinkę dar ir patys savęs varginti dvasiškai, žudytis.
Ir badas, ligos (pavyzdžiui, maras), kai reikia daug jėgų, kad išgyventum pats, išmaitintum, išsaugotum nuo pražūties ar nelaimių savo artimuosius, savo vaikus, žmogui tarsi suteikia jėgų. Jis jaučiasi reikalingas, mato didelę prasmę išsaugodamas save, kad dovanotų gyvenimą kitiems, kad apgintų tėvynę, dvasines vertybes.
Stresai mobilizuoja. Pavyzdžiui, buvo atliekamas bandymas su varlėmis. Kai įmesdavo varlę į karštą vandenį, ji iškart šokdavo iš jo. Tačiau, kai įmesdavo į drungną ir po to šildydavo, varlė priprasdavo ir, nejausdama, kad jis tapdavo karštas, žūdavo, nebandydama gelbėtis.
Ir žmogus neįsisąmonindamas, kad reikalingas jo paties veiksmas, kad jis turi veikti kaip galinga valstybė, pripranta prie neveiklumo, darosi silpnas, laukia pagalbos iš kitų.
Psichologai seniai yra nustatę, kad žmogų teigiamai, stimuliuojančiai veikia krizės, gyvenimo sunkumai. Tada jis pradeda domėtis sielos, dvasiniais reikalais. Žmogus suvokia, kad, norint išgyventi, nereikia daug materialinių gėrybių. Jis tenkinasi tuo, kad turi duonos, stogą virš galvos. Ir gyvena žmoniškai, nesvarbu, kad yra sunku.
Tuomet dažnas ir pastebi daug paprastų, žmogiškų dalykų. Kuo daugiau jis dirba, sodina savo darže, augina daržoves, kuo daugiau padaro gerų darbų savo artimiesiems, tuo daugiau sulaukia padėkų už tai, tuo jis jaučiasi visavertiškesnis ir reikalingesnis.
Dvasiškai yra blogiau, kai gyvename sumaterialėjusiame pasaulyje. Žmonės įpranta, kad už viską reikia mokėti, ir bando pasinaudoti kiekviena galimybe pralobti. Sakykim, žemdirbiams pieno supirkėjai už litrą pieno moka mažiau nei litą. Parduotuvėje jis kainuoja tris kartus brangiau. Bet juk svarbiausias darbas yra valstiečio, prižiūrinčio, maitinančio karvutę, vadinasi, jo darbas ir turėtų būti įvertintas labiausiai.
Tokių neteisybės pavyzdžių yra visose gyvenimo sferose. Žmogus jaučiasi negerbiamas, išnaudojamas, žeminamas. Jo sąmonę veikia ir tai, kad jis, gaudamas menką atlyginimą ar pensiją, parduotuvėje vietoj anksčiau buvusių dešimties ar šimto įvairių prekių, dabar mato tūkstančius. Jam visai natūraliai atrodo, kad jeigu prekių yra tiek daug, vadinasi, jis turėtų laisvai jų įsigyti. Deja, dažnas to padaryti negali ir jaučiasi nevisavertis.
Gyvename laikais, kai pasiūla yra žymiai didesnė nei žmogaus turimos galimybės. Sakykim, anksčiau galėjai keliauti tik iki buvusios Tarybų Sąjungos sienos, o dabar žmogui kasdien siūlo viso pasaulio kurortus, kuriuose, kaip rodo televizija, šėlsta milijonieriai – vadinamasis visuomenės elitas. Bet tu su savo vaikais irgi galbūt norėtum pasimėgauti prašmatniu viešbučiu, kainuojančiu tūkstantį dolerių už parą. Kodėl anas gali, o tu ne?
Žmogus susiformuoja vidinę nuostatą, kad šalia jo yra laimingi sėkmės žmonės, o jis – tik nevykėlis, tik nesėkmės žmogutis.
Sugrįžkim prie medicinos, prie psichiatrijos temos. Yra daug įvairių gydytojų, vieni pradedantys, kiti jau turintys dvidešimt ir daugiau metų praktikos. Pacientai nori pakliūti tik pas tuos, kurie daug gydė, daug išgydė, o dažniausiai – pas profesorius. Anksčiau psichiatrų profesorių visai nebuvo, dabar jų yra net penki. Mano mėgstamiausias posakis: „Reikia mokytis pas profesorių, o gydytis pas gydytoją". Ir pas mane ligoniams patekti gana sunku. Nors ir kaip norėčiau, visų negalėčiau priimti. Anksčiau už gydymą mokėti nereikėjo. Dabar visapusiškas tyrimas kainuoja net iki penkių tūkstančių litų. Gal pakaktų ir už tris šimtus litų, bet žmogus galvoja, o gal kažko nepastebės, ir stengiasi iš paskutiniųjų gauti kuo brangesnį tyrimą. Tas pats yra  mados, meno, estrados ir kitose gyvenimo srityse.
Žmonės dabar pasižymi perfekcionizmu, jie visur nori žymiai daugiau nei leidžia jų realios galimybės. Jie nori būti tik elitas. Tuomet ir vaikams reikia to paties - mokytis tik Harvarde, Kembridže. To negalėdami, „įsivaro" sau ligą. Dėl to kartais jie pakliūna ir į psichiatrinę ligoninę, kad ten suprastų, jog labai gera būti paprastu žmogumi, gyventi paprasto žmogaus laimingą gyvenimą.
Dažnai tokias ligas pavyksta išgydyti. Kartais visam laikui, kartais iki tol, kol vėl neįsistebeilija į kokią „žvaigždę" ar „žvaigždūną", vėl neima derintis prie jų.
Žmogaus gyvenimas kaip upė. Ji teka pati. O tai, ką gali pagelbėti psichoterapeutas pacientui - padėti formuoti šios upės krantus, surasti ribas, kurios leidžia upei išlikti srauniai.
Liga veikia žmones skirtingai. Kaip turėtų elgtis, jaustis, ligai atėjus, žmogus?
Daugumą žmonių liga veikia pozityviai, jie tampa atsakingesni, sąžiningesni, doresni.
Liga yra nuostabus gyvenimo mokytojas, nes išmoko ne tik nuolankumo, bet ir kreiptis į kitą, prašyti pagalbos, išmoko nebijoti savo silpnumo.
Liga – tai savotiški kvalifikacijos kėlimo kursai.
Tuo noriu pasakyti, kad visiems žmonėms jų išgyventos nelaimės sustiprina ir tikėjimą. Tai tinka kalbant ir apie psichinius, ir kitus ligonius. Jų tikėjimą stiprina jų pačių liga.
Anksčiau, valdant bolševikams, daug žmonių netikėdavo, kad jie turi sielą, kol nepradėdavo jos skaudėti.
Depresija yra sielos skausmas. Nešiodamas tą skausmą, žmogus jį išgyvena, bando nugalėti, ieško dvasinės sveikatos tikėjime. Depresija moko suvokti tikėjimą vienaip, neurozė – kitaip, šizofrenija – trečiaip.
Kai žmogui atrodo, jog jis pilnas žinių, bet kai tuščia jo sieloje, kai jam veikiant, mąstant nedalyvauja siela, žmogus lieka pasimetęs tarp savo minčių, tarp savo jausmų. Minčių mozaika netampa vientisu vaizdu, nėra ryšio tarp prisiminimų, vaizdų, mąstymo. Žmogus blaškosi, neranda savęs, nemato gyvenimo prasmės. Ir tik tada, kai žmogus ima sveikti, jis pradeda patirti, kad jį siela jau vienija, kad ir maldos žodžiai jau veikia per sielą, kad malda veda į tikėjimą, į gyvenimą, kad mintys, prisiminimai, jausmai jungiasi į vientisumą, į susimąstymą, į savęs suvokimą.
Sielos mes nematome, bet jaučiame, kaip ji padeda, kaip atskiri procesai suvienija žmogų, daro jį asmenybe.

 

Prof. habil. dr. Vilija TARGAMADZĖ

Gyvenimas, tampantis mintimis

Gimiau 1958 metų kovo 31 dieną gydytojų šeimoje. Panevėžyje baigiau J. Balčikonio vidurinę mokyklą. 1976 metais įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, kur 1981 metais įgijau biologijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojos specialybę.
Iškart po studijų dirbau pedagoginį darbą, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuo 1990 m. – Švietimo reformos centre, kuris buvo pervadintas į Pedagogikos institutą.
1994 m. apgyniau daktaro disertaciją, man buvo suteiktas socialinių mokslų (edukologijos) daktaro laipsnis.
2000 m. apgyniau habilitacinį darbą.
Iki šiol yra publikuotos 7 monografijos (trys su bendra­autoriais), per 60 įvairių mokslinių straipsnių Lietuvoje ir užsienyje.
Dėsčiau įvairiuose universitetuose. Teko dirbti ir administracinį darbą, buvau Klaipėdos universiteto prorektorė. Šiuo metu einu profesorės pareigas Vilniaus universitete, Filosofijos fakultete. Esu šio fakulteto tarybos narė, Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė. Dalyvauju įvairiuose tarptautiniuose ir Lietuvos projektuose.
„Marijos radijo" klausytojai mane pažįsta kaip laidos „Meilė tiesoje" vedėją.
Susitikusi su psichoterapeutu A. Alekseičiku, jo sutikimu, pradėjau dalyvauti jo vedamuose grupiniuose besigydančiųjų nuo depresijos ligonių užsiėmimuose, kurie taip pat praplėtė gyvenimo, žmogaus sielos sudėtingumo pažinimo horizontus. Iš to kyla klausimai, kuriuos užduoda pats gyvenimas.

Kokie svarbiausi veiksniai lemia, kad negatyvumas ima tarsi dominuoti daugelio žmonių sąmonėje, kad žmogus, būdamas laisvas, tampa nepajėgus kovoti su gyvenimo sunkumais, su savo paties dvasinėmis prob­lemomis?
Žmogus savo esybe yra laisvas ir tuo pačiu metu determinuotas – įvairūs vidaus ir išorės veiksniai turi jam įtakos. Pavyzdžiui, jį riboja įvairios normos, taisyklės, kurios vertybinėje plotmėje ne visada dera su jo pripažįstamomis vertybėmis. Atsiranda vertybinis konfliktas.
Iš esmės konfliktas nėra blogai (lot. conflictus – susidūrimas). Ir visiškai normalu, kad susiduria įvairios nuomonės, požiūriai, taip gali atsirasti pozityvus postūmis veikti, mąstyti. Bet konfliktas gali būti ir destruktyvus. Toks konfliktas pradeda griauti žmogaus esybę. Jo būsena kinta. Žmogaus sąmonėje atsiranda tam tikros fiksacijos. Jis ima neatitikti vykstančių pokyčių, nes užsifiksavusi idėja, informacija, ar panašūs dalykai, jį pavergia, nukreipia negatyvo link.
Žmogų nuolat atakuoja informacijos srautai, negatyvi informacija, negatyvios mintys. Jeigu jis nesugeba susitelkti ties pozityviomis mintimis, pozityviais jausmais ir veiksmais, tai tikėtina, kad negatyvūs veiksniai gali jį paveikti. Todėl koncentracija į pozityvumą ir yra kiekvieno žmogaus gyvenimo sėkmės ir gelbėjimosi nuo destrukcijos ratas. Kitu atveju, pamažu jis pats sau paspendžia žabangas ir į jas pakliūna. Kepurnėjimasis negatyvuose žmogų traukia tarsi akivaras pelkėje, jam nelieka jėgų gyventi pozityvioje tėkmėje. Žmogus praranda pasitikėjimą savo jėgomis, jį vis labiau užvaldo mintis, kad nuo jo niekas nepriklauso.

Kokios mintys, galinčios pagelbėti dvasinius sunkumus išgyvenančiam žmogui, Jums kyla, bendraujant su Vasaros 5 ligoninėje besigydančiais ligoniais?
Pacientai labai spalvingi savo gyvenimiškąja patirtimi, išsilavinimu, jautrumu, nusiteikimu gyventi, pasveikti ir grumtis su gyvenimo sunkumais. Todėl vienareikšmio atsakymo negali būti. Atsiranda daug minčių.
Pati pirma mintis būtų apie gyvenimo linijos tarp pacien­to ir sveikojo trapumą. Kiekvienas žmogus, neturėdamas gyvenimo gairių, labai greitai gali atsirasti tarp pacientų. Dinamiška aplinka, sunkumai, negatyvi informacija gali ne vieną pakirsti, jei jis neturės atskaitos taško, grįsto vertybiniais (ypač doriniais) orientyrais, jei jis nebus gyvenimo realybėje.
Pozityvi atskaitos pozicija - tarsi alfa ir omega mūsų gyvenime – nuo jos galime atsispirti pradėdami veikti, pagal ją galime ir reflektuoti, pamatuoti, kokioje gyvenimo vertybių skalėje esame atsidūrę. Todėl labai svarbu turėti gerai sudėliotus dorinius atskaitos taškus. Jei tai yra kriščioniškosios vertybės, turėtų būti paprasta. Tačiau taip nėra, nes žmogus nėra idealus ir vis nuslysta nuo doros kelio. Atsiranda kaltės jausmas, kuris taip pat gali užvaldyti ir nuvesti į gyvenimo paraštes.
Tiesa, žmogus turi galimybę keltis, net ir visiškai parkritęs į purvą...
Tikėjimas, meilė, viltis visada gali būti tavo gyvenimo švyturiai. To neturint, susikuriami netikri švyturiai. Svarbu, kad jie atitiktų bendražmogiškas vertybes.
Paprasta gyvenimiška tiesa - vienadieniai dalykai griūna, išlieka tik esminiai, prasminiai. Jie turi mus vesti gyvenimo keliais.
Kita mintis – nuostaba, kad kai kuriems žmonėms taip sunku ir dabar – čia ligoninėje – priimti sprendimą. Pacientų skatinimas būti čia ir dabar iš pat pradžių atrodė keistokas, bet paskui supratau esminę tiesą. Kiekvienas pacientas turi išmokti gyventi dabar, o ne praeityje ar ateityje. Jis turi išmokti būti realybėje, ją pažinti ir joje gyventi. Tai, mano galva, ypač svarbu depresijos užvaldytiems žmonėms.
Tai tik dvi mintys iš daugybės. Noriu pridurti, kad man buvo malonu sutikti daug dvasiškai turtingų, jautrių ir įspūdingų žmonių ir iš personalo, ir iš pacientų būrio. Žmogaus gyvenimas – slėpinys. O slėpinį tegali po truputėlį atskleisti...

 

 

Rašytojas pozityvistas Jeronimas LAUCIUS

Ir likimas turi savo likimą

Gimiau 1946 m. sausio 1 d. Ramygalos (dabartiniame Panevėžio) rajone, Glebauskų kaime.
1963 m. baigiau Ramygalos vidurinę mokyklą, o 1968 m. Kauno politechnikos institutą. Institute gavau daug loginių žinių, pozityvaus mąstymo energetikos, atradimų ieškojimo azarto.
Antrą kartą gimiau 1977 m. vasario 23 dieną. Staiga, lyg iš Dangaus, atskriejo mintis, kad turiu būti (esu) rašytojas. Tą pačią dieną parašiau pirmus sakinukus ir netrukus jie buvo išspausdinti viename respublikiniame žurnale. Prasidėjo siauras kūrybinis ir platus svajonių kelias. Svajoti (kartu siekti svajonių realizavimo) būtinai reikia.
Po penkerių metų „Vagos" leidykla išleido pirmąją mano knygutę, o dar po šešerių metų buvau paties likimo „įšventintas" jaunimo kūrybos žurnalo „Žvaigždutė" vyriausiuoju redaktoriumi.
Prieš 25-erius metus mano įkurta leidykla „Trys žvaigždutės" išliko iki šiol, per tuos permainingus 25-erius metus išleidau per šimtą savo autorinių knygų, daug jų yra išversta į kitas kalbas.
Didelį kūrybinį impulsą man davė 2012 metais susitikimas su žymiu psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku. Jis su manimi ne tik nuoširdžiai dalinosi savo išmintimi, bet ir sudarė galimybę dalyvauti besigydančiųjų nuo sielos negalavimų grupiniuose užsiėmimuose. Tai mane visokeriopai praturtino.
Aš supratau, koks sudėtingas žmogaus vidinis gyvenimas, kokie mes esame pažeidžiami, kai būname nepasiruošę sutikti šaltesnius likimo permainų gūsius.
Tų jautrių žmonių likimai, išgyvenimai tapo knyga „Atsisveikinu su depresija. Besigydančiųjų Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (Vasaros 5) istorijos". Ji Minske buvo išleista ir rusų kalba.
Ta svarbia dvasinės sveikatos išsaugojimo tema ruošiamos naujos knygos, kuriamas spektaklis „Na ir kas, kad gražu".
Apie tai aš dalinuosi mintimis savo vedamuose seminaruose Vilniaus edukologijos universiteto Profesinių kompetencijų tobulinimo institute, mokyklose, bendruomenėse, Trečiojo amžiaus universitete.
Dabar apie tai pasikalbėkime šios knygos puslapiuose.
Psichologinė pagalba yra skirta tiems, kurie jau turi didesnių ar mažesnių problemų. O ar egzistuoja psichologinė higiena? Koks yra ir koks turėtų būti jos propagavimas mokyklose, visuomenėje?
Kalbėtis apie psichologinę higieną derėtų tuo pat metu, kai pradedame aiškinti apie kūno higienos svarbą arba dar anksčiau – nuo pat vaikų darželio. Tačiau purvinos vaiko rankos greitai pastebimos, lengvai suprantama ir paaiškinama, kodėl jas reikia prausti.
Tai, kad mažasis žmogutis nuolat kažkuo nepatenkintas, kažko nesupranta arba nemoka, nenori mokytis to, ko noriai mokosi stereotipinis mokinys (vėliau studentas), vertinama kaip tingėjimas, nesupratimas savo pareigų, užsispyrimas.
Kiekvienas žmogus skirtingas, unikalus savo sugebėjimais, savo mintimis, pasaulio pažinimo imlumu, savęs atradimu ir supratimu. Tačiau visiems vienodai reikia artimų žmonių, mokytojų meilės, atjautos, supratingumo. O tiems, kurie neatranda savęs, kurie nesugeba pajausti gyvenimo, draugystės, bendravimo grožio, tiems reikia dvigubai daugiau mūsų meilės ir dvasinės paramos.
Kviesti, skatinti žmogų pažinti, pamilti, atrasti save, pajusti gyvenimo realybės pozityvumą – psichologinė abėcėlė, psichologinė higiena, kurios turėtų būti mokomasi visą gyvenimą, nuo pat mažens, mokyklose, universitetuose. Deja, šiuo metu tai daroma tik atskirų pedagogų, dėstytojų iniciatyva. O tokios visaapimančios programos nėra ir tai yra viena iš depresijos plitimo visuomenėje priežasčių.

 

(Susi)gyvenimas su skausmu
Atsakymas į ligonio klausimą

Kai pas Tave skausmo dar nebuvo, skausmui skausmas jau buvo.
Skausmui visada skaudėjo. Skauda dabar. Skaudės jam visada.
Šiandien ir Tau skauda. Abiem šiandien skauda.
Kai esi dviese, kai dabar esi jau su skausmu, gali su juo ir pasikalbėti. Gali su juo pasitarti.
Anksčiau to negalėjai. Anksčiau apie skausmą tegalėjai paklausti tylos. Tyla atsako tyla.
Dabar jau gali skausmo paklausti, kaip jis susigyvena su savo skausmu?
Kalbėtis, tikėtis supratimo, laukti atsakymo tegali tik iš to, su kuo esi kartu.
Klausk. Kodėl jis tave aplankė? Su kokia žinia jis pas tave atėjo? Gal ji Tau svarbi, būtina?
Gal ji gelbsti Tave nuo didelės nelaimės, sunkios ligos?
Skausmas tegali kalbėti skausmu. Tie jo tik sielai tegirdimi žodžiai Tau gali būti svarbesni už patį skausmą.
Gal beskubėdamas taip užpildai Tavo gyvenimui skirtą laiką, kad ir pamiršai, kam, dėl ko gyveni? Paskendęs rūpesčiuose, pamiršai, kad turi kūną ir sielą.
Skausmas Tave surišo, vėl susiejo su gyvenimu. Tave taip sugrąžino į gyvenimą.
Mes visi, kurie gyvename, gyvename su skausmu. Kol yra skriauda, vargas, pavydas, kerštas, išdavystė, kiekvienas gyvenantis gyvenimą žmogus gyvena su skausmu.
Kiekvieno gyvenančio gyvenimą žmogaus skausmas yra skirtingas. Ir jo kalba yra suprantama tik tam žmogui.
Kalbėkis.
Sulauk sau skirto atsakymo.
Išlydėk skausmą.
Gyvenk gyvenimu. Gyvenk gyvenimą.
Būk laimingas, kad žinai, jog gyveni.

 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 5 276 2408
El.p. JeronimasL@gmail.com