Trys žvaigždutės - Išleista 2023 liepą

En Ru

Jei norite gyventi kitaip – darykite tai, ko nedarėte iki šiol

Išleista 2023 liepą

KNYGA-ALBUMAS „IR ATEINA LAIKAS, KAI NEBĖRA KO PAKLAUSTI“

98 metų autorė savo albumo nuotraukomis, kuriose užfiksuoti besimokiusiųjų 1945–1950 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje XXIV mokslinių agronomų laidos kursiokų mokslo, susitikimų, ilgalaikio bendravimo momentai, trumpais užrašais po nuotraukomis pasakoja apie tų žmonių likimus, nuveiktus darbus ir taip išsaugo savo ir jų atminimą visiems, kas norės juos prisiminti.

Man buvo ypatingai miela kartu su energinga, žvalia autore dirbti prie jos knygos parengimo spaudai proceso, bendrauti su ja, klausytis įdomių, prasmingų jos pasakojimų apie tuos negrįžtamai praėjusius laikus, apie patirtus išgyvenimus.

Atrinkdama albumuose gulinčias nuotraukas, autorė vis padejuoja, kad nebeprisimena kai kurių žmonių vardų, nuotraukose užfiksuotų veidų, visų tuomet vykusio susitikimo ar renginio detalių. Ir mintyse, ir balsu ne kartą su gailesčiu taria: ir nebėra ko paklausti. Deja, jų visų žemiškasis gyvenimas jau pasibaigęs.

Ir nebėra ko paklausti...

Iš tų autorės žodžių ir gimę knygos-albumo pavadinimas: IR ATEINA LAIKAS, KAI NEBĖRA KO PAKLAUSTI.

Rengiant spaudai šią knygą-albumą į leidyklą atėjo 93 metų Vytautas Kuprys, kuris mūsų leidykloje jau buvo išleidęs dvi knygas „Gyvenimo kelionės nuo Skerdumės" ir „Skerdumė – mažas upeliukas", o dabar atėjo su nauja atsiminimų knyga „Skerdumės gražios pievos", kuri buvo išleista birželio mėnesį.

Peržiūrėjęs rengiamą spaudai dr. Marijos Sereikienės knygą-albumą, jis taip pat ėmėsi darbo rengti savo panašią knygą-albumą (išleista liepos 11 d.). Manau, kad tas mūsų leidyklos išradimas panaudoti albume gulinčias, nepatikimose kompiuterių laikmenose besislapstančias nuotraukas ir iš to padaryti tikrą stebuklą – užfiksuoti ir knygoje-albume išsaugoti šimtui metų savo gyvenimo vaizdus, artimųjų žmonių veidus, mintis. Kiekvieno žmogaus gyvenimas to vertas.

IR NEBŪTINA LAUKTI 90 METŲ, KAD TAI BŪTŲ SUPRASTA.

Sėkmės. Jūs esate laukiami mūsų leidykloje, visai nesvarbu, kiek Jums metų. Man visada miela bendrauti, padėti visais leidybiniais klausimais.

Visad Jūsų –
Jeronimas Laucius

sereikiene 2-1.jpg

sereikiene 2-4.jpg

Ir ateina laikas, kai nebėra ko paklausti

Daugelio mūsų gyvenimo keliai yra panašūs, vedantys nuo vieno prie kito žmogaus brandos etapo: vaikystė, mokslas, darbas, turtiniai ir dvasiniai pasiekimai. Kiekvienas gyvenimo etapas palieka neišdildomus įspūdžius, gyvus prisiminimus, kurie ne tik nutiesia kelią nuo šiandienos į praėjusius laikus, bet ir sukelia gyvybišką norą, kad tai išliktų kraštiečiams, bendramokslių vaikams, anūkams, pro1anūkiams, šiuolaikiniams žemdirbystės specialybių studentams, visiems tiems, kuriems brangūs mūsų, jau istorija tapusiais, išgyvenimai ir siekiai.

Peržiūrėdama albumuose gulinčias nuotraukas, jau nebeprisimenu kai kurių žmonių vardų, nuotraukose užfiksuotų veidų, visų tuomet vykusio susitikimo ar renginio detalių. Ir mintyse, ir balsu ne kartą sakau: ir nebėra ko paklausti. Deja, jų visų žemiškasis gyvenimas jau pasibaigęs.

Ir nebėra ko paklausti...

Todėl tai, kas išsaugota mano atmintyje, mano nuotraukų albumuose, tegul išlieka šioje knygoje-albume, tegul mūsų Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslinių agronomų XXIV laidos 1945–1950 m. atminimas būna išsaugotas ir prisimenamas.

Ypatingai miela prisiminti mūsų kursiokus: profesorių, mokslų daktarą Leoną Kadžiulį, Bitininkų sąjungos prezidentą Joną Balžeką, Botanikos instituto direktorių Mindaugą Strukčinską, mūsų visų mylimą renginių, susitikimų organizatorių dr. Juozą Grigalauską, Leoną Sereikį, kuris penktame kurse tapo mano vyru, su kuriuo kartu užauginome sūnų ir dvi dukras.

Su Žemės ūkio akademija mane siejo ne tik penkeri studijų metai, bet vėliau mokiausi ir Akademijos neakivaizdinėje aspirantūroje, gavau mokslų daktaro diplomą ir dirbau Akademijoje iki pat pensijos.

Net keli mūsų kursiokai yra išleidę savo knygas, paskelbę daug mokslinių ir visuomeninių straipsnių spaudoje. Džiaugiuosi, kad ir aš esu išleidusi savo atsiminimų knygą „Mano laikas“. Joje apie tuos laikus rašiau:

Šeima, kaimas buvo pirmoji dirva, išugdžiusi mumyse pagarbą gimtojo krašto kultūrai, potraukį žemei, kaimo žmogui. Įaugome į valstietišką gyvenimo ritmą, gamtos pajautimą. Vėlyvoje vaikystėje pasirinkome agronomo specialybę. Tuolaikiniais žemės ūkio dėstytojų žodžiais tariant – nesusvyravome prieš laikmečio sunkumus.

Tais Nepriklausomybės metais daugelis ūkininkų, vildamiesi geriau gyventi, leisdavo savo sūnus į kunigus ar daktarus, dukras – tapti mokytojomis. Mūsų tėvai, brangindami žemę, ūkininko dalią, leido mus į žemės ūkio mokyklas, akademiją.

1945 m. susirinkę iš visos Lietuvos 300 jaunuolių, daugiausia kaimo vaikų, pasiryžusių būti agronomais, laikėme Dotnuvos žemės ūkio akademijoje stojamuosius egzaminus. Mūsų tėvai buvo žemdirbiai, dar nepažinę kolektyvizacijos, mylintys žemę, kaimą ir linkintys, kad jų vaikai nenutoltų nuo kaimo.

Tik maža dalis jų netapome studentais. Tą patį rudenį visi susirinkome Kaune, Kęstučio gatvėje, nes Akademija persikėlė iš Dotnuvos į Kauną. Per visus mokslų metus daug kas nubyrėjo: vieni tapo to laikmečio aukomis, kitų tėvams patekus į tremtį, vaikams studentams nelemta buvo mokytis toliau, treti, pasirinkę kitą studijų kryptį, tapo kitų mokyklų studentais.

Įstodami supratome, kad žemės darbas sunkus ir alinantis, tačiau stipri prigimtinė meilė Lietuvos kraštui, jos arimams, padėjo ištverti sunkumus, tvirtai kibti į gyvenimą ir suprasti, kad tik mokslu pagrįstas ūkininkavimas nulems mūsų tautines ir dvasines vertybes.

Pilni jaunatviško entuziazmo, tartum vienos šeimos vaikai, draugiški, linksmi, įaugom į garbių dėstytojų žinių lobyną – Akademiją. Ji tarsi motina – kuo tapome brandesni ir toliau nuo jos atsidūrėme, tuo dažniau ją prisimindavome, vėl ir vėl norėdami sugrįžti į tą gražų studentų ir dėstytojų būrį. Dėstytojų, į kuriuos lygiavomės, kuriuos gerbėme, mylėjome ir su kuriais dar norėtųsi pabūti.

1950 metais mes, 206 kurso studentai, gavome Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslinio agronomo diplomus. Vieni, kaip Leonas Kadžiulis, Kazimieras Leistrumas, Mindaugas Strukčinskas, Jonas Balžekas, Zenonas Zimkus, Antanas Vadopalas, Vladas Venskutonis, Antanas Puodžiukas, Jonas Mikalajūnas, Viktoras Danilevičius, Edvardas Armolaitis, Mykolas Juknevičius, Angelė Vaičiulienė, taip pat ir aš, pasukome į mokslą. Anksčiau ar vėliau pasirinkę mokslo kryptį gilinomės, rašėme, tyrėme ir gavome vieni daktaro, kiti habilituoto daktaro diplomus. Kurso draugai Kadžiulis ir Strukčinskas – profesoriai ir kelių knygų autoriai.

Dalis kurso draugų: Sakalas, Eižerskis, Gutauskas tapo gerais organizatoriais, kolūkių ir tarybinių ūkių vadovais. Kiti: Gumbaragis, Pocius, Pocienė, Rugytė, Geldutytė, Pakeltis, Venskevičius, Sereikis buvo žinomi kaip geri savo pasirinktos žemės ūkio šakos specialistai. Dalis nepaminėtų mano kurso draugų taip pat nesumenkino gauto Žemės ūkio akademijos diplomo – atsakingai ir sąžiningai dirbo, sukūrė šeimas, išaugino gerus ir darbščius vaikus.

Visi buvome labai draugiški. Susituokė iš mūsų kurso net aštuoniolika porų. Nėra išsiskyrusių, negirtuokliaujame, nenusikaltome.

Po baigimo visi pagal paskyrimus pasklidome po Lietuvą. Kas penkerius metus organizuojame kurso susitikimus. Pirmasis įvyko Priekulės tarybiniame ūkyje, kur direktoriavo kurso draugas Gutauskas su žmona, taip pat kurso drauge, agronome, mokytoja Teresėle. Vėliau – Elmininkų bandymų stotyje, kur direktoriumi dirbo kurso draugas Puodžiukas. Po penkerių metų susirinkome Dotnuvos žemdirbystės institute, mokslininkų kalvėje, kur dirbo kurso draugai Kadžiulis, Leistrumas, Zimkus. Susitikome ir Vilniuje, Žemės ūkio ekonomikos institute, kur dirbau aš, bei Ukmergės rajone, Nuotekų kaime, Jono Balžeko ūkyje.

Šia knyga-albumu noriu parodyti pagarbą Žemės ūkio akademijai, išugdžiusiai daug dorų žmonių, daug gerų specialistų, mylinčių savo darbą, gimtąją žemę-maitintoją.

Nuotraukomis su trumpais aprašymais noriu perteikti mūsų bendrakursių mokslo, susitikimų, įvairiapusio bendravimo dvasią, išsaugoti jų atmintį, kartu su man brangiais žmonėmis palikti ir savo pačios žymę, kaip gyvenome, dirbome, mylėjome.

Tegul išlieka.

Knygoje išsaugotos 108 nuotraukos su užrašais. Tai tarsi žmogaus gyvenimo filmas.

Tai tik kelios iš jų:

sereikiene 11 p.jpg

Kurso draugų susitikimas Anykščiuose pas Antaną Puodžiuką, Elmininkų bandymų stoties direktorių.

Jis buvo labai Anykščiuose visų gerbiamas ir mylimas. Mes taip pat jį vertinome ir mylėjome.

sereikiene 10 p.jpg

1950 metais baigusiųjų Lietuvos žemės ūkio akademiją XXIV laidos mokslinių agronomų susitikimų prisiminimų kelią

noriu pradėti nuo šios gausaus ir atmintino mūsų susitikimo nuotraukos.

Diplomus gavo 206 studentai. Susitarę susitikti kas penkeri metai, visi išsiskirstėme į paskyrimo vietas.

Aš su vyru Leonu išvykau dirbti į Panevėžio rajono Staniūnų paukštininkystės tarybinį ūkį, ten mes atlikome ir praktiką.

Pirmasis mūsų draugiško kurso draugų susitikimas įvyko 1955 metais, o paskutinis – po 50 metų – 2008 metais.

Viskas, kaip sakoma, kas turi pradžią, turi ir pabaigą – išskyrus atmintį, kuri per prisiminimus, nuotraukas, knygos puslapius

anūkų, proanūkių, dar tolimesnių kartų širdyse išlieka amžiams. Tam tikslui ir skirta ši mano knygutė,

kurią dėlioju 2023 metais, pati turėdama 98 metus.

sereikiene 30 p.jpg

Susitikimas Žemės ūkio ekonomikos institute. Šalia manęs – kurso draugas doc. A. Norkus.

Man buvo smagu, kad dirbu mėgstamą darbą ir linksma, kad vyrų akys nepraslenka pro mane nesustojusios...

Ateikite su fotonuotraukomis – išeisite su savo knyga-albumu

Knygą-albumą parengti ir išleisti ne tik labai paprasta, bet, svarbiausia, tai yra pats vertingiausias, pats prasmingiausias veiksmas, kuris įprasmina visą žmogaus gyvenimą, išsaugo ilgiems amžiams jo svarbiausius momentus, artimųjų žmonių veidus, to laikmečio vaizdus.

Trumpi užrašai po nuotraukomis visada ir nepažįstamiems pasakys tų žmonių vardus, jie tarsi vėl pasisveikins su jumis, palinkės gyvenimiškos sėkmės.

Mūsų leidykla ypatinga tuo, kad mes padedame ne tik parengti knygą-albumą, bet ir pagal jūsų pasakojimą galime parašyti įžanginį tekstą, užrašus po nuotraukomis. Tai mūsų dovana. Jums tereikia namuose iš turimų albumų, kompiuterių laikmenų atrinkti norimas nuotraukas ir atrasti kelią į mūsų leidyklą ar paskambinti tel. +370 687 75147.

ATEIKITE SU FOTONUOTRAUKOMIS – IŠEISITE SU SAVO KNYGA-ALBUMU

Išleista 2023 m. balandį

Knyga tadžikų kalba Маъмуралии Аҳмадалӣ „Вақт ва ҳаёт“

Knygoje „Вақт ва ҳаёт“ (liet. „Laikas ir gyvenimas“) autorius dalijasi mintimis apie laiką kaip išskirtinę mūsų gyvenimo vertybę, aptaria jo savitumą ir svarbą, kalba apie laiko praradimus ir žmogaus gyvenimo erdvę temdančius veiksnius. Autorius taip pat pasakoja apie tai, kaip geriau valdyti savo gyvenimo laiką naudojant efektyvius ir modernius metodus. Knyga skirta plačiajai auditorijai.

В книге „Вақт ва ҳаёт“ („Время и жизнь“) автор делится мыслями о времени как исключительной ценности нашей жизни, обсуждает его особенность и важность, рассказывает о пожирателях времени и факторах, затемняющих жизненное пространство человека. Автор также рассказывает о том, как лучше управлять своим временем используя эффективные и современные методы и подходы. Книга предназначена для широкого круга читателей.

Išleista 2023 m. kovą

Knyga rusų kalba Маъмуралии Аҳмадалӣ „Ты – моя половинка“

Эта книга содержит 33 практических совета, которые помогут завоевать любовь и довольство мужа, и может служить руководством для женщин, которые хотят быть примерными женами.

Маъмурали Ахмадали родился в 1984 году в Аштском районе Согдийской области Республики Таджикистан.

В 2008 году он окончил Худжандский государственный университет по специальности Филолог-востоковед. До 2016 года работал преподавателем арабского языка последовательно в двух университетах: в Худжандском государственном университете и Таджикском государственном университете права, бизнеса и политики.

В 2011 года Маъмурали Ахмадали вступил в Союз журналистов Таджикистана.

Являлся автором и ведущим 5 программ, посвященных культурной тематике, которые транслировались на региональных телевизионных каналах Таджикистана.

В настоящее время он готовит кандидатскую диссертацию по специальности Социальная психология.

Маъмурали Ахмадали является автором 15 книг, посвященных тематике нравственности и семейных отношений, в том числе:

1. “Чашми адаб” (тадж. “Родительская любовь”);

2. “Тӯҳфаи навхонагон” (тадж. “Подарок жениху, невесте”);

3. “Вақт ва ҳаёт” (тадж. “Время и жизнь”) ;

4. “Одоби наврас” (тадж. “Этикет подростков”);

5. “Бихон” (тадж. “Читай”);

6. “33 калиди муваффақият” (тадж. “33 ключа к успеху”).

Išleista 2023 m. vasarį

Knyga tadžikų kalba Маъмуралии Аҳмадалӣ „Ту - ними манӣ“

Китоб бо забони тоҷикӣ таълиф шуда, дар моҳи феврал ба табъ расидааст

ty nimi mani_4 virs small.jpg ty nimi mani_small.jpg

Ин рисола 33 тавсияи амалиро дар ҷодаи ба даст овардани муҳаббати шавҳар ва хушнудии ӯ фаро гирифта, метавонад ҳамчун раҳнамо барои бонувоне, ки мехоҳанд ҳамсари намунавӣ бошанд, хидмат кунад.

Маъмуралии Аҳмадалӣ соли 1984 дар ноҳияи Ашти вилояти Суғди Ҷумҳурии Тоҷикистон таваллуд шудааст.
Ӯ соли 2008 Донишгоҳи давлатии Хуҷандро бо тахассуси филолог-шарқшинос хатм карда, то соли 2016 ба ҳайси муаллими забони арабӣ пайиҳам дар ду донишгоҳ: ДДХ ва ДДҲБС фаъолият намудааст.
Аз соли 2011 ба узвияти иттифоқи журналистони Тоҷикистон пазируфта шудааст.
Ӯ муаллиф ва ровии 5 барномаи фарҳангӣ дар телевизионҳои маҳаллии Тоҷикистон аст.
Айни ҳол рисолаи номзадии худро дар соҳаи равоншиносии иҷтимоӣ омода мекунад.
Маъмуралӣ муаллифи 15 китоб дар мавзӯъҳои одобу ахлоқ ва муоширату оиладорӣ мебошад, азҷумла:
1. Чашми адаб;
2. Тӯҳфаи навхонагон;
3. Вақт ва ҳаёт;
4. Одоби наврас;
5. Бихон;
6. 33 калиди муваффақият...

Išleista 2022 m. gruodį

Gerutos Paleckytės knyga „Mamulis ir mūsų šeima“ bus išleista iki Naujųjų metų

Tai pirmoji Gerutos Paleckytės (Vėbrienės), žiniasklaidos ir leidyklų darbuotojos, vertėjos, Žurnalistų sąjungos narės knyga. Autorė prisimena savo vaikystę prieškariniame Kaune, vėliau, karui prasidėjus – Kuibyševe (Samaroje) ir Maskvoje. Pagrindinė knygos dalis – pasakojimas apie jos beveik aštuonis dešimtmečius trunkantį gyvenimą Vilniuje. Per betarpiškus prisiminimus, dienoraščio ištraukas knygoje iškyla autorės motinos Genovaitės Paleckienės, tėvo Justo Paleckio portretai, pasakojama apie kitus šeimos narius ir jų draugus, kurių daugelis susieti su Lietuvos istorija.

Mūsų leidykla gavo Kalėdinių dovanų už šią šiltai parengtą spaudai knygą

Išleista 2022 m. gruodį pakartotinai

Stasio Bilio knyga „Lietuvos elektrifikavimas, antra dalis. Elektra Klaipėdos krašte. Apskričių centrų ir miestelių elektrinės“

Daugelio knygų apie Lietuvos energetiką autorius šioje knygoje pirmą kartą pateikia Lietuvos elektrifikavimo istoriją su Klaipėdos kraštu. Iki 1923 m. Klaipėdos kraštas nepriklausė Lietuvai ir duomenys, 1920 metais vykusiame pirmajame pramonės įmonių, dirbtuvių ir elektrinių surašyme apie pramonės įmones ir elektrines, nebuvo skelbiami.

Autorius atliko svarbų Lietuvos energetikos istorijai darbą, rinkdamas unikalią archyvinę medžiagą, išsaugodamas ją visiems besidomintiems Lietuvos istorija.

Knyga skiriama 1923 m. sausio 15 d. sukilimo, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui ir Klaipėdos krašto elektros tinklo 1960 m. vasario 8 d. prijungimo prie Lietuvos energetikos sistemos šešiasdešimtmečiui.

Pratarmė

Apie Lietuvos elektrifikavimą yra paskelbta daug ir vertingos informacijos. Sužinome didelių miestų ir miestelių elektrifikavimo istorijas. Apie buvusio autonominio Klaipėdos krašto didžiausio miesto Klaipėdos elektrifikavimą yra paskelbta labai vertingos informacijos, bet apie krašto elektrifikavimą 1923–1939 metais archyvuose labai nedaug to laikotarpio dokumentų.

Teko aiškintis kokios priežastys ir aplinkybės trukdė sukaupti archyvuose dokumentus apie Klaipėdos krašto įmones ir elektrines.

Pirmasis pramonės įmonių, dirbtuvių ir elektrinių surašymas Lietuvoje vyko 1920 metais. Atlikus pramonės įmonių ir elektrinių patikrinimą, buvo suskaičiuotos visos tuo metu Lietuvos teritorijoje buvusios elektrinės, išskyrus Klaipėdos krašto elektrines, nes Vokietijai pralaimėjus, po Versalio taikos sutarties, Klaipėdos kraštą administravo didžiųjų valstybių įgaliota Prancūzų vyriausybė.

1923 m. sausio 15 d. Lietuvai prijungus Klaipėdos kraštą, duomenys apie pramonės įmones ir elektrines nebuvo skelbiami.

Autonominio Klaipėdos krašto Direktorija pagal Normano Deiviso (Norman Davis) sudarytą konvenciją, pagal kurią Klaipėdos kraštui buvo garantuota autonomija įstatymų leidimo, teismų, švietimo, finansų ir administracijos srityje, demonstruodama savo savarankiškumą, ignoruodavo Lietuvos vyriausybės nurodymus.

Minint nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį Dr. J. Purickis straipsnyje „Lietuvos pramonė 1919–1929 m.“ rašė: „Į pateiktus skaičius neįtraukta Klaipėdos krašto pramonė, nes iki šiam laikui neturėta apie ją jokių duomenų. Dabar jau sutarta, kad ir Klaipėdos krašto pramonės būklė bus sistemingai nagrinėjama“ (PIRMASIS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DEŠIMTMETIS 1918–1928, p. 253, Vyriausias Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms ruošti Komitetas, Vytauto Didžiojo metai).

1931 m. žurnale „Technika ir ūkis“ Nr. 3, p. 72, straipsnyje „Lietuvos 1929 m. elektros tiekimo statistika“ rašoma: „Sistemingos elektros tiekimo statistikos pas mus tuo tarpu nėra. Elektros gamybos (vadinasi ir vartojimo) žinios renkamos kilus reikalui ir negali būti tikslios, nes dar atskiriems statistikos elementams apskaičiuoti nėra nustatyta vienodų dėsnių.

Žemiau paduodamos žinios bene sudaro pilniausią ir tiksliausią elektros tiekimo statistiką, kuri kada nors yra buvusi Lietuvoje. Jos yra parinktos iš medžiagos, maloniai patiektos redakcijai Vyriausios Statistikos Inspekcijos.

Ir šios žinios nėra išsamios. Klaipėdos krašto elektros tiekimo čia nėra (paryškinta aut.).“

Deja, Klaipėdos krašto administracija savo pažadų nevykdė.

Inžinierius Pranas Drąsutis 1938 metais žurnale „Energijos komiteto darbai“ straipsnyje ,,Lietuvos elektrifikacijos plano metmenys“ rašė, kad prieš pradedant Lietuvos elektrifikavimo metmenų sudarymą pirmiausia buvo įvertintas sunaudojamos elektros energijos kiekis ir reikėjo nustatyti elektros energijos pareikalavimą 1938, 1940, 1950 ir 1960 metais pagal žymesnes Lietuvos vietoves. Bet Klaipėdos krašto administracija elektros statistinių duomenų nepateikė.

„Kaip matyti iš žemiau paduodamų duomenų, Klaipėdos kraštas jose dar nefigūruoja, nes lig šiol dar nepavyko gauti reikalingų elektros ūkio statistinių duomenų. Kai tik jie bus gauti, Elektros Komisija čia pateikiamus duomenis atitinkamai papildys.“ (Energijos komiteto darbai, 1938 m., p. 18).

Knygoje „Lietuvos energetika“, I t., Vilnius, 1982, duomenys apie Lietuvos elektrines pateikti, bet be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų.

Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, 1939–1944 m. Klaipėdos kraštas buvo Rytų Prūsijos Gumbinės apygarda. Elektrines ir elektros tinklus administravo Rytprūsių elektros tiekimo akcinė bendrovė, esanti Gumbinėje.

Lietuvos valstybės centriniame archyve surasti Šilutės apskrities 1939–1944 m. dokumentai leido papildyti Klaipėdos krašto elektrifikavimo istoriją.

Knygoje LIETUVOS ELEKTRIFIKAVIMAS, išleistoje 2018 m., skaitytojai susipažino su Lietuvos didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių elektrifikavimu, elektrinių statymu ir po karo atstatymu.

Knygoje LIETUVOS ELEKTRIFIKAVIMAS antroje dalyje skaitytojui pateikiama Klaipėdos krašto, apskričių centrų ir miestelių elektrifikavimo istorijos.

Dėkoju prof. habil. dr. Leonui Ašmantui mane paskatinusiam parašyti šią knygą.

2023 metais minėsime Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį.

Jubiliejaus proga skaitytojui pateikiama Lietuvos elektrifikavimo istorija su Klaipėdos kraštu.

Autorius

Turinys

Pratarmė............................................................................................................. 9

Laikotarpio apžvalga.......................................................................................... 11

Elektra Klaipėdos krašte.................................................................................... 23

Alytaus elektrifikavimas, koncesininkų elektrinė ir elektros tinklas.................... 87

Marijampolės elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė,

Puskelnių hidroelektrinė ir savivaldybės elektros tinklas.................................... 93

Vilkaviškio elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė ir elektros tinklas.............. 116

Kalvarijos elektrifikavimas, koncesininko hidroelektrinė

ir elektros tinklas.............................................................................................. 124

Liudvinavo elektrifikavimas, koncesininko vandens malūnas-elektrinė

ir elektros tinklas.............................................................................................. 130

Pilviškių elektrifikavimas ir hidroelektrinių likimai............................................. 134

Kudirkos Naumiesčio elektrinės....................................................................... 143

Šakių elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė ir elektros tinklas..................... 149

Prienų elektrifikavimas ir elektros energijos tiekimas

iš Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinės bendrovės.................................. 157

Birštono elektrifikavimas, Raudonojo Kryžiaus elektrinė

iš Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinės bendrovės.................................. 167

Kėdainių miesto elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė ir elektros tinklas ....173

Panevėžio elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė ir elektros tinklas............. 188

Pasvalio elektrifikavimas, koncesininko elektrinė ir elektros tinklas................ 204

Biržų elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė ir elektros tinklas...................... 210

Rokiškio elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė ir elektros tinklas................ 220

Kupiškio elektrifikavimas, koncesininko malūnas-elektrinė

ir elektros tinklas.............................................................................................. 227

Telšių elektrifikavimas, Savivaldybės elektrinė ir elektros tinklas.................... 234

Plungės elektrifikavimas, dvi koncesininkų hidroelektrinės

ir du koncesininkų elektros tinklai................................................................... 244

Kretingos elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė ir elektros tinklas.............. 256

Palangos elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė ir elektros tinklas.............. 266

Skuodo elektrifikavimas, generolo Povilo Plechavičiaus

vandens malūnas-elektrinė ir elektros tinklas................................................. 272

Mažeikių miesto elektrifikavimas, geležinkelio stoties elektrinė,

savivaldybės elektros tinklas ir Viekšnių hidroelektrinės projektas ............... 278

Joniškio miesto elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė ir elektros tinklas.... 289

Kelmės elektrifikavimas, koncesininkų elektrinės

ir savivaldybės elektros tinklas....................................................................... 300

Raseinių miesto elektrifikavimas, savivaldybės elektrinė

ir elektros tinklas............................................................................................ 306

Ariogalos elektrifikavimas, koncesininkų vandens malūnas-elektrinė

ir elektros tinklas............................................................................................ 316

Jurbarko elektrifikavimas, koncesininko malūnas-elektrinė

ir savivaldybės elektros tinklas...................................................................... 321

Tauragės elektrifikavimas, koncesininko hidroelektrinė,

savivaldybės elektros tinklas ir elektros energijos tiekimas

iš „Maisto“ fabriko ir rytprūsių........................................................................ 331

Švenčionių elektrifikavimas, koncesininko elektrinė ir elektros tinklas.......... 345

Užpalių elektrifikavimas, koncesininko vandens malūnas-hidroelektrinė

ir elektros tinklas........................................................................................... 348

Lietuvos energetikos raidos svarbiausios datos (iki 1965 m.)...................... 353

Pavardžių rodyklė............................................................................................ 358

Išleista 2022 m. lapkritį

Vyto Urbono knyga „Susitikimai gyvenimo kelio vingiuose“

urbonas_susitikimai small.jpg

Pratarmė

Knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje apžvelgiamas autoriaus nueitas gyvenimo kelias, bendravimas su žinomais, įdomiais žmonėmis. Antrojoje pateikiami autoriaus atliktų Lietuvos žurnalistikos istorijos tyrinėjimų rezultatai – analitinės publikacijos, įvairiu laiku paskelbtos žurnaluose „Gimtasai kraštas" bei „Tiltai" ir almanache „Žurnalistika".
Knygoje prisimenamas Antrasis pasaulinis karas, prasidėjęs autoriaus gimimo metais, patirti karo baisumai ir partizaninė kova Lietuvoje, pasakojama apie autoriaus pirmąsias mokyklas, mokslą Kauno politechnikume, universitetines studijas, darbą Lietuvos informacijos institute, žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje, Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute, Klaipėdos universitete. Daugiausia vietos skiriama susitikimams studijų, žurnalistinės, mokslinės bei pedagoginės veiklos metais su įdomiomis asmenybėmis – poetais Marcelijumi Martinaičiu ir Sigitu Geda, žurnalistais bei redaktoriais Antanu Kubiliumi, Povilu Sigitu Krivicku, Algimantu Valentinu Indriūnu, Romualdu Kalonaičiu, žurnalistu ir literatūrologu Viktoru Alekna, žurnalistais ir pedagogais Genovaite Burneikiene, Virgilijumi Juodakiu, Skirmantu Valiuliu ir Žygintu Pečiuliu, žurnalistu ir politiniu veikėju Stasiu Šilingu (netiesiogiai).
Antrojoje knygos dalyje autorius, remdamasis istoriniu lyginamuoju, leidinių sisteminės analizės, publikacijų turinio analizės, interpretavimo ir kitais tyrimo metodais, nagrinėja Lietuvos pagrindinių tipų periodinius leidinius – laikraščius, savaitraščius, dienraščius, žurnalus, aptaria spaudos laisvės problemą įvairiais šalies gyvavimo laikotarpiais. Atskiros publikacijos skirtos visų tipų Lietuvos periodikos raidos istorijai, pirmųjų ir dabartinių kultūros žurnalų turinio ypatumams, lietuvių dienraščio atsiradimo ir plitimo aplinkybėms, Lietuvos partizanų leistų periodinių leidinių analizei, laisvos, nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos plėtrai per pastarąjį 30-metį, Lietuvos žurnalistų sąjungos veiklai tarpukario Lietuvoje.

urbonas lzs 20221012_124846.jpg

Kartu su rengiamos spaudai knygos autoriumi Vytu Urbonu (pirma eilė, trečias iš kairės) Žurnalistų sąjungos renginyje

Išleista 2022 m. rugsėjį

Genovaitės Burneikienės knyga „Lietuvių periodikos ištakos“

burneikiene_lietuvos periodikos istakos.jpg

Žinomos spaudos tyrėjos monografija apie lietuvių spaudos ištakas. Skelbiamas tekstas, kurį autorės vyras Saulius Burneika rado po žmonos mirties jos kompiuteryje. Knygą iniciavo ir už savas lėšas išleido S. Burneika.

Išleista 2022 m. liepą

Antano Račio knyga „Iš Stebeikių kaimo pakraštėlio“

racis is stebeikiu kaimo pakarstelio.jpg

Dalios Bukelienės sudaryta knyga skirta jos tėčiui – žymiam enciklopedininkui, vertėjui, žurnalistui Antanui Račiui atminti. Knygoje sudėti A. Račio prisiminimai bei po mirties rasti, niekur neskelbti jo eilėraščiai. Yra svarbiausių A. Račio gyvenimo datų ir išverstų knygų sąrašai. A. Račio gyvenimo kelią bei kūrybinį palikimą apžvelgia Vytautas Žeimantas ir dr. Algirdas Matulevičius. Knyga gausiai iliustruota.

Išleista 2022 m. birželį

jackeviciaus k paroda.jpg

Dailininkas Kazimieras Jackevičius pateikia savo tapybos kūrinius, kuriuos jis 2022 m. birželio mėn. pristatė Palangos Ramybės galerijoje.

Kazimiero Jackevičiaus kūryba skatina žiūrovus pajausti tapytoją įkvėpusias erdves, žadina jų vaizduotę, atskleidžia meno pažinimo procesą per skirtingo pavidalo semantinius ženklus.

Ruošiama spaudai. Autorei – 97!

Gegužės mėnesį pradėjome ruošti spaudai naują Marijos Sereikienės atsiminimų knygą (dar be pavadinimo). Nuotraukoje (gegužės 6 dieną) matote knygos aptarimo įžanginį momentą. Autorei tik 97 metai. Prieš sudarydami knygos planą, knygą palaiminome taurele „Ararato“.

Ne tik palaiminimo, bet ir įamžinimo knygoje verti jos ranka rašyti, žodžiu diktuojami atsiminimai apie jaunystę, kurso draugus, profesiją, disertacijos ginimą ir t. t. Autorė trykšta jaunatviška energija, vaišina ne tik stalo vaišėmis, bet ir įsimintinų prisiminimų giedra energija.

Miela, kad Autorės prisiminimai išliks ne tik lapeliuose, bet ir Jos gyvenimo Knygoje.

Jeronimas Laucius, leidėjas

sereikiene_camscanner 05-07-2022.jpg

Rankraščio fragmentas

Išleista 2022 m. balandį

Jono Jackevičius knyga „Laiko skeveldros“

Tai dešimtoji Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, poeto Jono Jackevičiaus knyga, kurioje autorius skaitytojui pateikia keliolika savo pamąstymų iš buvusio prieš tris dešimtmečius laiko. Šie praeities tekstai gali būti suvokiami kaip etiudai, savotiškas koliažas, jungiantis praėjusio laiko pabiras. Kaip besikeistų laikas, kaip jis bekeistų mus pačius – tai yra mūsų intelektualaus mąstymo erdvė.

Tarp laiko svarstyklių

Šios nedidelės knygutės pradžioje – įspūdžių nuotrupos, kurios buvo spaudoje prieš tris dešimtmečius.

Noriu pateikti skaitytojui keliolika savo pamąstymų iš buvusio laiko, tačiau nepavyktų tai padaryti, nepriminus dabarties keistenybių.

Nejauku, kada pasaulis skyla, kunkuliuoja – vienur saulės kaitra, kitur – viesulas, arba tyla prieš audrą. Baimė to, kas tyko slapčia, kartais panašus į virusą, kartais – į kokį nors liepsnojantį šviesulį kosmoso platybėse.

Galvoje – daugiau klausimų, negu atsakymų. Nuo jų pasislėpti – labai sunku. Sapnuoju, o pabudęs blaškausi, prisiminęs, kaip nyksta besikeičianti gamta ir serga žmonės. Statistika skelbia, kad per pusšimtį metų Lietuvoje nebuvo tiek daug mirčių ir taip sumažėjusio gimimų skaičiaus. Drauge su išmirštančia tauta nyksta miškai, nemokšiškai nualinama žemė.

Prieš pora dešimtmečių vienas iš mūsų solidžių istorikų susijungimą su Europa įvardijo kaip vertybę, palygindamas ją su krikštu viduramžiuose. Vėliau – kai kurie, besidžiaugiantieji emigracijos tempais, spaudoje tvirtino, kad emigrantai sugrįš ir padės savo tėvynei, įgavę vakarietiškos gyvensenos patirties. Šiandien jie tyli, nors turėtų muštis į krūtinę. Lietuva neteko maždaug milijono piliečių.

Tokios įvykių eigos nesitikėjo tie, kas atkūrė nepriklausomybę prieš trisdešimt metų. Dabar kai kas mėgina įvertinti praeitį, tačiau keturiasdešimtmečiai vargu ar gali turėti adekvatų praeities ir ateities vaizdą. Norėčiau ironizuodamas pateikti keletą dabarties paradoksų, drauge savęs ir kitų klausdamas, kas per trisdešimt metų buvo ne taip, kas virto ryškiomis dabarties klaidomis.

Kas galėtų paaiškinti, kodėl, mažėjant aukštųjų mokyklų ir ugdymo įstaigų, viešoji erdvė mirga nuo galybės profesorių, mokslo daktarų ir daktarių? Niekados gyvenime nesu tiek daug jų sutikęs!

Uždaromos ligoninės, naikinamos ambulatorijos, o medicinos profesūra naujų savo pačių sugalvotų originalių gydymo būdų nepasiūlo, tik klusniai platina farmacijos rekomenduojamas gydymo schemas ir vaistus.

Vargstančių pensininkų minia po truputi keliauja į anapus, likimas nepagaili jų, kaip ir mūsų kunigų, kurie išmiršta nuo senatvės ir palieka tuščias bažnyčias ir bažnytėles. Likę jų kolegos nesuspėja aptarnauti savo parapijų, naujų kunigų seminarija paruošia per metus tik keletą, tuo tarpu vyskupų skaičius Lietuvoje auga!

Įdomu, ką apie šitas paraleles mano taip pat gausėjantis politologų kolektyvas? Kiek tų daktarų, profesorių ir vyskupų suka galvas, kaip gelbėti šiuo metu susipriešinusią ir savotiškai pasimetusią visuomenę?

Šiaip ar taip – visų mūsų ateitis – nauja karta. Lietuvos jaunimo tarpe, deja, mažiausiai pagarbos tenka mokytojams. Didžiausi jaunų žmonių autoritetai yra elektroninės erdvės „influenceriai“ ir popkultūros „žvaigždės“. Pedagogai tuo tarpu, reikšdami pretenzijas sistemai, kalba tik apie būtinybę jiems didinti algas, neužsimindami apie esmines ugdymo sistemos klaidas ir biurokratiją mokyklose, kuri prismaugia juos pačius.

Visos tos chaotiškos mintys mane persekiojo bevartant senus laikraščius ir užrašus, kurie priminė tai, kas dirgino sąmonę beveik prieš trisdešimt metų. Atrodo, kad tada daugiau rašto žmonių jautė atsakomybę už savo krašto ateitį. Išliko spaudos puslapiai – elektroninė erdvė nebuvo užvaldžiusi vaizduotės ir proto.

Nepriklausomybės aušroje laikraščiuose egzistavo pastovios skiltys, kuriose randame kultūrinio gyvenimo apžvalgas, naujų kūrinių fragmentus, literatūrines aktualijas. Su dalimi tuo metu spausdintų savo miniatiūrų šioje knygelėje ir mėginu supažindinti šių dienų skaitytoją.

Nenorėčiau, kad mano mintys apie dabartį būtų suprastos kaip neurotiko ir pesimisto kliedesys. Siekčiau, kad tai, kas pateikta tarp būto laiko konkretybių, primintų, kas buvo pražiopsota, kas leido atsidurti prieštaringame dabarties laike.

Į šiandien regimą pilną prieštaravimų laiką mes patekome nejučiomis. Regis, pražioplinome atgimimo kartos vertybių prasmes. Rizikuoju pateikti net ir naivius seno meto žvilgsnius į aplinką, manydamas, kad drauge su skaitytoju atrastume tai, ko nenorėtume pakartoti dabartyje. Tokie praeito laiko fragmentai nepretenduoja į sociologinių gelmių įžvalgas, bet galbūt leistų lyginti skirtingas įvairaus laiko „skeveldras“.

Šie praeities tekstai čia gali būti suvokiami kaip etiudai, savotiškas koliažas, jungiantis praėjusio laiko pabiras. Kaip besikeistų laikas, kaip jis bekeistų mus pačius – tai yra mūsų intelektualaus mąstymo erdvė.

Autorius

Išleista 2022 m. vasarį

Dr. Ona Motiejūnaitė, dr. Gražina Palaitytė, dr. Rimantė Kondratienė

ŽALIOSIOS EDUKACINĖS ERDVĖS VILNIAUS MOKYKLŲ APLINKOJE

Leidinį recenzavo dr. Regina Juodkaitė (VU botanikos sodas)

Leidinys parengtas Vilniaus kolegijai 2021 metais įgyvendinant Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės aplinkosauginio švietimo projektą „Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų žaliųjų edukacinių erdvių konkursas“. Konkursą 2021 metais organizavo Vilniaus kolegijos Kraštotvarkos ir agroverslo technologijų katedra ir Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyris. Leidinyje pateikiama informacija apie konkurse dalyvavusių įstaigų žaliąsias edukacines erdves, konkurso rezultatus ir idėjas žaliųjų edukacinių erdvių kūrimui bei naudojimui. Leidinys skirtas pedagogams, visiems žaliųjų edukacinių erdvių kūrėjams ir naudotojams.

Pratarmė

Šalyje spartėjant urbanizacijos procesams miesto visuomenė vis dažniau savo gyvenamojoje vietovėje pasigenda žalumos, žaliųjų miesto oazių, vandens telkinių, siekia pažinti ir saugoti biologinę įvairovę. Pastaraisiais metais, pasaulyje kilus pandemijai dėl koronaviruso (Covid 19), žalieji gyvenamosios vietos plotai žmonėms tapo itin reikšmingi. Mokyklų aplinkoje vis dažniau ugdymo procesas iš klasių perkeliamas į lauko edukacines erdves. Todėl vyksta sparti žaliųjų edukacinių erdvių plėtra mokyklų aplinkoje ir parkų, skverų, sodų teritorijose. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija inicijuoja Mokyklų edukacinių erdvių konkursą, kuris vyksta kas du metai. Šį konkursą organizuoja Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyrio specialistai, siekdami ugdyti vilniečių gamtamokslinę kompetenciją, formuoti gyventojų tvaraus gyvenimo įgūdžius, padėti jiems pažinti ir saugoti gamtą, suprasti joje vykstančius procesus, rinktis aplinkai draugiškas veiklas, kas du metai organizuoja Vilniaus miesto įstaigų žaliųjų edukacinių erdvių konkursą. Vilniaus miesto savivaldybėje visuomenės aplinkosauginio švietimo projektų, žaliųjų edukacinių erdvių kūrimo ir naudojimo veiklas kuruoja Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyrio ekologė, gamtos mokslų daktarė Ona Motiejūnaitė. Žaliųjų edukacinių erdvių konkursas yra ilgus metus vykdyto Įstaigų gražiausios aplinkos konkurso, įgavusio naują kokybę, tęsinys. 2019 metais kartu su asociacija „Žirmūnų bendruomenė“ buvo organizuotas konkursas „Vilniaus miesto savivaldybės įmonių ir įstaigų žalioji aplinka – aplinkosauginio švietimo erdvė“ (https://vilnius.lt/lt/aplinkosauga-ir-energetika/apdovanoti-konkurso-vilniaus-miesto-savivaldybes-imoniu-ir-istaigu-zalioji-aplinka-aplinkosauginio-svietimo-erdve-nugaletojai/) ir išleistas leidinys „Vilniaus miesto savivaldybės įmonių ir įstaigų žalioji aplinka – aplinkosauginio švietimo erdvė“, autorės – dr. Ona Motiejūnaitė, Rita Stulpinienė, recenzentė dr. Giedrė Kmitienė.

2021 metais Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų žaliųjų edukacinių erdvių konkurso organizavimą laimėjo Vilniaus kolegija (Kraštotvarkos ir agroverslo technologijų katedra, projekto vadovė doc. dr. Gražina Palaitytė). Konkursas organizuojamas 2021 m. birželio–lapkričio mėnesiais. Konkurso vertinimo komisija konkurse dalyvaujančias įstaigas vertino nuo liepos 1 d. iki spalio 30 d. Konkursas vyko keliais etapais. Pirmas etapas. Įstaigos, nutarusios dalyvauti konkurse, užpildo dalyvio anketas. Pagal duotas formas įsivertinamos savo įstaigos žaliosios edukacinės erdvės, aprašomos jose vykdomos ekologinio švietimo veiklos, informacija apie savo įstaigos žaliąsias edukacines erdves visuomenei pateikiama internetiniame puslapyje. Konkurso komisijos nariai vertino anketas, su edukacinėmis aplinkomis susipažino konkurso dalyvių interneto puslapiuose ir atrinko įstaigas, kurios dalyvaus antrame konkurso etape. Antrame etape vyko Žaliųjų edukacinių erdvių apžiūra. Konkurso vertinimo komisijos nariai vyko į atrinktas įstaigas, vertino edukacinių erdvių funkcionalumą, kūrybiškumą, metodų inovatyvumą, draugiškumą aplinkai, diskutavo su šių aplinkų kūrėjais ir naudotojais. Trečiame etape vyko konkurso rezultatų aptarimas, nugalėtojų išrinkimas. Vertinimo komisija konkurso dalyvių žaliąsias edukacines erdves pristatė visuomenei internete (https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/aplinkosauga-ir-energetika/aplinkosauga/zaliosios-edukacines-erdves/). Apie ugdymo įstaigų įdomiausias, originaliausias, kūrybingai naudojamas vaikų ugdymuisi žaliąsias edukacines erdves bus sukurtas filmas. Konkurso baigiamasis etapas – konferencija, skirta pasidalinti žaliųjų edukacinių erdvių kūrimo ir naudojimo gerąja patirtimi, inovatyviomis idėjomis, konkurso dalyviams apdovanoti, pristatyti leidinį apie geriausiai tvarkomas ir kūrybingai naudojamas žaliąsias edukacines erdves Vilniaus miesto ugdymo įstaigų aplinkoje.

2021 metais konkurse aktyviai dalyvavo Vilniaus lopšeliai-darželiai. Jie yra lyderiai kuriant žaliąsias edukacines erdves Vilniaus ugdymo įstaigų aplinkoje. Žaliųjų edukacinių erdvių tematika labai įvairi. Populiariausios įvairių žolinių augalų erdvės (vaistiniai, prieskoniniai, aromatiniai, medingieji, etnografinių darželių, dekoratyviniai, pievų augalai ir pan.), medžiai, sodai ir daržai (ypač populiarios pakeltos lysvės), šiltnamio augalai. Ugdymo įstaigų teritorijose auga beržai, liepos, kaštonai, ąžuolai, eglės, pušys, šermukšniai, lazdynai, riešutmedžiai ir kiti medžiai bei krūmai. Pavasarį žavi žydinčios magnolijų ir sakurų alėjos. Galima aptikti ir „gyvąją iškaseną“, medį iš dinozaurų laikmečio, dar vadinamą ilgaamžiškumo, draugystės ar Gėtės medžiu – dviskiautį ginkmedį, kurio lapai vėduoklės formos. Daugumos įstaigų aplinkoje yra įvairiausių pojūčių (Kneipo) takų, vabzdžių viešbučių. Pastaruoju metu vabzdžių edukacinė erdvė tapo platesnė ir joje galima aptikti skruzdėlyną, voro namus su įvairiausiais voratinkliais, avilį ir bitininkystės reikmenis, „vikšrų darželį“, blakių kareivėlių „kareivines“, drugelių krūmą budlėją su drugelio vystymosi ciklu (stendas) ir kitas įdomybes. Nagrinėjant kompostavimo procesus iškilo poreikis susipažinti su sliekų gyvenimu – kuriama erdvė „Slieko laboratorija“. Dažnos paukščių, gyvūnų stebėjimo erdvės, kuriose gausu inkilų, galima aptikti „Ežio namus“ ar miško gyvūnus (tiksliau jų 3D maketus su QR kodais). Kiek retesnės grybų ir kerpių, negyvosios gamtos pažinimo erdvės. Tačiau jau galima aptikti „Akmenėlių rojų“, „Dirvožemio, oro, vandens tyrimo laboratoriją“, „Orų stotelę“, „Vaivorykštės tiltą“, „Kelių istorijos vieškelį“, „Purvynę“ ir kt. Ekosistemos pristatomos erdvėse „Pelkė“, „Smėlynai“, „Miškas“. Net kelmas ar nuvirtusio medžio kamienas knibždėte knibžda gyventojų, toks „daugiabutis“ objektas yra puiki vieta jauniesiems tyrėjams atlikti stebėjimus. Šiose erdvėse vaikai tyrinėja aplinką, piešia, kuria maketus, atlieka įvairias kūrybines užduotis, kūrybai naudoja gamtines medžiagas ir antrines žaliavas, mokosi rūšiuoti. Pedagogai yra parengę metodikas veikloms edukacinėse erdvėse, sukūrę edukacinių filmukų ir gamtos pažinimo žaidimų. Kai tokia gamtos objektais turtinga aplinka, ugdymo procese pedagogai tampa vaikų patarėjais, pagalbininkais. Vaikams suteikiama galimybė patiems ieškoti, atrasti, priimti sprendimus, planuoti, žaisti įsijaučiant į įvairius vaidmenis. Darželinukų tiriamoji veikla neapsiriboja lupų ar žiūronų, žaislų naudojimu, jie jau turi mikroskopo ir teleskopo naudojimo įgūdžių. Tai ypač džiugina, nes vaikai per pirmuosius kelerius gyvenimo metus būtinai turi pradėti ugdytis gamtojautą, elgesio gamtoje ir jos tyrimo įgūdžius, pagarbos ir rūpinimosi natūralia aplinka jausmą. Nuo jų priklausys kokie sprendimai susiję su aplinkos klausimais bus priimami ateityje. Kuo daugiau tokių savitų žaliųjų aplinkų, vaikų ugdymo sodų ir daržų sukursime, tuo didesnė viltis, jog po mūsų ateis kitaip mąstanti karta, keisis ir mūsų kasdienybė. Tai, kas pasiekia mažo vaiko širdelę, galop pasieks ir suformuos specialisto, valdininko aplinkai draugiškas, mokslu grįstas vertybines nuostatas.

Vykstant žaliųjų edukacinių erdvių konkursui pedagogams buvo sudarytos sąlygos tobulinti bendrąsias ir dalykines kompetencijas žaliųjų edukacinių erdvių kūrimo srityje – organizuoti keturi seminarai. Vienas pirmųjų seminarų vyko VDU botanikos sode, kuriame pedagogai susipažino su edukacinių erdvių pavyzdžiais, augalų, tinkamų edukacinėms erdvėms, įvairove. Jurginų kolekcijoje susipažino su Lietuvos selekcininkų išvestomis jurginų veislėmis, gėrėjosi tulpmedžio, ginkmedžio lapų formomis ir spalvomis, puošmedžio vystančių lapų aromatu (vanilės kvapas, primenantis konditerijos gaminius). Susipažino su augalais, kurie mokslininkų manymu, buvo jau išnykę mūsų planetoje, žinomos tik jų fosilijos, tačiau apie 1943 metus Kinijoje buvo rasta tikroji metasekvoja (Metasequoia glyptostroboides), o paskutinė botaninė sensacija buvo kilniosios volemijos (Wollemia nobilis) suradimas Australijos miškuose.

Pedagogai sužinojo, kad saldžiosios ceratonijos (saldžiojo pupmedžio, šv. Jono medžio, Ceratonia siliqua) sėklos turi vienodą pastovų svorį – 0,2 g, todėl buvo naudojamos kaip svorio matas (iš ceratonija vardo kilęs terminas karatas). Oranžerijoje stebino sukulentų įvairovė, didžiuliai melionmedžio vaisiai, fikuso orinių šaknų galingumas, palmių lapų didumas, bananų vešlumas (įdomu, kad bananas žolinis augalas), cikai ir kiaušvis – senųjų erų augalai ir t. t.

Susitikime su botanikais dr. Arūnu Balsevičiumi ir Kęstučiu Obelevičiumi pedagogai aptarė įvairių augalų ekspozicijų kūrimo, augalų auginimo ir priežiūros klausimus, Lietuvos floros augalų ekspozicijoje nagrinėjo augalų nykimo priežastis ir susipažino su retaisiais augalais. A. Balsevičius yra išvedęs ne vieną jurginų veislę. Ypač populiari jurginų veislė ‘Orija’, kuri tarptautiniame konkurse „Parc Floral de Paris“ pelnė Vaikų prizą ir antrąją vietą publikos jurgino nominacijoje.

Du seminarai pedagogams vyko Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre. Vieno jų metu dalyviai susipažino su centro ekspozicijomis, sužinojo kaip drugiai vystosi, kuo maitinasi, kur gyvena, ką veikia skirtingais metų laikais, edukacija padėjo suvokti drugių svarbą gamtai ir žmogui bei kodėl jie yra saugomi. Kartu su gidu, keliaudami po Lietuvos saugomas teritorijas atrado kur ir kokie drugiai gyvena bei kurių saugomų teritorijų herbuose yra pavaizduoti drugeliai. Kūrybinės užduoties metu, buvo supažindinti su drugių vystymosi ciklo modelio kūrimu. Kitame seminare susipažino su pelkių susidarymu, jų biologine įvairove ir apsauga, pasigamino pelkės modelį.

Pedagogams buvo sudaryta galimybė susipažinti su šių metų rudenį duris atvėrusiu Verkių ir Pavilnių regioninių parkų Lankytojų centru, jo ekspozicijomis, veiklos planais. Visuomenės aplinkosauginio švietimo projekto „Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų žaliųjų edukacinių erdvių konkursas“ veiklos paskatino žaliųjų edukacinių erdvių kūrimą ir naudojimą, padėjo pedagogams tobulinti kompetenciją edukacinių erdvių naudojimo srityje, aktyvino ugdymo proceso organizavimą gamtoje, įtraukiant į praktinę veiklą visą mokyklos bendruomenę bei maksimaliai išnaudojant aplinką.

Išleista 2022 m. sausį

Stasio Bilio knyga „Lietuvos elektrifikavimas, antra dalis. Elektra Klaipėdos krašte. Apskričių centrų ir miestelių elektrinės“

Autorius atliko svarbų Lietuvos energetikos istorijai darbą, rinkdamas unikalią archyvinę medžiagą, išsaugodamas ją visiems besidomintiems Lietuvos istorija.

Pratarmė

Teko aiškintis kokios priežastys ir aplinkybės trukdė sukaupti archyvuose dokumentus apie Klaipėdos krašto įmones ir elektrines.

1923 m. sausio 15 d. Lietuvai prijungus Klaipėdos kraštą, duomenys apie pramonės įmones ir elektrines nebuvo skelbiami.

Ir šios žinios nėra išsamios. Klaipėdos krašto elektros tiekimo čia nėra (paryškinta aut.).“

Deja, Klaipėdos krašto administracija savo pažadų nevykdė.

Knygoje „Lietuvos energetika“, I t., Vilnius, 1982, duomenys apie Lietuvos elektrines pateikti, bet be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų.

Lietuvos valstybės centriniame archyve surasti Šilutės apskrities 1939–1944 m. dokumentai leido papildyti Klaipėdos krašto elektrifikavimo istoriją.

Knygoje LIETUVOS ELEKTRIFIKAVIMAS antroje dalyje skaitytojui pateikiama Klaipėdos krašto, apskričių centrų ir miestelių elektrifikavimo istorijos.

Dėkoju prof. habil. dr. Leonui Ašmantui mane paskatinusiam parašyti šią knygą.

2023 metais minėsime Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį.

Jubiliejaus proga skaitytojui pateikiama Lietuvos elektrifikavimo istorija su Klaipėdos kraštu.

Autorius

Išleista 2021 m. gruodį

Dailininko Kazimiero Jackevičiaus „Šalia laiko ir vaizduotės“ paveikslų parodos įamžinimas.

Kiekviena knyga skirtinga ir savaip giliai prasminga.

salia laiko jackeviciaus.jpg

Dailininkas Kazimieras Jackevičius pateikia savo tapybos kūrinius, kuriuos jis 2021 m. rugsėjo–lapkričio mėn. pristatė Vilniaus galerijoje „e.k.art“.

Kazimieras Jackevičius savo kūryba žiūrovus skatina pajausti tapytoją įkvėpusias erdves per konkretumą ir anamorfiją. Skirtinga maniera nutapyti paveikslai dalinasi bendra tema – vyksmo, erdvės ir laiko kontekstų kūrimu, kuriuose žiūrovas gali šį tą suvokti ir apie patį save.

Visiems žinomo žurnalisto, poeto Ipolito Skridlos knyga „Įspaustos pėdos“.

Mes pažadiname kūrybines galias, todėl mes galime lengvai išleisti ir KIEKVIENO JŪSŲ knygą.

ispaustos pedos_small.jpg

Tai jau septintoji autoriaus poezijos knyga. Joje spausdinamos eilės ir iš anksčiau išleistų knygų, ir nauji poeto eilėraščiai, kuriuose autorius apdainuoja gimtinės grožį, meilę gyvenimui, kai kuriuos posmus skiria savo draugams, artimiesiems.

Nuoširdi, jaudinanti poezija

Atrodo, dar visai neseniai laikraštyje „Lietuvos aidas“ paskelbiau straipsnį „Žinomam spaudos darbuotojui, poetui ir ekonomistui Ipolitui Skridlai – 80!“, o štai ir vėl tenka rašyti apie šį neramios sielos ir labai kūrybingą žmogų, vėl skaitau jo eilėraščius. Jie sugulė į eilėraščių rinktinę „Įspaustos pėdos“. Knygą išleido žinomo rašytojo Jeronimo Lauciaus vadovaujama leidykla „Trys žvaigždutės“. Šiuo rinkiniu poetas, žurnalistas Ipolitas Skridla pasitinka savo 85-jį gimtadienį. Rinktinė pradedama šmaikščiu epigrafu, išreiškiančiu vieną iš pagrindinių minčių: „O metai bėga lyg pašėlę, / Nebepakeisi jų tėkmės. / Dejonės, galvą susiėmus, / Brolau, čia nieko nepadės.“

Taip, poetas teisus, nors metai bėga nesustabdomai, nereikia dejuoti ar pasiduoti tam bėgimui, būtina veikti, kurti. Tai autorius įrodo ne vien žodžiais. Jau ketvirtą dešimtį bendrauju su Ipolitu ir visada jį matau kupiną naujų idėjų, sumanymų. Todėl, norint įvertinti jo asmenį, vienu žodžiu neišsiversi, nes jis ir žurnalistas, poetas, visuomenininkas, ir ekonomistas, ir sodininkas, gamtosaugininkas. Todėl ir dabar, jau sulaukęs pensinio amžiaus, jis aktyvus Lietuvos žurnalistų sąjungoje, yra LŽS valdybos ir tarybos narys, LŽS Senjorų klubo pirmininkas. Ipolitas Skridla yra Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, jam suteiktas Valstybės pripažintas Meno kūrėjo statusas Jis yra Lietuvos Pagyvenusių žmonių asociacijos prezidiumo narys. Aktyvus jis ir Lietuvos sodininkų bendrijoje – daug metų vadovavo „Antavilių“ sodininkų bendrijai, yra šios bendrijos Garbės pirmininkas. 2014 metais jam suteiktas Lietuvos gamtos apsaugos žymūno Garbės vardas. Todėl nenuostabu, kad ir jo kūryboje gausu įdomių gamtos pastebėjimų: „Norėčiau, kad liepa prie kelio / Pavargusį paukštį paguostų.“ Arba vėl: „Norėčiau aš vyturio trelę / Įausti į rytmečio tylą...“

Jo eilės tiesiog kvepia sodų žiedais ir vaisiais. Kolegai sodas – tai žemės saujelė, tapusi jaukumo oaze, pasakos rojumi, kur jauti žiedo grožybę, vėjo glamonę ar gaivinančią saulėtekio rasą.

„Atostogauti su šeima labiausiai mėgstu prie Baltijos jūros ir savo sode Antaviliuose“, – sako Ipolitas Skridla.

Be abejo, jo kūrybai turėjo įtakos ir tai, kad jis gimė valstiečių šeimoje, šalia Nemuno, gražiame Vilkijos krašte. 1956 metais baigė Čekiškės vidurinę mokyklą, aukštąjį mokslą įgijo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, dirbo kaimiškuose rajonuose. Užimdamas įvairias pareigas, jis brandino ir kūrybinius planus, aktyviai bendravo su spauda. Su profesionalia žurnalistika Ipolitas Skridla betarpiškai susidūrė pradėjęs dirbti žurnale „Liaudies ūkis“. 1980 metais stažavosi Prahos tarptautinėje žurnalistikos mokykloje.

Ypač ryškų pėdsaką Ipolitas Skridla paliko ilgai vadovaudamas respublikiniam laikraščių ir žurnalų susivienijimui „Periodika“, kuri tuo metu rūpinosi visų miestų ir rajonų laikraščių, kelių dešimčių respublikinių žurnalų leidybine, ūkine, socialine veikla. Tuos metus gerai prisimenu, nes nemažai įvairių reikalų tekdavo spręsti kartu. Jo iniciatyva šalyje buvo pastatyta nemažai naujų redakcijų. Į naujus namus įsikėlė Trakų, Prienų, Akmenės, Molėtų, Kaišiadorių, Marijampolės, Ukmergės, Zarasų, Šakių, Kelmės ir kt. rajoninių laikraščių žurnalistai. Naujas patalpas gavo Vilniuje leidžiamų žurnalų „Metai“, Mūsų sodai“, „Žemės ūkis“ redakcijos. Praplėsta žurnalistų mokymo ir poilsio bazė prie Bebruso ežero Molėtų rajone, žurnalistų poilsio namai Šventojoje, prie jūros. Buvo įkurti nauji periodiniai leidiniai: Druskininkų laikraštis „Druskonis“, žurnalas „Pasidaryk pats“, pradėtas leisti žurnalo „Lietuvos ūkis“ angliškas variantas. 1989 metais už šią veiklą Ipolitui Skridlai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto Garbės vardas.

Ši plati žurnalistinė veikla negalėjo neatsispindėti ir jo kūryboje, kurioje gausu poetinių reminiscencijų, tų darbų ir įvykių atgarsių, yra eilėraščių, skirtų kolegoms plunksnos broliams – žurnalo „Sodo kraitė“ redaktoriui Feliksui Marcinkai, žurnalo „Žvaigždutė“ redaktoriui Jeronimui Lauciui, žurnalistams Albertui Vaidilai, Vytautui Žeimantui. Yra eilėraščių, skirtų šeimos nariams ir studijų draugams, sodo kaimynams.

Ipolito Skridlos poezija melodinga, daininga, todėl nenuostabu, kad į ją atkreipė dėmesį ir dainų kūrėjai. Pagal jo eiles kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Artūras Novikas ir Tadas Šumskas yra sukūrę dainų. Knygoje yra eilėraštis „Gelstantis klevas“, kuriam kompozitorius Algimantas Raudonikis sukūrė muziką. Ypač vaisingai knygos autorius bendradarbiauja su garsaus vyrų choro „Aidas“ meno vadovu, kompozitoriumi Tadu Šumsku. Jie abu sukūrė sodininkų himną „O sodai, jūs, sodai“, Vilniaus banko sportininkų himną, Pagyvenusių žmonių himną „Jaunystės karta“, dainą „Bajorai“, kitas. Jo eilėraščiai buvo publikuoti „Lietuvos aide“, „Vakarinėse naujienose“, „Gairėse“, „Klaipėdoje“, „Druskonyje“, kitur. Jo kūryba buvo verčiama ir į rusų kalbą.

„Gimiau valstiečių šeimoje. Žavėjausi Nemunu, braidžiau po Dubysą. Turiu nuostabią žmoną, brolį, dvi puikias seseris, sūnų (miręs), marčią, anūkę, anūką, proanūką ir proanūkę. Matote, esu labai turtingas,“ – sako Ipolitas, kurį gyvenime ir kūryboje labai palaiko jo žmona, žinoma Lietuvos Dailės muziejaus grafikos darbų restauratorė Nijolė Murelė.

Būdamas visuomeniškos prigimties, Ipolitas Skridla negali nepastebėti ir dabar esančių blogybių. Ir čia jau lyriką keičia satyra, ironija, pašaipa. Jis nuoširdžiai gina gimtąją kalbą nuo svetimybių: „Jau anglišką žodį, kaip kąsnį / Lietuviškos duonos, vartojam. / Nebojam, kad galim prarasti / Mes savąją kalbą senolių.“

Poetą jaudina ir į valdžią besiveržiantys įvairūs perėjūnai: „Kad mes, lietuviai, esam naivuoliai. / Postus pasiūlom, valdžią užleidžiam, / Kam tiktai noris, kas josios geidžia. / Keliam kepurę, šypsomės noriai, / Vos tik pajutę piniginę storą.“

Jo eilėraščiai spausdinti Lietuvių poetų meilės lyrikos antologijoje „Mudviejų vakaras“, žurnalistų poetų poezijos rinkiniuose „Šitas aidas toli girdis…“ (2012), „Sušvieski, saule“ (2014).

Meilė tėviškei, Tėvynei, Lietuvai lydi poetą nuo pat mažens. „Branginkime gimtąją kalbą, / Kaip savastį savo tautos, / Tegul ilgus amžius ji skamba, / Kaip varpas laisvos Lietuvos“, – rašo Ipolitas Skridla, ir jo žodžiai jaudina širdį. Palinkėkime nenuilstančiam kolegai poetui stiprios sveikatos ir kūrybinės sėkmės.

Vytautas Žeimantas

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. +370 687 75147
El.p. JeronimasL@gmail.com