2022-10-01, Šestadienis
En   Ru  
Kūryba. Leidyba
Leidyklos vadovas-rašytojas
УКРАIНА. Повстання робoтів
TAVO ŠEIMOS GYVENIMO BIBLIJA
ŠIRDIES GLOBA, SIELOS SLAUGA
RUOŠIAMA SPAUDAI
BĖDASTOP
KAIP SUSIGRĄŽINTI JAUNYSTĖS ENERGETIKĄ
KĄ ŽADA ENERGETINIS RUDUO 2022
„RESTART“ PROGRAMA
ENERGETINĖ STIPRYBĖ IR SVEIKATA
2022 METŲ ENERGETINIS PALAIMINIMAS
Egoterapiniai sveikatingumo energetikos kursai
KAIP IŠVENGTI KALTĖS KALTINIMO? KTV plius
KARO IR ATEITIES BAIMĖS TRANSFORMACIJA
Primena pamiršdamas (FER)
ERŽVILKAS: KELIO Į SAVE IR ENERGETINĮ GYVENIMĄ PRADŽIA
LAO SIUNIO SVEIKATINGUMO GYVYBINĖ ENERGETIKA
Energetiniai negatyvumo valymo kursai
Egoterapija. Autohipnozė
ENERGETINIAI SEMINARAI 2022
Energetiniai seminarai ne tik abiturientams
KNYGOS IR ENERGIJOS ŠVENTĖ
Knygos pradinukams
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
TAU 2022
Bendruomenės. Ruduo 2022
Bendravimas su bibliotekomis
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Kontaktai
     
  Su Naujais mokslo metais!
Ruošiama spaudai

Genovaitės Burneikienės knyga „Lietuvių periodikos ištakos“

burneikiene_lietuvos periodikos istakos.jpg

Žinomos spaudos tyrėjos monografija apie lietuvių spaudos ištakas. Skelbiamas tekstas, kurį autorės vyras Saulius Burneika rado po žmonos mirties jos kompiuteryje. Knygą iniciavo ir už savas lėšas išleido S. Burneika.



 

 

 

 

Mes jums padėsime išleisti savo knygą. Tai labai paprasta  

Vienose knygose paliekame savo mintis, kitose – profesinę informaciją, trečiose – kūrybinius bandymus. Jos visos vienaip ar kitaip vertingos, kažkam reikalingos.

Tačiau žmogaus gyvenimo prasmės atžvilgiu  pačios vertingiausios yra paprastos knygos su savo, šeimos narių, tėvų, giminių nuotraukomis, su trumpais jų aprašymais. Tai ir yra tarsi ŠEIMOS GYVENIMO BIBLIJA.

Juk čia ilgiems amžiams išliks užfiksuoti  jūsų visų gyvenimo momentai, veidai. Kompiuterinėse laikmenose visa tai dingsta greitai ir visam laikui.

Mes  užgyvename tai, ką turime ir tai, ką paliksime savo anūkams, proanūkiams, giminių giminėms...

Kai kas galvoja, kad knygos išleidimas – tai kažkoks ypatingai sunkus darbas, kad mano gyvenimas nevertas, kad geriau liksiu niekam nežinomas.

Knygą išleisti nei brangu, nei sunku. Ištraukite iš spintų, komodų gal net nuo jaunystės laikų nevartytų fotonuotraukų albumų, patogiai įsikūrę prie stalo atverskite juos, ir prieš jūsų akis atsiskleis nuostabi praeities romantika, sugrįš netikėti prisiminimai, lyg gyvi atgis užmiršti veidai. Mieli prisiminimai – tai minčių ir jausmų vitaminai, tai nauja gyvenimo energija, kuri šiuo metu taip reikalinga. O  atgaivinus save praeities šaltinių gaiva daugeliui savaime kils idėja paprastais žodžiais aprašyti savo išgyvenimus, užfiksuoti juos popieriuje ar kompiuteryje.

Tai ne tik prasmingas darbas, dvasinės energijos sustiprinimas, bet ir pusę darbo knygos išleidimui. Belieka ateiti į leidyklą.

Mūsų leidykla „Trys žvaigždutės" padeda, pataria visais leidybiniais, kūrybiniais klausimais, yra išleidusi jau ne vieną  knygą, vertą Šeimos gyvenimo biblijos vardo.

Sausio mėnesį ir per visus 2022 metus galime išleisti ir Jūsų knygą. Mes padedame visais leidybiniais klausimais.

Ir maža knygutė išlieka ilgus amžius ne tik artimųjų rate, įprasmina Jūsų gyvenimą.

 

Visad Jūsų – 

Jeronimas Laucius, tel. 8 687 75147 

 

 

 

 

 

 

Išleista liepą   

Antano Račio knyga „Iš Stebeikių kaimo pakraštėlio“

racis is stebeikiu kaimo pakarstelio.jpg 

Dalios Bukelienės sudaryta knyga skirta jos tėčiui – žymiam enciklopedininkui, vertėjui, žurnalistui Antanui Račiui atminti. Knygoje sudėti A. Račio prisiminimai bei po mirties rasti, niekur neskelbti jo eilėraščiai. Yra svarbiausių A. Račio gyvenimo datų ir išverstų knygų sąrašai. A. Račio gyvenimo kelią bei kūrybinį palikimą apžvelgia Vytautas Žeimantas ir dr. Algirdas Matulevičius. Knyga gausiai iliustruota.  

 

 

 

   

 

Išleista birželį  

jackeviciaus k paroda.jpg

Dailininkas Kazimieras Jackevičius pateikia savo tapybos kūrinius, kuriuos jis 2022 m. birželio mėn. pristatė Palangos Ramybės galerijoje.

Kazimiero Jackevičiaus kūryba skatina žiūrovus pajausti tapytoją įkvėpusias erdves, žadina jų vaizduotę, atskleidžia meno pažinimo procesą per skirtingo pavidalo semantinius ženklus.

 

 

 

 

 

Ruošiama spaudai. Autorei – 97!  

sereikiene_20220506_154345_3.jpg

Gegužės mėnesį pradėjome ruošti spaudai naują Marijos Sereikienės atsiminimų knygą (dar be pavadinimo). Nuotraukoje (gegužės 6 dieną) matote knygos aptarimo įžanginį momentą. Autorei tik 97 metai. Prieš sudarydami knygos planą, knygą palaiminome taurele „Ararato“.

Ne tik palaiminimo, bet ir įamžinimo knygoje verti jos ranka rašyti, žodžiu diktuojami atsiminimai apie jaunystę, kurso draugus, profesiją, disertacijos ginimą ir t. t. Autorė trykšta jaunatviška energija, vaišina ne tik stalo vaišėmis, bet ir įsimintinų prisiminimų giedra energija.

Miela, kad Autorės prisiminimai išliks ne tik lapeliuose, bet ir Jos gyvenimo Knygoje.


Jeronimas Laucius, leidėjas 

 

sereikiene_camscanner 05-07-2022.jpg 

 Rankraščio fragmentas

 

 

 

 

 

Išleista balandį  

Jono Jackevičius knyga „Laiko skeveldros“

skeveldros.jpg 

Tai dešimtoji Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos nario, poeto Jono Jackevičiaus knyga, kurioje autorius skaitytojui pateikia keliolika savo pamąstymų iš buvusio prieš tris dešimtmečius laiko. Šie praeities tekstai gali būti suvokiami kaip etiudai, savotiškas koliažas, jungiantis praėjusio laiko pabiras. Kaip besikeistų laikas, kaip jis bekeistų mus pačius – tai yra mūsų intelektualaus mąstymo erdvė. 

 

Tarp laiko svarstyklių

Šios nedidelės knygutės pradžioje – įspūdžių nuotrupos, kurios buvo spaudoje prieš tris dešimtmečius.             

Noriu pateikti skaitytojui keliolika savo pamąstymų iš buvusio laiko, tačiau nepavyktų tai padaryti, nepriminus dabarties keistenybių.

Nejauku, kada pasaulis skyla, kunkuliuoja – vienur saulės kaitra, kitur – viesulas, arba tyla prieš audrą.  Baimė to, kas tyko slapčia, kartais panašus į virusą, kartais – į kokį nors liepsnojantį šviesulį kosmoso platybėse.

Galvoje – daugiau klausimų, negu atsakymų. Nuo jų pasislėpti – labai sunku. Sapnuoju, o pabudęs blaškausi, prisiminęs, kaip nyksta besikeičianti gamta ir serga žmonės. Statistika skelbia, kad per pusšimtį metų Lietuvoje nebuvo tiek daug mirčių ir taip sumažėjusio gimimų skaičiaus. Drauge su išmirštančia tauta nyksta miškai, nemokšiškai nualinama žemė.

Prieš pora dešimtmečių vienas iš mūsų solidžių istorikų susijungimą su Europa įvardijo kaip vertybę, palygindamas ją su krikštu viduramžiuose. Vėliau – kai kurie, besidžiaugiantieji emigracijos tempais, spaudoje tvirtino, kad emigrantai sugrįš ir padės savo tėvynei, įgavę vakarietiškos gyvensenos patirties. Šiandien jie tyli, nors turėtų muštis į krūtinę. Lietuva neteko maždaug milijono piliečių.

Tokios įvykių eigos nesitikėjo tie, kas atkūrė nepriklausomybę prieš trisdešimt metų.  Dabar kai kas mėgina įvertinti praeitį, tačiau keturiasdešimtmečiai vargu ar gali turėti adekvatų praeities ir ateities vaizdą. Norėčiau ironizuodamas pateikti keletą dabarties paradoksų, drauge savęs ir kitų klausdamas, kas per trisdešimt metų buvo ne taip, kas virto ryškiomis dabarties klaidomis.

Kas galėtų paaiškinti, kodėl, mažėjant aukštųjų mokyklų ir ugdymo įstaigų, viešoji erdvė mirga nuo galybės profesorių, mokslo daktarų ir daktarių? Niekados gyvenime nesu tiek daug jų sutikęs!

Uždaromos ligoninės, naikinamos ambulatorijos, o medicinos profesūra naujų savo pačių sugalvotų originalių gydymo būdų nepasiūlo, tik klusniai platina farmacijos rekomenduojamas gydymo schemas ir vaistus.

Vargstančių pensininkų minia po truputi keliauja į anapus, likimas nepagaili jų, kaip ir mūsų kunigų, kurie išmiršta nuo senatvės ir palieka tuščias bažnyčias ir bažnytėles. Likę jų kolegos nesuspėja aptarnauti savo parapijų, naujų kunigų seminarija paruošia per metus tik keletą, tuo tarpu vyskupų skaičius Lietuvoje auga!

Įdomu, ką apie šitas paraleles mano taip pat gausėjantis politologų kolektyvas? Kiek tų daktarų, profesorių ir vyskupų suka galvas, kaip gelbėti šiuo metu susipriešinusią ir savotiškai pasimetusią visuomenę?

Šiaip ar taip – visų mūsų ateitis – nauja karta.  Lietuvos jaunimo tarpe, deja, mažiausiai pagarbos tenka mokytojams. Didžiausi jaunų žmonių autoritetai yra elektroninės erdvės „influenceriai“ ir popkultūros „žvaigždės“. Pedagogai tuo tarpu, reikšdami pretenzijas sistemai, kalba tik apie būtinybę jiems didinti algas, neužsimindami apie esmines ugdymo sistemos klaidas ir biurokratiją mokyklose, kuri prismaugia juos pačius.

Visos tos chaotiškos mintys mane persekiojo bevartant senus laikraščius ir užrašus, kurie priminė tai, kas dirgino sąmonę beveik prieš trisdešimt metų. Atrodo, kad tada daugiau rašto žmonių jautė atsakomybę už savo krašto ateitį. Išliko spaudos puslapiai – elektroninė erdvė nebuvo užvaldžiusi vaizduotės ir proto.

Nepriklausomybės aušroje laikraščiuose egzistavo pastovios skiltys, kuriose randame kultūrinio gyvenimo apžvalgas, naujų kūrinių fragmentus, literatūrines aktualijas. Su dalimi tuo metu spausdintų savo miniatiūrų šioje knygelėje ir mėginu supažindinti šių dienų skaitytoją.

Nenorėčiau, kad  mano mintys apie dabartį būtų suprastos kaip neurotiko ir pesimisto kliedesys. Siekčiau, kad tai, kas  pateikta tarp  būto laiko konkretybių, primintų, kas buvo pražiopsota, kas leido atsidurti prieštaringame dabarties laike.

Į šiandien regimą pilną prieštaravimų laiką mes patekome nejučiomis. Regis, pražioplinome atgimimo kartos vertybių prasmes. Rizikuoju pateikti net ir naivius seno meto žvilgsnius į aplinką, manydamas, kad drauge su skaitytoju atrastume tai, ko nenorėtume pakartoti dabartyje. Tokie praeito laiko fragmentai nepretenduoja į sociologinių gelmių įžvalgas, bet galbūt leistų lyginti skirtingas įvairaus laiko „skeveldras“.

Šie praeities tekstai čia gali būti suvokiami kaip etiudai, savotiškas koliažas, jungiantis praėjusio laiko pabiras. Kaip besikeistų laikas, kaip jis bekeistų mus pačius – tai yra mūsų intelektualaus mąstymo erdvė.

 

Autorius

 

 

 

 

Išleista vasarį   

Dr. Ona Motiejūnaitė, dr. Gražina Palaitytė, dr. Rimantė Kondratienė 

ŽALIOSIOS EDUKACINĖS ERDVĖS VILNIAUS MOKYKLŲ APLINKOJE

viln_kolegija_small.jpg 

Leidinį recenzavo dr. Regina Juodkaitė (VU botanikos sodas)

Leidinys parengtas Vilniaus kolegijai 2021 metais įgyvendinant Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės aplinkosauginio švietimo projektą „Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų žaliųjų edukacinių erdvių konkursas“. Konkursą 2021 metais organizavo Vilniaus kolegijos Kraštotvarkos ir agroverslo technologijų katedra ir Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyris. Leidinyje pateikiama informacija apie konkurse dalyvavusių įstaigų žaliąsias edukacines erdves, konkurso rezultatus ir idėjas žaliųjų edukacinių erdvių kūrimui bei naudojimui. Leidinys skirtas pedagogams, visiems žaliųjų edukacinių erdvių kūrėjams ir naudotojams.

 

Pratarmė

Šalyje spartėjant urbanizacijos procesams miesto visuomenė vis dažniau savo gyvenamojoje vietovėje pasigenda žalumos, žaliųjų miesto oazių, vandens telkinių, siekia pažinti ir saugoti biologinę įvairovę. Pastaraisiais metais, pasaulyje kilus pandemijai dėl koronaviruso (Covid 19), žalieji gyvenamosios vietos plotai žmonėms tapo itin reikšmingi. Mokyklų aplinkoje vis dažniau ugdymo procesas iš klasių perkeliamas į lauko edukacines erdves. Todėl vyksta sparti žaliųjų edukacinių erdvių plėtra mokyklų aplinkoje ir parkų, skverų, sodų teritorijose. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija inicijuoja Mokyklų edukacinių erdvių konkursą, kuris vyksta kas du metai. Šį konkursą organizuoja Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyrio specialistai, siekdami ugdyti vilniečių gamtamokslinę kompetenciją, formuoti gyventojų tvaraus gyvenimo įgūdžius, padėti jiems pažinti ir saugoti gamtą, suprasti joje vykstančius procesus, rinktis aplinkai draugiškas veiklas, kas du metai organizuoja Vilniaus miesto įstaigų žaliųjų edukacinių erdvių konkursą. Vilniaus miesto savivaldybėje visuomenės aplinkosauginio švietimo projektų, žaliųjų edukacinių erdvių kūrimo ir naudojimo veiklas kuruoja Aplinkos apsaugos ir želdinių tvarkymo poskyrio ekologė, gamtos mokslų daktarė Ona Motiejūnaitė. Žaliųjų edukacinių erdvių konkursas yra ilgus metus vykdyto Įstaigų gražiausios aplinkos konkurso, įgavusio naują kokybę, tęsinys. 2019 metais kartu su asociacija „Žirmūnų bendruomenė“ buvo organizuotas konkursas „Vilniaus miesto savivaldybės įmonių ir įstaigų žalioji aplinka – aplinkosauginio švietimo erdvė“ (https://vilnius.lt/lt/aplinkosauga-ir-energetika/apdovanoti-konkurso-vilniaus-miesto-savivaldybes-imoniu-ir-istaigu-zalioji-aplinka-aplinkosauginio-svietimo-erdve-nugaletojai/) ir išleistas leidinys „Vilniaus miesto savivaldybės įmonių ir įstaigų žalioji aplinka – aplinkosauginio švietimo erdvė“, autorės – dr. Ona Motiejūnaitė, Rita Stulpinienė, recenzentė dr. Giedrė Kmitienė. 

2021 metais Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų žaliųjų edukacinių erdvių konkurso organizavimą laimėjo Vilniaus kolegija (Kraštotvarkos ir agroverslo technologijų katedra, projekto vadovė doc. dr. Gražina Palaitytė). Konkursas organizuojamas 2021 m. birželio–lapkričio mėnesiais. Konkurso vertinimo komisija konkurse dalyvaujančias įstaigas vertino nuo liepos 1 d. iki spalio 30 d. Konkursas vyko keliais etapais. Pirmas etapas. Įstaigos, nutarusios dalyvauti konkurse, užpildo dalyvio anketas. Pagal duotas formas įsivertinamos savo įstaigos žaliosios edukacinės erdvės, aprašomos jose vykdomos ekologinio švietimo veiklos, informacija apie savo įstaigos žaliąsias edukacines erdves visuomenei pateikiama internetiniame puslapyje. Konkurso komisijos nariai vertino anketas, su edukacinėmis aplinkomis susipažino konkurso dalyvių interneto puslapiuose ir atrinko įstaigas, kurios dalyvaus antrame konkurso etape. Antrame etape vyko Žaliųjų edukacinių erdvių apžiūra. Konkurso vertinimo komisijos nariai vyko į atrinktas įstaigas, vertino edukacinių erdvių funkcionalumą, kūrybiškumą, metodų inovatyvumą, draugiškumą aplinkai, diskutavo su šių aplinkų kūrėjais ir naudotojais. Trečiame etape vyko konkurso rezultatų aptarimas, nugalėtojų išrinkimas. Vertinimo komisija konkurso dalyvių žaliąsias edukacines erdves pristatė visuomenei internete (https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/aplinkosauga-ir-energetika/aplinkosauga/zaliosios-edukacines-erdves/). Apie ugdymo įstaigų įdomiausias, originaliausias, kūrybingai naudojamas vaikų ugdymuisi žaliąsias edukacines erdves bus sukurtas filmas. Konkurso baigiamasis etapas – konferencija, skirta pasidalinti žaliųjų edukacinių erdvių kūrimo ir naudojimo gerąja patirtimi, inovatyviomis idėjomis, konkurso dalyviams apdovanoti, pristatyti leidinį apie geriausiai tvarkomas ir kūrybingai naudojamas žaliąsias edukacines erdves Vilniaus miesto ugdymo įstaigų aplinkoje.

2021 metais konkurse aktyviai dalyvavo Vilniaus lopšeliai-darželiai. Jie yra lyderiai kuriant žaliąsias edukacines erdves Vilniaus ugdymo įstaigų aplinkoje. Žaliųjų edukacinių erdvių tematika labai įvairi. Populiariausios įvairių žolinių augalų erdvės (vaistiniai, prieskoniniai, aromatiniai, medingieji, etnografinių darželių, dekoratyviniai, pievų augalai ir pan.), medžiai, sodai ir daržai (ypač populiarios pakeltos lysvės), šiltnamio augalai. Ugdymo įstaigų teritorijose auga beržai, liepos, kaštonai, ąžuolai, eglės, pušys, šermukšniai, lazdynai, riešutmedžiai ir kiti medžiai bei krūmai. Pavasarį žavi žydinčios magnolijų ir sakurų alėjos. Galima aptikti ir „gyvąją iškaseną“, medį iš dinozaurų laikmečio, dar vadinamą ilgaamžiškumo, draugystės ar Gėtės medžiu – dviskiautį ginkmedį, kurio lapai vėduoklės formos. Daugumos įstaigų aplinkoje yra įvairiausių pojūčių (Kneipo) takų, vabzdžių viešbučių. Pastaruoju metu vabzdžių edukacinė erdvė tapo platesnė ir joje galima aptikti skruzdėlyną, voro namus su įvairiausiais voratinkliais, avilį ir bitininkystės reikmenis, „vikšrų darželį“, blakių kareivėlių „kareivines“, drugelių krūmą budlėją su drugelio vystymosi ciklu (stendas) ir kitas įdomybes. Nagrinėjant kompostavimo procesus iškilo poreikis susipažinti su sliekų gyvenimu – kuriama erdvė „Slieko laboratorija“. Dažnos paukščių, gyvūnų stebėjimo erdvės, kuriose gausu inkilų, galima aptikti „Ežio namus“ ar miško gyvūnus (tiksliau jų 3D maketus su QR kodais). Kiek retesnės grybų ir kerpių, negyvosios gamtos pažinimo erdvės. Tačiau jau galima aptikti „Akmenėlių rojų“, „Dirvožemio, oro, vandens tyrimo laboratoriją“, „Orų stotelę“, „Vaivorykštės tiltą“, „Kelių istorijos vieškelį“, „Purvynę“ ir kt. Ekosistemos pristatomos erdvėse „Pelkė“, „Smėlynai“, „Miškas“. Net kelmas ar nuvirtusio medžio kamienas knibždėte knibžda gyventojų, toks „daugiabutis“ objektas yra puiki vieta jauniesiems tyrėjams atlikti stebėjimus. Šiose erdvėse vaikai tyrinėja aplinką, piešia, kuria maketus, atlieka įvairias kūrybines užduotis, kūrybai naudoja gamtines medžiagas ir antrines žaliavas, mokosi rūšiuoti. Pedagogai yra parengę metodikas veikloms edukacinėse erdvėse, sukūrę edukacinių filmukų ir gamtos pažinimo žaidimų. Kai tokia gamtos objektais turtinga aplinka, ugdymo procese pedagogai tampa vaikų patarėjais, pagalbininkais. Vaikams suteikiama galimybė patiems ieškoti, atrasti, priimti sprendimus, planuoti, žaisti įsijaučiant į įvairius vaidmenis. Darželinukų tiriamoji veikla neapsiriboja lupų ar žiūronų, žaislų naudojimu, jie jau turi mikroskopo ir teleskopo naudojimo įgūdžių. Tai ypač džiugina, nes vaikai per pirmuosius kelerius gyvenimo metus būtinai turi pradėti ugdytis gamtojautą, elgesio gamtoje ir jos tyrimo įgūdžius, pagarbos ir rūpinimosi natūralia aplinka jausmą. Nuo jų priklausys kokie sprendimai susiję su aplinkos klausimais bus priimami ateityje. Kuo daugiau tokių savitų žaliųjų aplinkų, vaikų ugdymo sodų ir daržų sukursime, tuo didesnė viltis, jog po mūsų ateis kitaip mąstanti karta, keisis ir mūsų kasdienybė. Tai, kas pasiekia mažo vaiko širdelę, galop pasieks ir suformuos specialisto, valdininko aplinkai draugiškas, mokslu grįstas vertybines nuostatas. 

Vykstant žaliųjų edukacinių erdvių konkursui pedagogams buvo sudarytos sąlygos tobulinti bendrąsias ir dalykines kompetencijas žaliųjų edukacinių erdvių kūrimo srityje – organizuoti keturi seminarai. Vienas pirmųjų seminarų vyko VDU botanikos sode, kuriame pedagogai susipažino su edukacinių erdvių pavyzdžiais, augalų, tinkamų edukacinėms erdvėms, įvairove. Jurginų kolekcijoje susipažino su Lietuvos selekcininkų išvestomis jurginų veislėmis, gėrėjosi tulpmedžio, ginkmedžio lapų formomis ir spalvomis, puošmedžio vystančių lapų aromatu (vanilės kvapas, primenantis konditerijos gaminius). Susipažino su augalais, kurie mokslininkų manymu, buvo jau išnykę mūsų planetoje, žinomos tik jų fosilijos, tačiau apie 1943 metus Kinijoje buvo rasta tikroji metasekvoja (Metasequoia glyptostroboides), o paskutinė botaninė sensacija buvo kilniosios volemijos (Wollemia nobilis) suradimas Australijos miškuose. 

Pedagogai sužinojo, kad saldžiosios ceratonijos (saldžiojo pupmedžio, šv. Jono medžio, Ceratonia siliqua) sėklos turi vienodą pastovų svorį – 0,2 g, todėl buvo naudojamos kaip svorio matas (iš ceratonija vardo kilęs terminas karatas). Oranžerijoje stebino sukulentų įvairovė, didžiuliai melionmedžio vaisiai, fikuso orinių šaknų galingumas, palmių lapų didumas, bananų vešlumas (įdomu, kad bananas žolinis augalas), cikai ir kiaušvis – senųjų erų augalai ir t. t.
Susitikime su botanikais dr. Arūnu Balsevičiumi ir Kęstučiu Obelevičiumi pedagogai aptarė įvairių augalų ekspozicijų kūrimo, augalų auginimo ir priežiūros klausimus, Lietuvos floros augalų ekspozicijoje nagrinėjo augalų nykimo priežastis ir susipažino su retaisiais augalais. A. Balsevičius yra išvedęs ne vieną jurginų veislę. Ypač populiari jurginų veislė ‘Orija’, kuri tarptautiniame konkurse „Parc Floral de Paris“ pelnė Vaikų prizą ir antrąją vietą publikos jurgino nominacijoje.
Du seminarai pedagogams vyko Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre. Vieno jų metu dalyviai susipažino su centro ekspozicijomis, sužinojo kaip drugiai vystosi, kuo maitinasi, kur gyvena, ką veikia skirtingais metų laikais, edukacija padėjo suvokti drugių svarbą gamtai ir žmogui bei kodėl jie yra saugomi. Kartu su gidu, keliaudami po Lietuvos saugomas teritorijas atrado kur ir kokie drugiai gyvena bei kurių saugomų teritorijų herbuose yra pavaizduoti drugeliai. Kūrybinės užduoties metu, buvo supažindinti su drugių vystymosi ciklo modelio kūrimu. Kitame seminare susipažino su pelkių susidarymu, jų biologine įvairove ir apsauga, pasigamino pelkės modelį. 
Pedagogams buvo sudaryta galimybė susipažinti su šių metų rudenį duris atvėrusiu Verkių ir Pavilnių regioninių parkų Lankytojų centru, jo ekspozicijomis, veiklos planais. Visuomenės aplinkosauginio švietimo projekto „Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigų žaliųjų edukacinių erdvių konkursas“ veiklos paskatino žaliųjų edukacinių erdvių kūrimą ir naudojimą, padėjo pedagogams tobulinti kompetenciją edukacinių erdvių naudojimo srityje, aktyvino ugdymo proceso organizavimą gamtoje, įtraukiant į praktinę veiklą visą mokyklos bendruomenę bei maksimaliai išnaudojant aplinką.

 

 

 

 

Išleista sausį  

Stasio Bilio knyga „Lietuvos elektrifikavimas, antra dalis. Elektra Klaipėdos krašte. Apskričių centrų ir miestelių elektrinės“ 

bilys_le_ii_small.jpg 

Daugelio knygų apie Lietuvos energetiką autorius šioje knygoje pirmą kartą pateikia Lietuvos elektrifikavimo istoriją su Klaipėdos kraštu. Iki 1923 m. Klaipėdos kraštas nepriklausė Lietuvai ir duomenys, 1920 metais vykusiame pirmajame pramonės įmonių, dirbtuvių ir elektrinių surašyme apie pramonės įmones ir elektrines, nebuvo skelbiami.

Autorius atliko svarbų Lietuvos energetikos istorijai darbą, rinkdamas unikalią archyvinę medžiagą, išsaugodamas ją visiems besidomintiems Lietuvos istorija.

Knyga skiriama 1923 m. sausio 15 d. sukilimo, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui ir Klaipėdos krašto elektros tinklo 1960 m. vasario 8 d. prijungimo prie Lietuvos energetikos sistemos šešiasdešimtmečiui.

 

Pratarmė

Apie Lietuvos elektrifikavimą yra paskelbta daug ir vertingos informacijos. Sužinome didelių miestų ir miestelių elektrifikavimo istorijas. Apie buvusio autonominio Klaipėdos krašto didžiausio miesto Klaipėdos elektrifikavimą yra paskelbta labai vertingos informacijos, bet apie krašto elektrifikavimą 1923–1939 metais archyvuose labai nedaug to laikotarpio dokumentų. 

Teko aiškintis kokios priežastys ir aplinkybės trukdė sukaupti archyvuose dokumentus apie Klaipėdos krašto įmones ir elektrines.

Pirmasis pramonės įmonių, dirbtuvių ir elektrinių surašymas Lietuvoje vyko 1920 metais. Atlikus pramonės įmonių ir elektrinių patikrinimą, buvo suskaičiuotos visos tuo metu Lietuvos teritorijoje buvusios elektrinės, išskyrus Klaipėdos krašto elektrines, nes Vokietijai pralaimėjus, po Versalio taikos sutarties, Klaipėdos kraštą administravo didžiųjų valstybių įgaliota Prancūzų vyriausybė.

1923 m. sausio 15 d. Lietuvai prijungus Klaipėdos kraštą, duomenys apie pramonės įmones ir elektrines nebuvo skelbiami.

Autonominio Klaipėdos krašto Direktorija pagal Normano Deiviso (Norman Davis) sudarytą konvenciją, pagal kurią Klaipėdos kraštui buvo garantuota autonomija įstatymų leidimo, teismų, švietimo, finansų ir administracijos srityje, demonstruodama savo savarankiškumą, ignoruodavo Lietuvos vyriausybės nurodymus.

Minint nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį Dr. J. Purickis straipsnyje „Lietuvos pramonė 1919–1929 m.“ rašė: „Į pateiktus skaičius neįtraukta Klaipėdos krašto pramonė, nes iki šiam laikui neturėta apie ją jokių duomenų. Dabar jau sutarta, kad ir Klaipėdos krašto pramonės būklė bus sistemingai nagrinėjama“ (PIRMASIS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS DEŠIMTMETIS 1918–1928, p. 253, Vyriausias Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms ruošti Komitetas, Vytauto Didžiojo metai).

1931 m. žurnale „Technika ir ūkis“ Nr. 3, p. 72, straipsnyje Lietuvos 1929 m. elektros tiekimo statistika“ rašoma: Sistemingos elektros tiekimo statistikos pas mus tuo tarpu nėra. Elektros gamybos (vadinasi ir vartojimo) žinios renkamos kilus reikalui ir negali būti tikslios, nes dar atskiriems statistikos elementams apskaičiuoti nėra nustatyta vienodų dėsnių.

Žemiau paduodamos žinios bene sudaro pilniausią ir tiksliausią elektros tiekimo statistiką, kuri kada nors yra buvusi Lietuvoje. Jos yra parinktos iš medžiagos, maloniai patiektos redakcijai Vyriausios Statistikos Inspekcijos.

Ir šios žinios nėra išsamios. Klaipėdos krašto elektros tiekimo čia nėra (paryškinta aut.).“

Deja, Klaipėdos krašto administracija savo pažadų nevykdė.

Inžinierius Pranas Drąsutis 1938 metais žurnale Energijos komiteto darbai“ straipsnyje ,,Lietuvos elektrifikacijos plano metmenys“ rašė, kad prieš pradedant Lietuvos elektrifikavimo metmenų sudarymą pirmiausia buvo įvertintas sunaudojamos elektros energijos kiekis ir reikėjo nustatyti elektros energijos pareikalavimą 1938, 1940, 1950 ir 1960 metais pagal žymesnes Lietuvos vietoves. Bet Klaipėdos krašto administracija elektros statistinių duomenų nepateikė.

Kaip matyti iš žemiau paduodamų duomenų, Klaipėdos kraštas jose dar nefigūruoja, nes lig šiol dar nepavyko gauti reikalingų elektros ūkio statistinių duomenų. Kai tik jie bus gauti, Elektros Komisija čia pateikiamus duomenis atitinkamai papildys.“ (Energijos komiteto darbai, 1938 m., p. 18).

Knygoje Lietuvos energetika“, I t., Vilnius, 1982, duomenys apie Lietuvos elekt­rines pateikti, bet be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų.

Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, 1939–1944 m. Klaipėdos kraštas buvo Rytų Prūsijos Gumbinės apygarda. Elektrines ir elektros tinklus administravo Rytprūsių elektros tiekimo akcinė bendrovė, esanti Gumbinėje. 

Lietuvos valstybės centriniame archyve surasti Šilutės apskrities 1939–1944 m. dokumentai leido papildyti Klaipėdos krašto elektrifikavimo istoriją.

Knygoje LIETUVOS ELEKTRIFIKAVIMAS, išleistoje 2018 m., skaitytojai susipažino su Lietuvos didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių elektri­fikavimu, elektrinių statymu ir po karo atstatymu.

Knygoje LIETUVOS ELEKTRIFIKAVIMAS antroje dalyje skaitytojui pateikiama Klaipėdos krašto, apskričių centrų ir miestelių elektrifikavimo istorijos. 

Dėkoju prof. habil. dr. Leonui Ašmantui mane paskatinusiam parašyti šią knygą.

2023 metais minėsime Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį.

Jubiliejaus proga skaitytojui pateikiama Lietuvos elektrifikavimo istorija su Klaipėdos kraštu.

 

Autorius

 

 

 

 

 

Išleista gruodį  

Dailininko Kazimiero Jackevičiaus „Šalia laiko ir vaizduotės“ paveikslų parodos įamžinimas.

Kiekviena knyga skirtinga ir savaip giliai prasminga.

salia laiko jackeviciaus.jpg 

Dailininkas Kazimieras Jackevičius pateikia savo tapybos kūrinius, kuriuos jis 2021 m. rugsėjo–lapkričio mėn.  pristatė Vilniaus galerijoje „e.k.art“. 

Kazimieras Jackevičius savo kūryba žiūrovus skatina pajausti tapytoją įkvėpusias erdves per konkretumą ir anamorfiją. Skirtinga maniera nutapyti paveikslai dalinasi bendra tema – vyksmo, erdvės ir laiko kontekstų kūrimu, kuriuose žiūrovas gali šį tą suvokti ir apie patį save.

 

 

 

 

Visiems žinomo žurnalisto, poeto Ipolito Skridlos knyga „Įspaustos pėdos“.

Mes pažadiname kūrybines galias, todėl mes galime lengvai išleisti ir KIEKVIENO JŪSŲ knygą.

ispaustos pedos_small.jpg 

Tai jau septintoji autoriaus poezijos knyga. Joje spausdinamos eilės ir iš anksčiau išleistų knygų, ir nauji poeto eilėraščiai, kuriuose autorius apdainuoja gimtinės grožį, meilę gyvenimui, kai kuriuos posmus skiria savo draugams, artimiesiems.     

 

Nuoširdi, jaudinanti poezija 

Atrodo, dar visai neseniai laikraštyje „Lietuvos aidas“ paskelbiau straipsnį „Žinomam spaudos darbuotojui, poetui ir ekonomistui Ipolitui Skridlai – 80!“, o štai ir vėl tenka rašyti apie šį neramios sielos ir labai kūrybingą žmogų, vėl skaitau jo eilėraščius. Jie sugulė į eilėraščių rinktinę „Įspaustos pėdos“. Knygą išleido žinomo rašytojo Jeronimo Lauciaus vadovaujama leidykla „Trys žvaigždutės“. Šiuo rinkiniu poetas, žurnalistas Ipolitas Skridla pasitinka savo 85-jį gimtadienį. Rinktinė pradedama šmaikščiu epigrafu, išreiškiančiu vieną iš pagrindinių minčių: „O metai bėga lyg pašėlę, / Nebepakeisi jų tėkmės. / Dejonės, galvą susiėmus, / Brolau, čia nieko nepadės.“

Taip, poetas teisus, nors metai bėga nesustabdomai, nereikia dejuoti ar pasiduoti tam bėgimui, būtina veikti, kurti. Tai autorius įrodo ne vien žodžiais. Jau ketvirtą dešimtį bendrauju su Ipolitu ir visada jį matau kupiną naujų idėjų, sumanymų. Todėl, norint įvertinti jo asmenį, vienu žodžiu neišsiversi, nes jis ir žurnalistas, poetas, visuomenininkas, ir ekonomistas, ir sodininkas, gamtosaugininkas. Todėl ir dabar, jau sulaukęs pensinio amžiaus, jis aktyvus Lietuvos žurnalistų sąjungoje, yra LŽS valdybos ir tarybos narys, LŽS Senjorų klubo pirmininkas. Ipolitas Skridla yra Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, jam suteiktas Valstybės pripažintas Meno kūrėjo statusas Jis yra Lietuvos Pagyvenusių žmonių asociacijos prezidiumo narys. Aktyvus jis ir Lietuvos sodininkų bendrijoje – daug metų vadovavo „Antavilių“ sodininkų bendrijai, yra šios bendrijos Garbės pirmininkas. 2014 metais jam suteiktas Lietuvos gamtos apsaugos žymūno Garbės vardas. Todėl nenuostabu, kad ir jo kūryboje gausu įdomių gamtos pastebėjimų: „Norėčiau, kad liepa prie kelio / Pavargusį paukštį paguostų.“ Arba vėl: „Norėčiau aš vyturio trelę / Įausti į rytmečio tylą...“

Jo eilės tiesiog kvepia sodų žiedais ir vaisiais. Kolegai sodas – tai žemės saujelė, tapusi jaukumo oaze, pasakos rojumi, kur jauti žiedo grožybę, vėjo glamonę ar gaivinančią saulėtekio rasą.

„Atostogauti su šeima labiausiai mėgstu prie Baltijos jūros ir savo sode Antaviliuose“, – sako Ipolitas Skridla.

Be abejo, jo kūrybai turėjo įtakos ir tai, kad jis gimė valstiečių šeimoje, šalia Nemuno, gražiame Vilkijos krašte. 1956 metais baigė Čekiškės vidurinę mokyklą, aukštąjį mokslą įgijo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, dirbo kaimiškuose rajonuose. Užimdamas įvairias pareigas, jis brandino ir kūrybinius planus, aktyviai bendravo su spauda. Su profesionalia žurnalistika Ipolitas Skridla betarpiškai susidūrė pradėjęs dirbti žurnale „Liaudies ūkis“. 1980 metais stažavosi Prahos tarptautinėje žurnalistikos mokykloje.

Ypač ryškų pėdsaką Ipolitas Skridla paliko ilgai vadovaudamas respublikiniam laikraščių ir žurnalų susivienijimui „Periodika“, kuri tuo metu rūpinosi visų miestų ir rajonų laikraščių, kelių dešimčių respublikinių žurnalų leidybine, ūkine, socialine veikla. Tuos metus gerai prisimenu, nes nemažai įvairių reikalų tekdavo spręsti kartu. Jo iniciatyva šalyje buvo pastatyta nemažai naujų redakcijų. Į naujus namus įsikėlė Trakų, Prienų, Akmenės, Molėtų, Kaišiadorių, Marijampolės, Ukmergės, Zarasų, Šakių, Kelmės ir kt. rajoninių laikraščių žurnalistai. Naujas patalpas gavo Vilniuje leidžiamų žurnalų „Metai“, Mūsų sodai“, „Žemės ūkis“ redakcijos. Praplėsta žurnalistų mokymo ir poilsio bazė prie Bebruso ežero Molėtų rajone, žurnalistų poilsio namai Šventojoje, prie jūros. Buvo įkurti nauji periodiniai leidiniai: Druskininkų laikraštis „Druskonis“, žurnalas „Pasidaryk pats“, pradėtas leisti žurnalo „Lietuvos ūkis“ angliškas variantas. 1989 metais už šią veiklą Ipolitui Skridlai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto Garbės vardas.

Ši plati žurnalistinė veikla negalėjo neatsispindėti ir jo kūryboje, kurioje gausu poetinių reminiscencijų, tų darbų ir įvykių atgarsių, yra eilėraščių, skirtų kolegoms plunksnos broliams – žurnalo „Sodo kraitė“ redaktoriui Feliksui Marcinkai, žurnalo „Žvaigždutė“ redaktoriui Jeronimui Lauciui, žurnalistams Albertui Vaidilai, Vytautui Žeimantui. Yra eilėraščių, skirtų šeimos nariams ir studijų draugams, sodo kaimynams.

Ipolito Skridlos poezija melodinga, daininga, todėl nenuostabu, kad į ją atkreipė dėmesį ir dainų kūrėjai. Pagal jo eiles kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Artūras Novikas ir Tadas Šumskas yra sukūrę dainų. Knygoje yra eilėraštis „Gelstantis klevas“, kuriam kompozitorius Algimantas Raudonikis sukūrė muziką. Ypač vaisingai knygos autorius bendradarbiauja su garsaus vyrų choro „Aidas“ meno vadovu, kompozitoriumi Tadu Šumsku. Jie abu sukūrė sodininkų himną „O sodai, jūs, sodai“, Vilniaus banko sportininkų himną, Pagyvenusių žmonių himną „Jaunystės karta“, dainą „Bajorai“, kitas. Jo eilėraščiai buvo publikuoti „Lietuvos aide“, „Vakarinėse naujienose“, „Gairėse“, „Klaipėdoje“, „Druskonyje“, kitur. Jo kūryba buvo verčiama ir į rusų kalbą.

„Gimiau valstiečių šeimoje. Žavėjausi Nemunu, braidžiau po Dubysą. Turiu nuostabią žmoną, brolį, dvi puikias seseris, sūnų (miręs), marčią, anūkę, anūką, proanūką ir proanūkę. Matote, esu labai turtingas,“ – sako Ipolitas, kurį gyvenime ir kūryboje labai palaiko jo žmona, žinoma Lietuvos Dailės muziejaus grafikos darbų restauratorė Nijolė Murelė.

Būdamas visuomeniškos prigimties, Ipolitas Skridla negali nepastebėti ir dabar esančių blogybių. Ir čia jau lyriką keičia satyra, ironija, pašaipa. Jis nuoširdžiai gina gimtąją kalbą nuo svetimybių: „Jau anglišką žodį, kaip kąsnį / Lietuviškos duonos, vartojam. / Nebojam, kad galim prarasti / Mes savąją kalbą senolių.“

Poetą jaudina ir į valdžią besiveržiantys įvairūs perėjūnai: „Kad mes, lietuviai, esam naivuoliai. / Postus pasiūlom, valdžią užleidžiam, / Kam tiktai noris, kas josios geidžia. / Keliam kepurę, šypsomės noriai, / Vos tik pajutę piniginę storą.“

Jo eilėraščiai spausdinti Lietuvių poetų meilės lyrikos antologijoje „Mudviejų vakaras“, žurnalistų poetų poezijos rinkiniuose „Šitas aidas toli girdis…“ (2012), „Sušvieski, saule“ (2014).

Meilė tėviškei, Tėvynei, Lietuvai lydi poetą nuo pat mažens. „Branginkime gimtąją kalbą, / Kaip savastį savo tautos, / Tegul ilgus amžius ji skamba, / Kaip varpas laisvos Lietuvos“, – rašo Ipolitas Skridla, ir jo žodžiai jaudina širdį. Palinkėkime nenuilstančiam kolegai poetui stiprios sveikatos ir kūrybinės sėkmės.


Vytautas Žeimantas

 

 

 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 687 75147
El.p. JeronimasL@gmail.com