2019-02-16, Šestadienis
En   Ru  
Kūryba. Leidyba
Leidyklos vadovas-rašytojas
Pozityvistų klubas
Gyvenimo takai
Energetiniai seminarai dvyliktokams
Kaip pasikrauti gyvenimo energija
Veikianti Minčių klinika
Energetiniai negatyvumo valymo kursai
Sukurk save. Egoterapija
Autohipnozė
Seminarai 2019
Trečiojo amžiaus universitetai
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Neišeik iš gyvenimo
Kaip išleisti savo knygą
Knygynėlis 2019
Plakatai
Savivaldybių vadovams
Žmogaus sauga
Visuomenės sveikatos centrams
Atsargus – tai ir saugus
Bendravimas su bibliotekomis
Pradinių klasių mokytojams
Renginiai mokyklose
Iš naujų knygų
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Pokemon go prizai
Įdomiausi laiškai
Lietuvai pagražinti draugijos Vilniaus skyrius
Darželių auklėtojoms, mokytojams. Seminarai
Kontaktai
     
  Autohipnozė – ne stebuklas, bet daro stebuklus
Gyvenimo takai

Šiame, nuolat papildomame skyrelyje, bus spausdinamos ruošiamos spaudai novelės. Jose ieškosime šviesesnio gyvenimo horizonto, kartu kursime pozityvių minčių generatorius.

Keisis novelės, kartu su jomis ir svetainės skyrelio pavadinimas, nesikeis tik pozityvumo paieškos realybėje bei savyje vektorius.

Jeronimas Laucius –
visad ieškantis ir ką atrandantis, besidalinantis su Jumis

 

 

 

KAIP GIMSTA GYVENIMO TAKAI

Pirmiausia per tuščią lauką praeina Likimas.

Po to pramintu jo taku jau nužingsniuoja Žmogus.

Beeidamas jis ištrokšta.

Tuomet išsikasa šulinį.

Belaukdamas, kol šulinys prisipildys vandens, jis pasistato namuką.

Netrukus takas į namuką atveda Moterį.

Paskui jiedu ilgai ir laimingai gyvena.

Jeigu prisimena, kas pirmas praėjo tuo taku. 
 

 

 

 

 

POKALBIS SU KEPURE

Jis dabar jau nebepamena, kas davė jam patarimą, kad jei neturi su kuo pasitarti, tai gali nusiimti kepurę ir su ja pasikalbėti.

Patarimas jam patiko. Kadangi su žmonėmis  jis susitikdavo tik prabėgomis, tai ir pasikalbėti su bet kuo tapo vis sunkiau. Ką besakyti apie žmones, kai ir pats gyvenimas jį užkliudydavo tik prabėgomis.

Gyvenimo, kaip ir žmonių, nesulaikysi, nesustabdysi nuo įprasto lėkimo. Rodos, pati lemtis iš dienų ir rūpesčių  susisukusi  sau botagą, vaikė visas jo dienotvarkes dulkėtais gyvenimo keliais, neleisdama nieko pakeisti pagal savo valią.

Tik nusiėmęs kepurę, tik abiem rankomis į ją įsitvėręs, jis galėjo nors trumpam sulaikyti lemties primestą bėgsmą ir išsikalbėti  tol, kol išlaikys rankose kepurę.

Deja, to gyvenimą naujai įprasminusio atradimo niekas nepriėmė. Visi taip skubėjo, kad nerado laiko pasikalbėti net su savo kepurėmis.

Jam beliko tik svajoti, jog kada nors susirinks keli jo geriausi draugai, nusiims kepures ir, galbūt pirmą kartą, visi nuoširdžiai pasikalbės.

Jie net atsisveikindami iš rankų nepaleis kepurių, kurias, kaip kiti traškančius ausinukus, užsidės tik išėję į pilnas skubančių žmonių gatves.

 

 

 

 

LIKIMINIS ŽMOGUS

Ką jaučia akmuo, žmogaus paleistas į kitą žmogų?

Ar gali jis pats pakeisti orbitą ir praskrieti pro šalį, nieko nesužeidęs?

Ar yra vilties, kad po to jį kažkas pakels nuo žemės ir įmūrys į šventovės sieną?

O gal paties likimo ir lemta tuo likiminiu žmogumi būti Tau? 

 

 

 

 

GIMTI GYVENIMUI

Jei tavo rytas prasideda nuo įprastinės kavos gurkšnio, nuo skubaus telefono skambučio, nuo rytinių pasaulio ar vietinių naujienų, nuo šuolio į automobilį – vadinasi, tu negyveni.

Tik tuomet, kai rytas prasidės nuo saulės patekėjimo, tik tuomet tu vėl atgimsi.

Juk turėjo kažkada tai būti tavo gyvenime nors vienas toks rytas, kuris, kaip ir visiems, kas gyvas, prasidėtų nuo saulės patekėjimo.

Turėjo būti ir tokia diena, kai saulė buvo visos dienos garsų ir tylos dirigentė. 

Jei taip buvo – vadinasi, tu dar gali vėl atgimti.

Jei taip nebuvo – vadinasi, reikės gimti gyvenimui iš naujo.

 

 

 

DANGAUS DOVANA     

Sako, kad kadaise žmonės gimdavo su sparnais. Skraidydami tarp paukščių, jie džiaugėsi iš arčiau matydami dangų, pakildami virš debesų.

Paskui žmonės išmoko kurti,  svajoti ir mintimis jie pakilo ne tik aukščiau už plačiasparnius erelius, bet ir galėjo laisvai nardyti po visas dangaus platybes, nuskrieti į kitas planetas, drąsiausi net keliaudavo po jas.   

Žmonėms nebebuvo ko pavydėti paukščiams, ir sparnai jiems nustojo augę...

Po daugel amžių niekas nebeprisiminė, kad kažkada turėję sparnus. Dar vėliau jau nebeatsiminė, jog praeityje buvo tokie laikai, kada jie mokėjo svajoti.

Tik kai Ikaras visų akivaizdoje kartą pabandė nuskristi į saulę, žmonės vėl panoro iš arčiau pamatyti dangų. Bet dabar jo valdovai, vengdami žmonių pykčio, bijodami, kad ir danguje dėl jų kaltės gali kilti tokie pat karai, kokie nuolat vyksta žemėje, sparnų jiems nebeatsiuntė, žmonių, nepasislėpusių metaliniuose lėktuvuose ar raketose, į dangų nebepriėmė.

Bet, kaip brangiausią dovaną, žmonėms, įveikusiems žemės minčių trauką, svajoti leido.

 

 

 

 

PATAMSIO DĖSNIS

Pradžioje jis  padarė atradimą, eksperimentiškai nustatęs, kad plaunant lėkštes patamsyje reikia žymiai mažiau vandens, nes tamsoje nematyti, kas ant tų lėkščių lieka.

Jei nematyti – vadinasi, kaip ir nieko nėra. Nėra ko ir stengtis.

Tačiau to atradimo esmės nesuprato nei Patentų biuro darbuotojai, nei kolegos, nei draugai.

Tik tuomet, kai jis paaiškino, kad Patamsio principas tinka ir savęs, ir gyvenimo pažinimui, viskas  pasikeitė.

Visuotinis dėsnis tapo ir pripažintas, ir taikomas praktiškai.

Žmonės pagaliau suprato, kad jie, to nežinodami, ilgus metus tik patamsy, tik apgraibomis žvelgdami į savo vidų ten nematė nei  turimų gabumų, nei talentų, kuriais, savaime suprantama, negalėjo ir pasinaudoti.

Gyvendami patamsy jie apgaulingai tenkinosi savo patamsiu, nieko neieškodami nei savyje, nei gyvenime.

Dabar visi, kas suprato Patamsio dėsnio esmę, galėjo užsidegti savo sielos fakelus ir erdviame gyvenimo žemėlapyje aiškiai pamatyti, kur yra atsidūrę, kokie lobiai, kokie talentai slypi juose pačiuose, kiek daug galimybių yra aplinkui.

Pasišviesk Patamsio dėsniu ir laimėk gyvenimą.

 

 

 

 

 

MEDŽIO IR ŽMOGAUS VIRSMAS

Medis neatlaikė audros šėlsmo ir virsdamas prispaudė žmogų. Jam iš rankų iškrito knyga. Vėjas vartė puslapius, ir žmogus norom nenorom ėmė skaityti.

Tai buvo jo paties ir kitų žmonių gyvenimų nuotrupos. Vėjas tarpais puslapius keitė labai greitai, kartais ilgai jam prieš akis laikydavo tą patį gyvenimo epizodą ar kokį užmirtą praeities įvykį.

Kuo ilgiau jis skaitė, tuo labiau artėjo prie savęs, prie savo gyvenimo. Juk dabar žmogus ir kūnu, ir mintimis  sulaikytas nuo įprasto bėgsmo, atiduotas tik pačiam sau. Jis po daugel metų galėjo būti tik su savimi.

Pagaliau vėjas  nurimo, palikdamas prieš jį atverstą puslapį. Jame tebuvo tik trys trumpi žodžiai: „Kelkis ir eik!"

Kelkis ir eik!

Žmogus pakilo.

Pakilo visam laikui. 

Dairydamasis į kitus žmones jis stebėjosi: „Kiek daug dar yra tokių, ant  kurių vis dar neužvirsta medis."

 

 

 

 

 

CHAOSAS IR RAMYBĖ

Sako, kad tai buvo iš tikrųjų.

Karalius pasikvietęs geriausius dailininkus, paprašė jų nupiešti paveikslą, kuris visiems suteiktų ramybę, nes žmonės skundėsi jos neturį, bet labai pasiilgę.

Ilgai karalius rinkosi, ilgai jis ieškojo tokio paveikslo, į kurį žiūrėdamas pajustų ramybės teikiamą džiaugsmą,  ir žmonės pagaliau atrastų kelią į sielos ramybę čia, žemėje, o ne kažkur rojuje.

Deja, nei vienas paveikslas jo nesužavėjo, jo neįkvėpė nei lygaus ežero, nei miegančios žemės, nei pienės pūko  vaizdai. Visiems kažko vis trūko. Liko paskutinis paveikslas, kuris, deja,  labiau buvo panašus į chaosą, o ne į ramybę.

Jame dailininkas buvo nupiešęs sraunią upę, per kurią susikibę rankomis, kad srovė jų nenuneštų link krioklio, brido žmonės. Visą dangų dengė tamsūs audros debesys, iš kurių švysčiojo grėsmingi žaibai.

Karalius jau norėjo mesti tą paveikslą į šalį, bet paskutiniu momentu jo kamputyje tarp ąžuolo šakų pastebėjo lizdą, kuriame tupėjo paukštis su dviem paukščiukais. Jie visi ramiai sau dairėsi po gerai pažįstamą pasaulį, nes iš patirties jau žinojo, kad rytoj išaus nauja diena, kad po audros dar lengviau bus susirasti maisto, kad dangus bus dar labiau mielas ir gražus.

Karalius perskaitė ir įvertino dailininko mintį: koks  chaotiškas bebūtų pasaulis, ieškodamas visada gali sau atrasti sielos bei gyvenimo ramybę.

Nuo tų laikų žemėje karalių sumažėjo, o chaoso tik padidėjo.

Vadinasi, padidėjo ir savo vietos gyvenime, savo ramybės atradimo vertė.


 

 

RYTO DOVANA

Ar Tu matei, kaip gimsta rasos lašelis?

Ar sugavai to gimimo Tau siunčiamą mintį? Kaip ji Tau padėjo įminti savo gyvenimo prasmingumą?

Rasos lašelis gimsta, kad pagirdytų gėlės žiedą ir nudžiugintų Tave.

Argi tai nepanašu į žmogaus gyvenimą? Juk ir žmogus gimsta, kad būtų kažkam naudingas, kad džiugintų kitus.

Jei beskubėdamas gyventi nepastebėjai rasos lašo gimimo, tai paklausyk, ką Tau sako lėkdamas sveikinti Žemę pirmas saulės spindulys.

Kiekvienas rytas – naujo ir kaskart vis nepakartojamo Gyvenimo pradžia.

 

 

 

 

GYVENIMO LAIKRODŽIŲ MEISTRAI

Jei Tu, apimtas pažinimo geismo, imsi ir išardysi laikrodį, o supratęs, kaip jis veikia, vėl jį surinksi, tai laikrodis neis, jei ant stalo liks bent menkiausia jo detalė. Laikrodis sukonstruotas taip, kad jam reikalinga viskas, kas ten buvo iš pradžių.

Visai kitaip veikia Gyvenimo laikrodžiai.

Kai Tu, ieškodamas Gyvenimo meilės ir prasmingumo, ant minčių stalo išdėliosi visus parėjusio laiko įvykius, ir tai, kas buvo klaidinga, netikslinga, kas neverta nei prisiminti, viską, kas nepuošia šiandienos išmesi į minčių sąvartyną, tai pasijusi tarsi būtum įsigijęs naują Gyvenimo laikrodį. Dabar jis rodo, kur ieškoti naujų gyvenimo vertybių, gyvenimo grožio, dabar jis skaičiuoja tik likimo dovanas, kurių anksčiau būtum nematęs, jų negavęs.

Tu jautiesi tarsi palaimintas, jau vien tuo, kad patiri malonumą gyventi, kad Gyvenimo laikas skirtas vien Tau, kad gali mąstyti, kurti, mylėti.

Tu kas rytą pajunti Likimo palinkėjimą, kuris tampa Gyvenimo meilės dovanomis.

Gyvenimo laikrodžių meistrų ieškoti ir to amato mokytis nereikia. Tereikia pasirinkus lemtimi saulėtą dieną likti vien su savo mintimis.

Duok joms ieškojimų laisvę ir džiaukis Gyvenimo aistra!

 

 

 

 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 687 75147
El.p. JeronimasL@gmail.com