2019-12-09, Pirmadienis
En   Ru  
Kūryba. Leidyba
Leidyklos vadovas-rašytojas
Noriu būti autorius
Gruodžio mėnesio knyga
„Žinijos draugijos“ Pozityvistų klubas
Energetinė sveikatos akademija
Veikianti Minčių klinika
Energetinės RESTART pratybos
Gyvenimo vaistažodžiai
Palaimintieji savimi
Sveikatpinigių bankas
Energetiniai negatyvumo valymo kursai
Sukurk save. Egoterapija
Atjaunėjimo energetiniai kursai
Sutaikymo ir susitaikymo terapija
Autohipnozė
Energetiniai seminarai 2019
Energetiniai seminarai dvyliktokams
Trečiojo amžiaus universitetai
Mano kraštas. Bendraukime
Karštas komentaras
Knygynėlis 2019
Plakatai
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Neišeik iš gyvenimo
Žmogaus sauga
Atsargus – tai ir saugus
Visuomenės sveikatos centrams
Merams
Bendravimas su bibliotekomis
Pradinių klasių mokytojams
Vaikų darželių auklėtojoms, mokytojams
Populiariausios knygos
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Rotary klubai
Pokemon go prizai
Įdomiausi laiškai
Lietuvai pagražinti draugijos Vilniaus skyrius
Kontaktai
     
  Nauji energetiniai seminarai – nauja Gyvenimo energija
Gyvenimo vaistažodžiai

Vaistažodžiai – tai žodžiai, turintys savyje didesnę ar mažesnę energetinę galią, kuri neutralizuoja išorinių ar vidinių veiksnių negatyvųjį poveikį, sukelia teigiamas emocijas, nukreipia mintis, jausmus į produktyviąją veiklą, stiprina dvasinę ir fizinę sveikatą.

 

SUSITIKIME KNYGOSE IR PASIMATYMUOSE

 

 

vaistazodziai_gyvenimo2.jpg

Knyga jau išleista. Tai antra Vaistažodžių serijos terapinė knyga.

 

 

Ištraukos iš knygos „Gyvenimo vaistažodžiai“:

 

PAJUSK DIDYBĖS AKIMIRKĄ

Ar Tu matei kaip paukštis ruošiasi skrydžiui?

Kaip viskas jame pasikeičia.

Koks jis tampa išdidus, kad gali pakilti virš žemės, kad gali skristi, skristi, skristi...

Žvelgdamas iš dangaus aukščio jis ima suvokti, kad tie, neturintys sparnų, kažkada, savo laiku, nepabandė pakilti virš žemės, todėl ir liko be sparnų.

Gaila...

Žmogus neturi sparnų, bet jo mintys gali juos užsiauginti.

Joms jokio laiko bausmės įstatymai negalioja.

Tavo mintims tereikia padaryti tai, ko kažkada nepadarė anie pirmieji žmonės – pabandyti skristi.

Suteik mintims tą skrydžio galią. Leisk joms pakilti.

Dabar pažvelk į save iš naujo - pajusk, koks išdidumas apima Tavo mintis, kai jos ruošiasi skrydžiui...

 

 

BELSKIS IR PASITIKS

„Belskis ir atidarys", – taip teigia sena žmonių išmintis.

Jis beldėsi kantriai ir ilgai, bet durų niekas neatidarė.

Niekas nepriėjo net žvilgtelti pro langą.

Ir pro rakto skylutę ten viduje jis neįžvelgė nei jokios gyvos dvasios.

Bet jis tikėjo ta žmonių išmintimi, ir beldėsi, beldėsi, beldėsi...

Tuk tuk, tuk tuk, tuk tuk...

Staiga vienu metu išgirdo skambant muziką.

Durys dabar jam tapo skambiausiu instrumentu, vėjas - nenuilstančiu akompaniatoriumi, medžiai, gatvės, dangus - pilna Olimpijos sale...

Taip kūrybos pasaulis pasitiko gimstantį naują Kūrėją.

 

 

LIKIMINIAI ŽMONĖS

Viskas, kas žmogiška, nesvetima ir likimui.

Žmonės, atradę tą lemties dėsnį, priėmę jį į savo gyvenimą, vadinami likiminiais žmonėmis.

Jiems jau nebebaisi vienatvė, nes likimas jų niekad nepalieka, todėl jie ir tamsiausioje naktyje, ir gūdžiausioje girioje nesijaučia vieniši.

Ir gyvenimo kryžkelėse jiems jau nebereikia abejoti, kuriuo gyvenimo keliu derėtų pasukti - kelią parodo pats likimas.

Einant kartu su likimu, žmogui jau nebūtina žiūrėti vien sau po kojomis, jis gali dairytis aplinkui, gėrėtis viso pasaulio grožiu, užpildyti juo savo sielą ir jausmus, o išlaisvintos mintys gali sklandyti po visą horizontą.

Jos surenka iš regimų vaizdų, iš sutiktų keliautojų, iš jų likimų visa, kas prasmingiausia, kas gražiausia, kas labiausiai gali būti reikalinga tam žmogui.

Jis tampa turtingas, laimingas, mylintis ir mylimas vien todėl, kad supratęs, jog viskas, kas žmogiška, nesvetima ir likimui, susidraugavo su juo.

PASAULIO GARSAI

Iš visų žvaigždynų, planetų, galaktikų, iš dangaus tolių ir žemės gelmių aidi, sklinda matomo ir nematomo pasaulio garsai.

Jais tarpusavyje susikalba žvaigždės, galaktikos, planetos, kalnai, pievos, ežerai.

Žemė klausosi tos Pasaulio kalbos ir nesupranta, kodėl žmonės jos negirdi.

Tuomet, kas svarbiausia, ji išverčia jau žmonėms girdima lietaus, miško, jūros bangų ošimo kalba, aiškina jiems dangaus šviesos ir tamsos ženklais.

Bet žmonės nuo lietaus slepiasi po skėčiais, miške temato medžius, juos verčia lentomis, pripuolę prie jūros, joje teskandina savo kasdienybes, o dangus su savo pranašiškais ženk­lais tampa vis labiau nepasiekiamas žmonių žvilgsniams.

Pasaulio garsai pasiekia visus, išskyrus tuos, kuriems jie labiausiai skirti - žmones.

Tačiau ir pasaulio garsų, ir žmonių viltys tos pačios - išgirsti, įsiklausyti ir suprasti.

 

 

GYVENIMAS BE FONTANŲ

Buldozerininkas, dirbdamas nuo ryto iki vakaro, regėjo vien tuos pačius raistų, kelmų, šiukšlynų vaizdus.

Kas dieną galingu buldozeriu jis visa tai stumdė į šiukšlių kalnus, kuriuos vėliau kiti išveždavo į sąvartynus.

Diena iš dienos matant tokią betvarkę, jam rodėsi, kad ir visas pasaulis yra tarsi vienas didelis raistas.

Ir tik paskutinę darbo dieną, prieš išeidamas į pensiją, jis, išjungęs buldozerio motorą, pirmą kartą atsigrįžo.

Negalėjo patikėti savo akimis. Iki pat horizonto matėsi vien žalios pievos, žydintys gėlynai, trykštantys fontanai.

Jis norėjo visu tuo pasidžiaugti, bet siela, taip ilgai nemačiusi fontanų, jų įjungti jau nebepajėgė...

Gal Tau dar ne vėlu.

 

 

 

 

 

 

vaistazodziai2.jpg

vaistazodziai_2_4virs.jpg

„Vaistažodžiai“ – pirma Vaistažodžių serijos terapinė knyga. Jau atspausdinta antra pataisyta, papildyta knygos laida

 

Ištraukos iš knygos „Vaistažodžiai“ 

 

KAIP GIMSTA GYVENIMO TAKAI

Pirmiausia per tuščią lauką praeina Likimas.

Po to pramintu jo taku jau nužingsniuoja Žmogus.

Beeidamas jis ištrokšta.

Tuomet išsikasa šulinį.

Belaukdamas, kol šulinys prisipildys vandens, jis pasistato namuką.

Netrukus takas į namuką atveda Moterį.

Paskui jiedu ilgai ir laimingai gyvena.

Jeigu prisimena, kas pirmas praėjo tuo taku. 

 

 

DIENOS KELIAS

Diena – tai kelias, o naktis - sugrįžimai.

Dienomis keliauji su Laiku ir su savimi.

Naktį gali pamatyti, kaip kartais buvo eita tik su savimi, bet ne kartu su Laiku.

Naktį grįždamas į pradžią gali įsitikinti, kad kartais ėjai ir ne su Laiku, ir ne su savimi.

Naktį gali išvysti visus nueitus ir būsimus kelius.

Svarbiausia pabudus pasitikslinti, ar tikrai prabudai.

 

 

RYTO DOVANA

Ar Tu matei, kaip gimsta rasos lašelis?

Ar sugavai to gimimo Tau siunčiamą mintį? Kaip ji Tau padėjo įminti savo gyvenimo prasmingumą?

Rasos lašelis gimsta, kad pagirdytų gėlės žiedą ir nudžiugintų Tave.

Argi tai nepanašu į žmogaus gyvenimą? Juk ir žmogus gimsta, kad būtų kažkam naudingas, kad džiugintų kitus.

Jei beskubėdamas gyventi nepastebėjai rasos lašo gimimo, tai paklausyk, ką Tau sako lėkdamas sveikinti Žemę pirmas ryto saulės spindulys.

Kiekvienas rytas – naujo ir kaskart vis nepakartojamo Gyvenimo pradžia.

 

 

VEIDRODŽIŲ PASAULYJE

Tyla – širdies veidrodis. Tik tyloje gali išgirsti, kaip plaka Tavo širdis.

Tamsa – nuodėmės veidrodis. Tik joje pamatai, kas tamsesnė: tamsa ar Tavo nuodėmė.

Žmogus – visų klausimų ir atsakymų veidrodis. Jei tik ieškosi atsakymų.

Žemė – tavo žingsnių veidrodis. Jame gali pamatyti iš kur atėjęs ir kur gali nueiti.

Dangus – vilčių veidrodis. Kai viltis pakyla iki Dangaus, ji tampa Tavo gyvenimo tikslu.

Žvelk į visus pasaulio veidrodžius ir pamatyk save ne tokį, koks esi, o koks Tu gali būti.

 

 

 

 

BELAUKIANT NUŠVITIMO

Netikėtas žybsnis kartais taip apakina  žmogų, kad jis kuriam laikui tampa tarsi neregys.

Kartais žybsnis  švysteli  danguje, tik pačiam dangui, ir užgęsta.

Kai kas žybsnyje įžvelgia jam siųstą lemties ženklą, kurį mindamas jis pradeda minti ir savo gyvenimo paslaptis.

Būna, kad žybsnio nubrėžta dangumi trajektorija žmogui parodo kur link jis turi ieškoti savo laimės.

Tačiau pats lemtingiausias yra minties žybsnis.

Jei jis neapakina, neužgęsta nepastebėtas, tai žmogų jis ir pažadina, ir išveda į gyvenimo kelią. Jis daro atradimus, stebuklus, suteikia pažinimo, gyvenimo meilės galią.

Jei tik jis neapakina, neužgęsta nepastebėtas...

 

 


 

POKALBIS SU KEPURE

Jis dabar jau nebepamena, kas davė jam patarimą, kad jei neturi su kuo pasitarti, tai gali nusiimti kepurę ir su ja pasikalbėti.

Patarimas jam patiko. Kadangi su žmonėmis  jis susitikdavo tik prabėgomis, tai ir pasikalbėti su bet kuo tapo vis sunkiau. Ką besakyti apie žmones, kai ir pats gyvenimas jį užkliudydavo tik prabėgomis.

Gyvenimo, kaip ir žmonių, nesulaikysi, nesustabdysi nuo įprasto lėkimo. Rodos, pati lemtis iš dienų ir rūpesčių  susisukusi  sau botagą, vaikė visas jo dienotvarkes dulkėtais gyvenimo keliais, neleisdama nieko pakeisti pagal savo valią.

Tik nusiėmęs kepurę, tik abiem rankomis į ją įsitvėręs, jis galėjo nors trumpam sulaikyti lemties primestą bėgsmą ir išsikalbėti  tol, kol išlaikys rankose kepurę.

Deja, to gyvenimą naujai įprasminusio atradimo niekas nepriėmė. Visi taip skubėjo, kad nerado laiko pasikalbėti net su savo kepurėmis.

Jam beliko tik svajoti, jog kada nors susirinks keli jo geriausi draugai, nusiims kepures ir, galbūt pirmą kartą, visi nuoširdžiai pasikalbės.

Jie net atsisveikindami iš rankų nepaleis kepurių, kurias, kaip kiti traškančius ausinukus, užsidės tik išėję į pilnas skubančių žmonių gatves.

 

 

 

 

LIKIMINIS ŽMOGUS

Ką jaučia akmuo, žmogaus paleistas į kitą žmogų?

Ar gali jis pats pakeisti orbitą ir praskrieti pro šalį, nieko nesužeidęs?

Ar yra vilties, kad po to jį kažkas pakels nuo žemės ir įmūrys į šventovės sieną?

O gal paties likimo ir lemta tuo likiminiu žmogumi būti Tau? 

 

 

 

 

GIMTI GYVENIMUI

Jei tavo rytas prasideda nuo įprastinės kavos gurkšnio, nuo skubaus telefono skambučio, nuo rytinių pasaulio ar vietinių naujienų, nuo šuolio į automobilį – vadinasi, tu negyveni.

Tik tuomet, kai rytas prasidės nuo saulės patekėjimo, tik tuomet tu vėl atgimsi.

Juk turėjo kažkada tai būti tavo gyvenime nors vienas toks rytas, kuris, kaip ir visiems, kas gyvas, prasidėtų nuo saulės patekėjimo.

Turėjo būti ir tokia diena, kai saulė buvo visos dienos garsų ir tylos dirigentė. 

Jei taip buvo – vadinasi, tu dar gali vėl atgimti.

Jei taip nebuvo – vadinasi, reikės gimti gyvenimui iš naujo.

 

 

 

DANGAUS DOVANA     

Sako, kad kadaise žmonės gimdavo su sparnais. Skraidydami tarp paukščių, jie džiaugėsi iš arčiau matydami dangų, pakildami virš debesų.

Paskui žmonės išmoko kurti,  svajoti ir mintimis jie pakilo ne tik aukščiau už plačiasparnius erelius, bet ir galėjo laisvai nardyti po visas dangaus platybes, nuskrieti į kitas planetas, drąsiausi net keliaudavo po jas.   

Žmonėms nebebuvo ko pavydėti paukščiams, ir sparnai jiems nustojo augę...

Po daugel amžių niekas nebeprisiminė, kad kažkada turėję sparnus. Dar vėliau jau nebeatsiminė, jog praeityje buvo tokie laikai, kada jie mokėjo svajoti.

Tik kai Ikaras visų akivaizdoje kartą pabandė nuskristi į saulę, žmonės vėl panoro iš arčiau pamatyti dangų. Bet dabar jo valdovai, vengdami žmonių pykčio, bijodami, kad ir danguje dėl jų kaltės gali kilti tokie pat karai, kokie nuolat vyksta žemėje, sparnų jiems nebeatsiuntė, žmonių, nepasislėpusių metaliniuose lėktuvuose ar raketose, į dangų nebepriėmė.

Bet, kaip brangiausią dovaną, žmonėms, įveikusiems žemės minčių trauką, svajoti leido.

 

 

 

 

PATAMSIO DĖSNIS

Pradžioje jis  padarė atradimą, eksperimentiškai nustatęs, kad plaunant lėkštes patamsyje reikia žymiai mažiau vandens, nes tamsoje nematyti, kas ant tų lėkščių lieka.

Jei nematyti – vadinasi, kaip ir nieko nėra. Nėra ko ir stengtis.

Tačiau to atradimo esmės nesuprato nei Patentų biuro darbuotojai, nei kolegos, nei draugai.

Tik tuomet, kai jis paaiškino, kad Patamsio principas tinka ir savęs, ir gyvenimo pažinimui, viskas  pasikeitė.

Visuotinis dėsnis tapo ir pripažintas, ir taikomas praktiškai.

Žmonės pagaliau suprato, kad jie, to nežinodami, ilgus metus tik patamsy, tik apgraibomis žvelgdami į savo vidų ten nematė nei  turimų gabumų, nei talentų, kuriais, savaime suprantama, negalėjo ir pasinaudoti.

Gyvendami patamsy jie apgaulingai tenkinosi savo patamsiu, nieko neieškodami nei savyje, nei gyvenime.

Dabar visi, kas suprato Patamsio dėsnio esmę, galėjo užsidegti savo sielos fakelus ir erdviame gyvenimo žemėlapyje aiškiai pamatyti, kur yra atsidūrę, kokie lobiai, kokie talentai slypi juose pačiuose, kiek daug galimybių yra aplinkui.

Pasišviesk Patamsio dėsniu ir laimėk gyvenimą.

 

 

 

 

 

MEDŽIO IR ŽMOGAUS VIRSMAS

Medis neatlaikė audros šėlsmo ir virsdamas prispaudė žmogų. Jam iš rankų iškrito knyga. Vėjas vartė puslapius, ir žmogus norom nenorom ėmė skaityti.

Tai buvo jo paties ir kitų žmonių gyvenimų nuotrupos. Vėjas tarpais puslapius keitė labai greitai, kartais ilgai jam prieš akis laikydavo tą patį gyvenimo epizodą ar kokį užmirtą praeities įvykį.

Kuo ilgiau jis skaitė, tuo labiau artėjo prie savęs, prie savo gyvenimo. Juk dabar žmogus ir kūnu, ir mintimis  sulaikytas nuo įprasto bėgsmo, atiduotas tik pačiam sau. Jis po daugel metų galėjo būti tik su savimi.

Pagaliau vėjas  nurimo, palikdamas prieš jį atverstą puslapį. Jame tebuvo tik trys trumpi žodžiai: „Kelkis ir eik!"

Kelkis ir eik!

Žmogus pakilo.

Pakilo visam laikui. 

Dairydamasis į kitus žmones jis stebėjosi: „Kiek daug dar yra tokių, ant  kurių vis dar neužvirsta medis."

 

 

 

 

 

CHAOSAS IR RAMYBĖ

Sako, kad tai buvo iš tikrųjų.

Karalius pasikvietęs geriausius dailininkus, paprašė jų nupiešti paveikslą, kuris visiems suteiktų ramybę, nes žmonės skundėsi jos neturį, bet labai pasiilgę.

Ilgai karalius rinkosi, ilgai jis ieškojo tokio paveikslo, į kurį žiūrėdamas pajustų ramybės teikiamą džiaugsmą,  ir žmonės pagaliau atrastų kelią į sielos ramybę čia, žemėje, o ne kažkur rojuje.

Deja, nei vienas paveikslas jo nesužavėjo, jo neįkvėpė nei lygaus ežero, nei miegančios žemės, nei pienės pūko  vaizdai. Visiems kažko vis trūko. Liko paskutinis paveikslas, kuris, deja,  labiau buvo panašus į chaosą, o ne į ramybę.

Jame dailininkas buvo nupiešęs sraunią upę, per kurią susikibę rankomis, kad srovė jų nenuneštų link krioklio, brido žmonės. Visą dangų dengė tamsūs audros debesys, iš kurių švysčiojo grėsmingi žaibai.

Karalius jau norėjo mesti tą paveikslą į šalį, bet paskutiniu momentu jo kamputyje tarp ąžuolo šakų pastebėjo lizdą, kuriame tupėjo paukštis su dviem paukščiukais. Jie visi ramiai sau dairėsi po gerai pažįstamą pasaulį, nes iš patirties jau žinojo, kad rytoj išaus nauja diena, kad po audros dar lengviau bus susirasti maisto, kad dangus bus dar labiau mielas ir gražus.

Karalius perskaitė ir įvertino dailininko mintį: koks  chaotiškas bebūtų pasaulis, ieškodamas visada gali sau atrasti sielos bei gyvenimo ramybę.

Nuo tų laikų žemėje karalių sumažėjo, o chaoso tik padidėjo.

Vadinasi, padidėjo ir savo vietos gyvenime, savo ramybės atradimo vertė.



 

 

GYVENIMO LAIKRODŽIŲ MEISTRAI

Jei Tu, apimtas pažinimo geismo, imsi ir išardysi laikrodį, o supratęs, kaip jis veikia, vėl jį surinksi, tai laikrodis neis, jei ant stalo liks bent menkiausia jo detalė. Laikrodis sukonstruotas taip, kad jam reikalinga viskas, kas ten buvo iš pradžių.

Visai kitaip veikia Gyvenimo laikrodžiai.

Kai Tu, ieškodamas Gyvenimo meilės ir prasmingumo, ant minčių stalo išdėliosi visus parėjusio laiko įvykius, ir tai, kas buvo klaidinga, netikslinga, kas neverta nei prisiminti, viską, kas nepuošia šiandienos išmesi į minčių sąvartyną, tai pasijusi tarsi būtum įsigijęs naują Gyvenimo laikrodį. Dabar jis rodo, kur ieškoti naujų gyvenimo vertybių, gyvenimo grožio, dabar jis skaičiuoja tik likimo dovanas, kurių anksčiau būtum nematęs, jų negavęs.

Tu jautiesi tarsi palaimintas, jau vien tuo, kad patiri malonumą gyventi, kad Gyvenimo laikas skirtas vien Tau, kad gali mąstyti, kurti, mylėti.

Tu kas rytą pajunti Likimo palinkėjimą, kuris tampa Gyvenimo meilės dovanomis.

Gyvenimo laikrodžių meistrų ieškoti ir to amato mokytis nereikia. Tereikia pasirinkus lemtimi saulėtą dieną likti vien su savo mintimis.

Duok joms ieškojimų laisvę ir džiaukis Gyvenimo aistra!

 

 

 

 

 

VAISTAŽODŽIŲ ŽYDĖJIMAS

Retai taip būna, kad išleista knyga iškart atranda kelią pas skaitytojus. Knygą „Vaistažodžiai", kurią išleidau vos prieš mėnesį, jau tenka kartoti. Tačiau didžiausias emocinis džiaugsmas tame, kad ji sutinkama, priimama, skaitoma, kaip ir turėjau tikslą ją rašydamas - kad žmogus su siela, mintimis pajaustų save, kad atvertų savo vidinį pasaulį, kad atrastų savo vidines galias ir taptų kuo laimingesnis ir kuo labiau mylintis Gyvenimą.

Tokios tikrai šventiškai įkvepiančios  buvo  dvi paeiliui knygos sutiktuvės - gegužės 6 dieną Lietuvos „Žinijos" draugijos Pozityvistų klube ir gegužės 7 dieną Klaipėdos Pempininkų bibliotekoje.  Pozityvistų klube dalyvavo, kalbėjo ir knygos rėmėjas  Alfredas Sabaliauskas (antras iš kairės) su žmona Dalia (trečia iš kairės). Alfredas yra pats kelių knygų autorius, aistringas keliautojas, visapusiškai kūrybingas žmogus.

Klubo gretas papildė įdomi ir iškili asmenybė Lidija Talmantienė (antra iš dešinės). Ji įdomiai papasakojo apie save, savo gyvenimą.

Pempininkų bibliotekoje susirinko gausus skaitytojų  būrys. Buvo tikra kūrybinė nuotaika, dalinomės mintimis apie gyvenimo grožį, kurį reikia atrasti kiekvienam, siekiančiam pilnaverčio gyvenimo. Kilo mintis įkurti ir Klaipėdoje Pozityvistų klubą, pasvajojome apie „Vaistažodžių" muzikinę interpretaciją.

Linkiu sėkmės visiems feisbukiečiams. Norintys savo sieloje pasisėti „Vaistažodžių" jau žinote, kur rasti jų sėklų.

pempininkai_20190507_182322_small.jpgpk_20190506_191922_small.jpg

 

 

 

 

VAISTAŽODŽIŲ TERAPIJA


Žodis gydo, žodis žeidžia – teigia sena žmonių išmintis. Deja, praktiškai dažniausiai naudojama tos visuotinės išminties tik antroji dalis – žeidžiančioji pusė. Tuo nuskriaudžiame ne tik kitus, bet ir patys save.

Pagailėkime savęs, pagydykime save, tuo pagydydami visą savo pasaulį.

Vaistažodžiai. Aš juos, kaip žolininkės vaistažoles, rinkau ir jungiau į vaistažodines puokštes daugel metų. Rinkau vis labiau tikėdamas jų galia, nes jie stiprino ir mane, ir tų vaistažodžių vartotojus – mano skaitytojus, su kuriais mane sieja ne tik knygų tekstai, bet ir asmeniniai susitikimai, energetiniai seminarai.

Dvasinė ekologija šiais emocinio, dvasinio užterštumo laikais yra būtina norint išlikti sveiku, energingu, mylinčiu tą vienintelį mums duotą gyvenimą žmogui. Tai turi tapti gelbstinčiu skydu nuo iš visų pusių puolančių negatyvumo strėlių. Kaip ir visais kartais, taip ir šiuo atveju, geriausia priemonė yra ne kokia cheminė intervencija, o pati natūraliausia dvasiškai ekologiška vaistažodžių terapija.

Vaistažodžių terapija
– tai atėjusių iš žemės ir dangaus, turinčių emocinę energetinę galią vaistažodžių impulsinė terapija. Kiekvienas perskaitytas kūrinėlis, priimtas į sąmonės, pasąmonės, žmogaus vidines erdves, tampa energetiniu impulsu, kuris, jei tik tinkamai saugomas ir prižiūrimas, gali generuoti tokias energetines galias, kurių dėka žmogus tampa sveikas, stiprus, mylintis ir visapusiškai laimingas.

Aiškumo dėlei, kaip veiksmingiau naudotis vaistažodžių gydomąja galia, pasinaudokime mums įprastų prie vaistų pridedamų instrukcijų pavyzdžiu.

Kas žinotina prieš vartojant vaistažodžius. Prieš pradedant skaityti būtina nusiplauti ne tik rankas, veidą, bet ir sielą, išmesti į minčių šiukšlyną visas negatyvias, aklas gyvenimo grožiui mintis. Reikia įkvėpti gaivaus oro, pažvelgti į dangų, pasijusti savo paties gyvenimo kūrėju.

Kaip vartoti vaistažodžius. Geriausia jais naudotis esant vienam. Neturi būti jokių pašalinių garsų bei dirgiklių. Vaistažodžiai ypač veiksmingi, jei juos priimame prieš miegą. Gali skambėti tyli, kilni muzika. Tai padeda vaistažodžiams tvirčiau apsigyventi mintyse, emocijose, jausmuose. Tuo stipriau pasireiškia gydomoji jų galia.

Ką daryti pavartojus per didelę vaistažodžių dozę? Naudingiausia skaityti tik po vieną skyrelį, kūrinėlį, o perskaičius kviestis savas mintis, žadinti savus gyvybinius jausmus. Taip palengva atrandami iki tol snaudžiantys gabumai, talentai, atrandamos galimybės svajones paversti tikrove. Tyrimais nustatyta, kad perskaičius visą knygutę iš karto jokio gydomojo efekto nebūna, nors žalos taip pat nėra. Reikia po kurio laiko vėl skaityti, kaip nurodyta anksčiau – tik po vieną kūrinėlį.

Pamiršus pavartoti vaistažodžius. Kitą dieną nereikia naudoti dvigubos dozės. Pakanka paanalizuoti, kokios priežastys nulėmė tai, kad pamiršote. Tos priežastys gali būti viso Jūsų laimingo gyvenimo trukdžiai. Pašalinkite juos kartu su nauja vaistažolių dienos doze.

Nustojus vartoti vaistažodžius. Pavartojus vaistažodžius pakankamai ilgą laiką, susikuria gyvenimo pozityvumo imunitetas ir vaistažodžius pradeda gaminti paties žmogaus mintys ir jausmai. Reikia stebėti, jei gyvenimo rūpesčiai vėl užslopina vaistažodžių gamybą, kursą reikia pakartoti iš naujo. Jei skaitysite vaistažodžius visą laiką kas dieną, tai užtikrins nuolatinį gyvybinės energijos pakrovimą.

Galimas šalutinis poveikis. Jei turite per visą gyvenimą įgytą alergiją pozityvumui, savianalizei, tai pradžioje vaistažodžiai gali sukelti neigiamas reakcijas (net iki noro suplėšyti į skutelius šią knygutę, todėl patartina jas įsigyti net kelias), tačiau tai (kartais net po kelių suplėšimų) dažniausiai ne tik praeina, bet tie žmonės tampa patys mieliausi vaistažodžių vartotojai, mano bičiuliai.
Kartais įgavusiems vaistažodžių suteiktą galią kyla gailestis, kad jie to nežinojo, daug metų tuo nesinaudojo. Jiems patartina pagilinti vaistažodžių priėmimo dvasią ir gailestį transformuoti į vitališką džiaugsmą, kad galėjai niekada to nežinoti. Jei tai nepavyksta, visada galite atvykti pas mane, kad kartu atrastume pačią veiksmingiausią ir reikalingiausią vaistažodžių dozę.

Nėštumas ir žindymo laikotarpis. Tuo metu vaistažodžiai yra ypatingai naudinga dvasinės stiprybės priemonė. Ji stiprina ir motiną, ir vaisių, ir kūdikį.

Alkoholio vartojimas. Nustatyta, kad vaistažodžiai alkoholikams turi stiprią gydomąją galią, padeda jiems atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio, nes vaistažodžiai apsvaigina gyvenimo meilės džiaugsmu, kurio trūkumas ir tiesė ranką prie taurelės.

Kiti žodžiai ir vaistažodžiai. Vaistažodžių požymių yra senose knygose, kai kuriuose poezijos, meno, pozityvistų kūriniuose. Deja, daugelyje komercinių knygų, filmų, žiniasklaidoje vyrauja vien nuodažodžiai, savyje turintys ir tokių slaptų emocinių saldiklių, kurie apgaulingai kelia dvasinį apetitą, emociškai išalkę žmonės puola prie jų ir... nuodijasi savo noru. Tik vaistažodžiai gali sugražinti jiems dvasinę stiprybę, sveikatą, gyvenimo meilės džiaugsmą ir energiją.

Skaitykite, naudokitės visa vaistažodžiuose slypinčia gydomąja galia ir energija! Būkite ne tik stiprūs, bet ir galingi, aistringi, atraskite visas Jums duotas meilės ir grožio galias!

Visad Jūsų –
Jeronimas Laucius,
rašytojas pozityvistas, vaistažodžių rinkėjas ir dovanotojas


 

 

 

 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 687 75147
El.p. JeronimasL@gmail.com