2018-12-18, Antradienis
En   Ru  
Kūryba. Leidyba
Leidyklos vadovas-rašytojas
Pozityvistų klubas
Medžio ir žmogaus virsmas
Įkvėpti vėjo ir dangaus
Kaip pasikrauti gyvenimo energija
Veikianti Minčių klinika
Energetiniai negatyvumo valymo kursai
Sukurk save. Egoterapija
Seminarai-diskusijos
Trečiojo amžiaus universitetai
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Neišeik iš gyvenimo
Turi mintį – turėk knygą
Kaip Kalėdinė dovana
Plakatai
Savivaldybių vadovams
Žmogaus sauga
Visuomenės sveikatos centrams
Atsargus – tai ir saugus
Bendravimas su bibliotekomis
Pradinių klasių mokytojams
Renginiai mokyklose
Iš naujų knygų
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Pokemon go prizai
Įdomiausi laiškai
Lietuvai pagražinti draugijos Vilniaus skyrius
Darželių auklėtojoms, mokytojams. Seminarai
Mano svajonė
Jalsa Salana
Kontaktai
     
  Su knyga „Įkvėpti vėjo ir dangaus“ – į meilės ir aistros glėbį
Medžio ir žmogaus virsmas

Šiame, nuolat papildomame skyrelyje, bus spausdinamos ruošiamos spaudai novelės. Jose ieškosime šviesesnio gyvenimo horizonto, kartu kursime pozityvių minčių generatorius.

Keisis novelės, kartu su jomis ir svetainės skyrelio pavadinimas, nesikeis tik pozityvumo paieškos realybėje bei savyje vektorius.

Jeronimas Laucius –
visad ieškantis ir ką atrandantis, besidalinantis su Jumis

 

 

 

 

 

MEDŽIO IR ŽMOGAUS VIRSMAS

Medis neatlaikė audros šėlsmo ir virsdamas prispaudė žmogų. Jam iš rankų iškrito knyga. Vėjas vartė puslapius, ir žmogus norom nenorom ėmė skaityti.

Tai buvo jo paties ir kitų žmonių gyvenimų nuotrupos. Vėjas tarpais puslapius keitė labai greitai, kartais ilgai jam prieš akis laikydavo tą patį gyvenimo epizodą ar kokį užmirtą praeities įvykį.

Kuo ilgiau jis skaitė, tuo labiau artėjo prie savęs, prie savo gyvenimo. Juk dabar žmogus ir kūnu, ir mintimis  sulaikytas nuo įprasto bėgsmo, atiduotas tik pačiam sau. Jis po daugel metų galėjo būti tik su savimi.

Pagaliau vėjas  nurimo, palikdamas prieš jį atverstą puslapį. Jame tebuvo tik trys trumpi žodžiai: „Kelkis ir eik!"

Kelkis ir eik!

Žmogus pakilo.

Pakilo visam laikui. 

Dairydamasis į kitus žmones jis stebėjosi: „Kiek daug dar yra tokių, ant  kurių vis dar neužvirsta medis."

 

 

 

 

 

CHAOSAS IR RAMYBĖ

Sako, kad tai buvo iš tikrųjų.

Karalius pasikvietęs geriausius dailininkus, paprašė jų nupiešti paveikslą, kuris visiems suteiktų ramybę, nes žmonės skundėsi jos neturį, bet labai pasiilgę.

Ilgai karalius rinkosi, ilgai jis ieškojo tokio paveikslo, į kurį žiūrėdamas pajustų ramybės teikiamą džiaugsmą,  ir žmonės pagaliau atrastų kelią į sielos ramybę čia, žemėje, o ne kažkur rojuje.

Deja, nei vienas paveikslas jo nesužavėjo, jo neįkvėpė nei lygaus ežero, nei miegančios žemės, nei pienės pūko  vaizdai. Visiems kažko vis trūko. Liko paskutinis paveikslas, kuris, deja,  labiau buvo panašus į chaosą, o ne į ramybę.

Jame dailininkas buvo nupiešęs sraunią upę, per kurią susikibę rankomis, kad srovė jų nenuneštų link krioklio, brido žmonės. Visą dangų dengė tamsūs audros debesys, iš kurių švysčiojo grėsmingi žaibai.

Karalius jau norėjo mesti tą paveikslą į šalį, bet paskutiniu momentu jo kamputyje tarp ąžuolo šakų pastebėjo lizdą, kuriame tupėjo paukštis su dviem paukščiukais. Jie visi ramiai sau dairėsi po gerai pažįstamą pasaulį, nes iš patirties jau žinojo, kad rytoj išaus nauja diena, kad po audros dar lengviau bus susirasti maisto, kad dangus bus dar labiau mielas ir gražus.

Karalius perskaitė ir įvertino dailininko mintį: koks  chaotiškas bebūtų pasaulis, ieškodamas visada gali sau atrasti sielos bei gyvenimo ramybę.

Nuo tų laikų žemėje karalių sumažėjo, o chaoso tik padidėjo.

Vadinasi, padidėjo ir savo vietos gyvenime, savo ramybės atradimo vertė.


 

 

RYTO DOVANA

Ar Tu matei, kaip gimsta rasos lašelis?

Ar sugavai to gimimo Tau siunčiamą mintį? Kaip ji Tau padėjo įminti savo gyvenimo prasmingumą?

Rasos lašelis gimsta, kad pagirdytų gėlės žiedą ir nudžiugintų Tave.

Argi tai nepanašu į žmogaus gyvenimą? Juk ir žmogus gimsta, kad būtų kažkam naudingas, kad džiugintų kitus.

Jei beskubėdamas gyventi nepastebėjai rasos lašo gimimo, tai paklausyk, ką Tau sako lėkdamas sveikinti Žemę pirmas saulės spindulys.

Kiekvienas rytas – naujo ir kaskart vis nepakartojamo Gyvenimo pradžia.

 

 

 

 

GYVENIMO LAIKRODŽIŲ MEISTRAI

Jei Tu, apimtas pažinimo geismo, imsi ir išardysi laikrodį, o supratęs, kaip jis veikia, vėl jį surinksi, tai laikrodis neis, jei ant stalo liks bent menkiausia jo detalė. Laikrodis sukonstruotas taip, kad jam reikalinga viskas, kas ten buvo iš pradžių.

Visai kitaip veikia Gyvenimo laikrodžiai.

Kai Tu, ieškodamas Gyvenimo meilės ir prasmingumo, ant minčių stalo išdėliosi visus parėjusio laiko įvykius, ir tai, kas buvo klaidinga, netikslinga, kas neverta nei prisiminti, viską, kas nepuošia šiandienos išmesi į minčių sąvartyną, tai pasijusi tarsi būtum įsigijęs naują Gyvenimo laikrodį. Dabar jis rodo, kur ieškoti naujų gyvenimo vertybių, gyvenimo grožio, dabar jis skaičiuoja tik likimo dovanas, kurių anksčiau būtum nematęs, jų negavęs.

Tu jautiesi tarsi palaimintas, jau vien tuo, kad patiri malonumą gyventi, kad Gyvenimo laikas skirtas vien Tau, kad gali mąstyti, kurti, mylėti.

Tu kas rytą pajunti Likimo palinkėjimą, kuris tampa Gyvenimo meilės dovanomis.

Gyvenimo laikrodžių meistrų ieškoti ir to amato mokytis nereikia. Tereikia pasirinkus lemtimi saulėtą dieną likti vien su savo mintimis.

Duok joms ieškojimų laisvę ir džiaukis Gyvenimo aistra!

 

 

 

 

TAIP BAIGIASI PASAKOS

Mišką jau senai apgaubė sutemos, o paklydę vaikai vis neranda kelio į namus. Broliukas ramina sesutę ir sugalvoja įlipti į aukštą medį. Miško tolumoje jis pamato žiburėlį, ir abu nubėga link jo.

Duris jiems atidaro Žiburėlio fėja. Ji pakviečia vaikus į vidų, pavaišina aviečių arbata, paguldo į minkštą patalą, o ryte juos palydi į kelią.

Vaikai, nešini miško uogų ir grybų kraitelėmis laimingi grįžta į namus...

...Tai neišdildoma jo vaikystės pasaka-nepasaka.

Dabar jis jau pražilęs. Senai užaugo vaikai. O vakar po trijų dienų klajonių pagaliau sugrįžo miške paklydę jo anūkai.

Jiedu nepastebėjo, kada sutemo. O kai apsidairė, suprato, kad paklydo. Ilgai klaidžioję, jie randa takelį, kuriuo bėgdami netikėtai pamato žiburėlį. Išsigandę abu lyg sutarę puola į girios tankmę ir glausdamiesi vienas prie kito iki ryto abu pasakoja girdėtas istorijas apie plėšikus, žmonių žiaurumus, apie pagrobtus ar atiminėjamus iš tėvų vaikus.

Tris dienas bijodami sutikti žmonių, vengdami kelių ir takelių, pagaliau nei užpulti, nei pagrobti jiedu laimingai pasiekė namus.

P. S. Kadangi apie šį įvykį niekas niekam nepaskundė, tai vaikučių iš laimingų ir mylinčių tėvų niekas neatėmė. Tą laimingą istoriją galite pasiųsti visiems „Vaikų teisių apsaugos tarnybos" skyriams. Gali sušildyti likusias sielas. Jeigu jiems aprašysite konkrečias panašias laimingas istorijas, niekada nerašykite pavardžių, adresų. Toks gyvenimas. Be Žiburėlio fėjos, kuri laimingųjų vis dar laukia.

 

 

 

 

VIENATVĖS PASAULYJE

Kai susirgo visas pasaulis, aš pasitraukiau į patį jo kraštą.

Nuo manęs nutolo ir namai, ir daiktai, ir visi žmonės.

Likau viena su savo ligoniu, kurį prižiūrėti darėsi vis sunkiau. Juk kažkada aš jį mylėjau, o dabar jis kvėpavo šalčiu ir man kėlė tik baimę.

Kai baimė sukaustė mane visą, aš, kažkieno pastūmėta, susitikau su baltu, kaip ir jo chalatas, žmogumi. Jis man pasakė, kad yra susirgęs ne visas, o tik mano pačios pasaulis.

Aš supratau, kad yra du pasauliai: mano – ir pasaulio pasaulis. Vadinasi, pasaulio pasaulis ir susargdino mano pasaulį. Nuo ko gi daugiau aš galėjau užsikrėsti?

Supratusi, kad serga abu pasauliai, supratau, kodėl žmonės manęs nesupranta ir net nenori suprasti: juk jie visi gyvena tame sergančiame pasaulio pasaulyje. 

Vadinasi, reikia palaukti, kol kažkas išgydys tą sergantį pasaulio pasaulį. Tada galbūt iš ten ateis pas mane  žmonės, kurie mane ir supras, ir padės man pasveikti.

 

 

 

 

SUREMONTUOTAS GYVENIMAS

Seniau nei sulūžusių baldų, nei prakiurusių batų jis neišmesdavo, o remontuodavo, taisydavo ir vėl jais naudodavosi.

Viskas pasikeitė, kai jis prasigyveno. Kaip ir visi turtuoliai, vos tik koks daiktas pasendavo, apgesdavo, ponas be jokio gailesčio jį išmesdavo ir pirkdavosi dar geresnį, dar gražesnį.

Įpratęs išmesti viską, kas paseno, nė nepastebėjo, kad ėmė išmetinėti iš savo gyvenimo ir senus prisiminimus, ir nebereikalingus draugus, ir atšalusius savo jausmus.

Likęs be draugų ir be jausmų žmogus vėl nusigyveno, ir vėl buvo priverstas remontuoti sulūžusią kėdę, prisiminti kelią į batų taisyklą. Pakeliui jis sutiko seną draugą, su kuriuo, prisėdus ant suolelio, palengva ėmė grįžti prisiminimai.

Kur pamesti draugų adresai, kur gyvena išmesta meilė?

– Nebeždžioniausiu, kaip kiti. Gyvenimo, koks jis bebūtų, aš neišmesiu. Susiremontuosiu ir gyvensiu tikrą savo gyvenimą, – pasakė pats sau ir mums abiems – man ir Tau.

 

 

 

 

KLAIDINANTYS ŽINGSNIAMAČIAI

– Kokia nesąmonė! Kokia kvailystė! – piktinosi žmogus. – Koks čia per žingsniamatis? Jis nieko nematuoja. Jis niekam tinkamas.

Žmogus kelintą kartą tikrino ir tikrino, bet prietaisas neveikė taip, kaip turėjo veikti. Užsispyrėlis vaikščiojo po turgų, slampinėjo tuščiomis miesto gatvėmis, paskui giliai susimąstęs užsuko į katedrą, o žingsniamatis vis jam rodė tik beprasmius skaičius.

– Tokį prietaisą tegalėjo sukurti nebent koks robotas arba visai jau surobotėjęs konstruktorius, – vis negalėdamas nusiraminti svarstė žmogus. – Argi gali būti taip, kad vaikštant po turgų ir einant į šventovę žingsniai turėtų vienodą vertę?

Gal dėl tų prasmės neturinčių žingsniamačių suklaidinti žmonės ir žodžiuose ėmė nebeieškoti nei minties, nei prasmės. Gal todėl ir mąstytojų išmintis tapo tokia pati bevertė, kaip ir kokie pletkai ar apkalbos.

Žmogus ėjo keliu galvodamas, kaip sukurti ir žmonėms padovanoti naują prietaisą – žodiamatį, kuris skaičiuotų ne žodžių srautus, o matuotų slypinčias tuose žodžiuose minčių prasmę.

 

 

 

STATISTINĖ NOVELĖ ARBA KAIP PAS MUS GRAŽU

Kai mane kas nors įtikinėja, kad pasaulyje daug neramumų, gamtos ir žmonių keliamų grėsmių, aš visuomet save raminu, jog pas mus viskas vyksta ramiai, užtikrintai, stabiliai.

Jau eilę metų pas mus stabiliai kyla kainos, todėl žmogus  gali ramiai sau pasiskaičiuoti, kiek po metų ar dešimtmečio kainuos duona, sviestas, komunalinės paslaugos...

Palaikydami stabilumo principą, stabiliai ir užtikrintai emigruojame į kitas, tas nestabilias šalis. Nereikia didelio mokslo, kad suskaičiuotum, kiek mūsų liks po N metų.

Kasmet stabiliai apie tūkstantį mūsiškų atsisako ne tik pilietybės, bet ir pačios Dievo duotos dovanos ir savo valia pasitraukia iš gyvenimo. Ir tuo stabiliai pirmaujame visame pasaulyje.

Originaliai ieškodami dvasinės gerovės, stabiliai neužleidžiame pirmųjų vietų ir pagal antidepresantų, ugninio vandenėlio suvartojimą.

Stabiliai per rinkimus išrenkame vis ne tuos, kuriuos reikėjo išrinkti. (Ir kaip tu, žmogau, apsieisi visą ilgą kadenciją be taurelės, be kokio antidepresono).

Stabiliai laikosi ir skurdo riba, ir korupcijos aukštumos, ir oligarchų stabiliai vis naujų atsiranda.

Jei norite daugiau sužinoti, kaip stabiliai užpildome Lukiškes, Pravieniškes, psichiatrines ligonines, kaip stabiliai mažėja skaitančiųjų knygas, besigilinančiųjų savo galimybėmis, skaitykite statistines suvestines. Gal jos suves tikinčius žmogaus galia į kokį pozityvistų branduolį, iš kurio gims nauja statistika.

 

 

 

 

KAIP GIMSTA GYVENIMO TAKAI

Pirmiausia per tuščią lauką praeina Likimas.

Paskui jo pramintu taku jau nueina Žmogus.

Bežingsniuodamas jis ištrokšta.

Tuomet išsikasa šulinį.

Belaukdamas, kol šulinys prisipildys vandens, jis pasistato namuką.

Netrukus takas į namuką atveda Moterį.

Paskui jiedu ilgai ir laimingai gyvena.

Jeigu prisimena, kas pirmas praėjo tuo taku.

 

 


TAKELIŲ ŽMONĖS

Retai kada kelyje susitikę praeiviai po to susitikimo tampa pažįstamais. Dažniausiai jie prasilenkia net nepasisveikinę.

Visai kitaip žmonės susitinka takeliuose. Jie iš tolo kelia kepures, sveikinasi, palinki laimingos kelionės.

Kartais jie perduoda vienas kitam ką matę, ką sutikę. Atsisveikinę abu jaučiasi tarsi jau nuėję ten, kur keliauja. Kiekvienas jau žino, ką pamatys, kas jo laukia už posūkio.

Takeliai siauresni už kelius, bet svarbesni, nes veda ligi pat namų slenksčių, prie šaltinio, prie rugių lauko, nes tarp jų nėra greittakelių, kuriais, kaip greitkeliais, lėktų ne žmonės, o tik anonimai.

Takelių žmonės...  Jie didesni nei didžiųjų kelių bevardžiai anonimai. Jei eidami takeliu jie ir nieko nesutiktų, tai sustoję išgirstų savo širdies plakimą.

Greitkelyje to niekas negirdi. Todėl atpranta klausytis ir viso pasaulio garsų.

 

 

 

 

 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 687 75147
El.p. JeronimasL@gmail.com