Visiems yra žinoma, kad viena svarbiausių priemonių kaip apsisaugoti nuo koronavirusų yra rūpestinga asmens higiena, socialinio atstumo laikymasis ir kitų medikų protingų nurodymų vykdymas. Tai reikalauja iš žmogaus nuolatinio dėmesio, nuolatinio susikaupimo, kitaip pasakius – darbo. Jei tas darbas suprantamas kaip iš reikalo, kaip kažkokia prievarta, tai jis yra ir varginantis, ir atliekamas kaip iš pareigos, todėl jis ne toks rezultatyvus, koks turėtų būti.

O kai tas rezultatas yra sveikata ar net gyvybė, tai, manau, kad verta ieškoti visų galimybių. Todėl ir siūlau pasinaudoti egoterapija ne tik iš įdomumo, bet su visa emocine energija taikyti jos energetinę galią savo sveikatai, savo gynybai nuo visų virusų.

Egoterapija (ego – reiškia aš, o terapija – RŪPESTIS, slaugymas, gydymas) – tai rūpestis savo mintimis, jausmais, savo emociniu pajėgumu. Trumpai sakant, egoterapija – tai vidinis rūpestis savimi. Rūpestis, meilė sau (tai neturi nieko bendro su egoizmu) orientuoja mąstyseną į sąmoningą veiklą, joje padeda atrasti pozityvias savo galimybes. Visa tai, kas kitiems yra privaloma pareiga, besinaudojantiems egoterapiniu metodu kiekvienas darbas tampa teikiančiu džiaugsmą prasminga veikla.

Egoterapija padeda visose gyvenimo srityse – tampa lengviau mokytis, dirbti, siekti bet kokio tikslo. Juk viską darai su meile, mylėdamas save, mylėdamas kitus, jausdamas generuojantį energiją džiaugsmą, kad visame kame matai prasmę.

Kalbant apie šį karantininį laikmetį, kada ypatingai svarbu rūpintis savęs apsisaugojimu nuo virusų, rūpintis asmens higiena, savo dėmesingu elgesiu kitų žmonių atžvilgiu, egoterapija gali būti tarsi koks angelas sargas, generuojantis vidinį norą išsaugoti save ir kitus, su tuo surištus rūpesčius transformuojantis į pasitenkinimą teikiantį gyvenimo prasmingumo jausmą.

Kadangi šiuo metu mes daugiau laiko praleidžiame namuose, pagal galimybės ir būtinybę izoliuodamiesi nuo kitų, tai tuo pačiu yra gera proga pabūti su savimi, su meile paieškoti savo vidinių galimybių, savo vertybių, kurios, kaip ir aukso smiltelės, atrandamos tik ieškotojams.

Mintimis likite tik su savimi, savo gyvenimu. Paanalizuokite praeities įvykius, atraskite priežastinius sėkmių ir nesėkmių ryšius, iškelkite pasąmoninius norus, sudarykite galimybes jiems realizuotis, pažadinkite miegančius savo gabumus. Atraskite ryto, nakties, dangaus egoterapiją...

Man pačiam tai padėjo „netikėtai“atrasti savyje rašytoją, realizuoti naujas savo galimybes. Tuo nuotoliniu būdu dalinuosi ir energetinių seminarų metu.

Linkėdamas sveikatingumo energetikos, meilės sau ir gyvenimui –
rašytojas, lektorius
Jeronimas Laucius

ATRADUS DANGAUS EGOTERAPIJĄ

Egoterapija (ego – reiškia aš, o terapija – RŪPESTIS, slaugymas, gydymas) – tai rūpestis savo mintimis, jausmais, rūpestis savimi, savo emociniu, dvasiniu pajėgumu, sugebėjimu atrasti pozityviąsias gyvenimo vertybes. Trumpai sakant, egoterapija – tai energija, sveikata, žmogaus GALIMYBĖS.

Kad lengviau suprasti šio metodo esmę, pateiksiu gyvenimišką pavyzdį. Sakykim, tavo mylimam broliui verkiant reikia 100 eurų. Tu labai nori jam padėti, bet pats turi tik 10 eurų... Gaila. Skaudu.

Visko, ko neturi, negali nei duoti kitam, nei naudotis pats. Dar skaudžiau už neturimus eurus, kai neturi rūpestingumo, meilės sau. Nemylintis savęs vargiai gali pamilti kitus, jie negali pamilti tavęs. Dar daugiau: tu negali pamilti gyvenimo - gyvenimas negali pamilti tavęs...

Žmonės dažnai nesupranta, kodėl jiems viskas nemiela, kodėl niekas nesiseka, nėra draugų, niekas nemyli, nebent nesėkmės ir liguistumas... Jie nežino, kad neskirdami laiko egoterapijai iškrovė savo vidinės energetikos akumuliatorius, liko be energijos, be gyvenimo džiaugsmo. O tai dar labiau silpnina sveikatą, menkina savivertę ir t. t. Užburtas ratas sukasi.

Sustabdyti tą žlugdantį negatyvumo procesą galima tik egoterapiniu dėmesingumu sau, savo mintims, savo jausmams.

Apie egoterapinių galimybių panaudojimą plačiau galite pasiskaityti mūsų svetainėje www.tryszvaigzdutes.lt, Alio.lt, tačiau daug padėsite sau bent tuo, kad kiekvieną dieną kurį tai laiką skirsite sau.

Mintimis likite tik su savimi, savo gyvenimu. Paanalizuokite praeities įvykius, atraskite priežastinius sėkmių ir nesėkmių ryšius, iškelkite pasąmoninius norus, sudarykite galimybes jiems realizuotis, pažadinkite miegančius savo gabumus. Atraskite ryto, nakties, dangaus egoterapiją...

Man pačiam tai padėjo „netikėtai" tapti rašytoju, realizuoti naujas savo galimybes. Tuo dalinuosi ir energetinių seminarų metu, ir dabar kartu su Fortūna tuo dalinuosi su Jumis.

MINČIŲ KLINIKA VEIKIA!

• Minčių klinika – tai ne tik Probleminiai pokalbiai – pozityvių sprendimų paieškos ir atradimų kelio, besitęsiančio į norimą ateitį, pradžia – bet ir jų pasėkoje naujų minčių, naujų jausmų generavimas, probleminių minčių konvertavimas į veiklumą ir sėkmę.

• Minčių klinika – tai savianalizės kasdieniniai tęsiniai, savęs, savo minčių, jausmų, emocijų valdymas, emocinių skydų apsauga nuo negatyvumo poveikio.

• Minčių klinika – tai Tavo naujas Gyvenimo būdas.

• Minčių klinikos sveikuoliai – besilaikantys Minčių klinikos principų, tęsiantys minčių sveikatos, kuri yra daugiau nei sveikata, paieškas, siekiantys visų Gamtos duotų dovanų.

Minčių klinika skirta tiems, kurie nori būti aktyvūs siekdami dvasinės ir fizinės stiprybės, o atėjus ligai yra ne pasyvūs gydytojų nurodymų vykdytojai, bet ir patys aktyviai dalyvauja sveikimo, dvasinio tobulėjimo, kuris pats savaime yra sveikatos pagrindas, procese.

Kaip tvirtina mokslininkai, gydytojai, psichologai valdomos žmogaus, nukreiptos į tikslą (išgijimą), mintys generuoja dvasinę, emocinę energiją, sukuria veiksmingą informacinį lauką, kuris kartais daro net stebuklus. Danielius Serapinas, genetikas, mokslų daktaras teigia, kad pozityvus nusiteikimas veikia ląsteles, aktyvuoja snaudžiančius genus, jis yra net svarbesnis sveikatai, nei dieta ar gyvenimo būdas.

Apie tai neretai rašoma spaudoje, knygose, tačiau tie visuotinai pripažinti veiksniai neįgauna praktinio pritaikymo. Dėl to lieka neišnaudotos didelės dvasinės stiprybės, sveikimo galimybės. Tarsi mes patys norėtume padėti ne savo sveikatai, o ligoms.

Tuo daugelį kartų įsitikinau bendraudamas su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro (Vasaros 5) Psichoterapinio skyriaus (vedėjas žinomas gydytojas psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas) pacientais (apie tai parašiau knygose „Atsisveikinu su depresija" ir kt.), vesdamas seminarus, individualius pokalbius dvasinės sveikatos temomis. Mes turime padėti vieni kitiems savo patirtimi, praktiniais patarimais.

Į Minčių kliniką gali (turėtų) kreiptis kiekvienas, kuris nori būti aktyvus savo dvasinės bei fizinės stiprybės sergėtojas ir kūrėjas, o ypač tie, kurie nori būti aktyvūs įveikiant savo dvasinę ar fizinę negandą, nugalint ją ne savigyda, o būtent pozityvių minčių energijos srauto kūrimu bei valdymu, vidinės energijos kryptingu generavimu, savo vidinių galimybių atskleidimu bei panaudojimu.

Minčių klinikoje laukiami ir tie, kurie gali pasidalinti savo ar artimųjų patirtimi, kas jiems padėjo įgauti dvasinių ar fizinių jėgų, kaip jie patys mintimis, vidine energija, tikėjimu ir kt. skatino, aktyvino sveikimo procesą.

Būtų prasminga, jei mes sulauktume Jūsų aprašytų istorijų apie įvairius pozityvius gyvenimiškus atvejus, apie įdomias pasveikimo istorijas. Visa tai talpinsime mūsų svetainėje www.tryszvaigzdutes.lt.

Daug kartų girdėta nuoskauda, kad žmonės negali surasti sau tokio pašnekovo, kuris nuoširdžiai ir dėmesingai juos išklausytų, patartų, paskatintų ryžtingai naudotis visomis dvasinio ir fizinio stiprėjimo gamtos suteiktomis galimybėmis ir buvo tas padrąsinimas bei noras vesti ne tik seminarus, bet neatstumti ir tų, kurie nori individualių Probleminių pokalbių. Tų žmonių padėkos, įgyta patirtis besigydančiųjų nuo depresijos Vasaros 5 pacientų, gydytojo A. Alekseičiko metodika bei noras padėti ieškantiems savo dvasinės stiprybės kelių ir nulėmė galutinį mano apsisprendimą įkurti Minčių kliniką. Su mumis bendradarbiauja psichologai, Pozityvistų klubo lektoriai ir k. t. Metodinės literatūros kaina – 50 Eur.

Rašykite, registruokitės, belskitės.

MINTYS, PASKATINUSIOS ĮKURTI MINČIŲ KLINIKĄ

Nėra neišsprendžiamų problemų. Yra tik probleminiai įsitikinimai, neleidžiantys patiems juos išspręsti.

Minčių sveikata – daugiau nei sveikata.

Į psichologus dažnai kreipiasi žmonės ne su neurotiniais simptomais, o su žmogiškomis problemomis. (V. Franklis)

Kartais psichologai taikydami principą, kad sveikimui pirma reikia pasiekti dugną, „nuleidžia" ten ir psichiškai sveiką, bet išgyvenantį laikinus sunkumus, žmogų, kuriam reikia daug pastangų vėl pakilti į normalų gyvenimą.

Nemeilė sau gali būti ir žmogiškoji būsena.

Žmogus, neatrandantys (neieškantis) savo galimybių, panašus į tą, kuris stumia automobilį, nebandydamas užvesti variklio.

Žmogus, besirūpinantis tik dieta ir fizine sveikata, keičia žinomą tiesą taip: sveikame kūne – serganti (apleista) siela.

Jei esi sveikas ir nesijauti laimingas – vadinasi, esi nesveikas.

Jei gyveni ir nesijauti laimingas – vadinasi, negyveni.

Iš visų dvasinių ligų pati didžiausia yra nemeilė savo esybei. (Montenis)

Jei tuo metu, kai prie žmogaus artinasi liga, jis būna kažkuo labai užsiėmęs, liga negali pas jį patekti ir praeina pro šalį.

Jei tuo metu, kai ateina senatvė, žmogus yra kažkuo labai užsiėmęs, tai išmintinga senatvė kantriai ir mandagiai laukia, pakol tas žmogus atsilaisvins.

Žmogaus baimė dėl ateities gąsdina ne tik patį žmogų, bet ir jo ateitį. Išsigandusi ateitis – ateitis be ateities.

Kodėl mumyse tiek daug liūdesio? Galbūt ir dėl to, kad džiaugsmą, gerą nuotaiką reikia užsidirbti, o liūdesį „gauname" veltui.

Viskas keičiasi, o mintis (įsitikinimus) reikia pakeisti.

PAGRINDINIAI MINČIŲ KLINIKOS PRINCIPAI IR METODAI

Veiksmingi sveikatos pokalbiai su liga.

Kaip atskirti klaidinantį (probleminį) įsitikinimą nuo galinčio išgelbėti, stimuliuojančio dvasinę energiją įsitikinimo.

Egoterapija – rūpestis savimi.

Pozityvumas – sveikatos vitaminai. Pozityvus mąstymas gali pažadinti snaudžiančius genus,  yra svarbiausias veiksnys,  įtakojantis dvasinę ir fizinę sveikatą.

Įsikalbėjimo pakeitimas išsikalbėjimu. Išsikalbėjimo terapija.

Gyvenimo terapija.

Bendravimo su savimi ir kitais terapija.

Galimybių terapija.

Dienotvarkės tvarkymo terapija.

Emocinių skydų terapija. 

Logikos ir įsitikinimų santykis.

Aktyvaus susitaikymo su realybe ir savimi principas. Laisvo tobulėjimo kelias.

Palaiminimo savimi principas.

Savivertės ir savianalizės principai: nebijoti, pažinti, pamilti.

BŪTI MINČIŲ KLINIKOS SVEIKUOLIU – VADINASI:

1. užsiregistravus atvykti į Probleminį pokalbį;

2. gauti metodinę ir psichoterapinę literatūrą;

3. nuolat sekti mūsų internetinės svetainės pastoviai atnaujinamą informaciją;

4. pastoviai naudotis visomis naujai atrastomis galimybėmis.

Išleista nauja knyga
Jeronimas Laucius. MINČIŲ KLINIKA. Minčių sveikata – daugiau nei sveikata

Ištrauka iš knygos „MINČIŲ KLINIKA. Minčių sveikata – daugiau nei sveikata“

POZITYVUMAS – DVASINĖS STIPRYBĖS ŠALTINIS KIEKVIENAM

Negatyvumas karaliauja žiniasklaidoje, mūsų gyvenimo kasdienybėje. Pasak akademiko Jurgio Brėdikio, žmonės šiandien gauna neigiamas emocijas keliančių negatyvių vaizdų dešimt tūkstančių kartų daugiau negu prieš 75 metų. (Brėdikis J. Kitokiu žvilgsniu. V., 2015, p. 140)!!! Sunku ir beišlikti pozityviam, bent jau normaliam ar net beveik normaliam. Dėl to apie 40 procentų žmonių turi psichologinių problemų.

Kaip išlikti emociškai stipriems, energingiems, kūrybingiems? Vargu ar yra antras koks kelias, išskyrus tą vienintelį – pačiam ieškoti pozityvumo, rasti jo savyje, žmonėse, gyvenime.

Noras padėti tiems ieškantiems (kartu ieškoti ir pačiam sau) man ir buvo paskata įkurti Lietuvos „Žinijos" draugijoje Pozityvistų klubą, kuris veikia jau trečius metus ir yra, deja, tik vienintelis Lietuvoje.

Pozityvistų klubo susiėjimuose, kurie vyksta kiekvieno mėnesio pirmą antradienį 18 val., nagrinėjamos įvairios gyvenimiškos situacijos, žmonių tarpusavio bendravimo santykiai, pozityvumo svarba ir paieška. Daug dėmesio skiriama dvasinio sveikatingumo temai, remiantis gydytojo psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko psichoterapine patirtimi.

Aš, ketverius metus bendraudamas su Vasaros 5 ligoninės Psichoterapinio skyriaus depresiją besigydančiais pacientais, kartu su skyriaus vedėju, žinomu gydytoju psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku išleidau penkias dvasinės sveikatos temomis knygas: „Laiškai iš Vasaros 5", „Atsisveikinu su depresija", „Dėl savęs, tavęs, nesvetimo. Pamąstymai apie dvasinę sveikatą", „Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį", „Neišeik iš savo gyvenimo. Išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi". Daug metų rašau knygas pozityvumo tema: „Jei Tau sunku", „Tu vienintelis esi", „Tu vienintelis gali", „Tu vienintelis turi", „Ateitis – tai mintis", „Pamąstymai kartu su mąstančiu" ir kt.

Įgyta Vasaros 5 ir gyvenimiškąja patirtimi dalinuosi su Klubo nariais.

Iš Klube aptariamų minčių: „Jei esi sveikas ir nesijauti laimingas – vadinasi, esi nesveikas", „Jei gyveni ir nesijauti laimingas – vadinasi, negyveni", „Jei pasiekei aklavietę – vadinasi, kelias į ją (ir iš jos!) yra", „Tu turi viską, ką turi patys laimingiausieji", „Kartu atraskime tai, ką turime kiekvienas", „Kaip prisijaukinti likimą", „Be ryžto ir batų raištelių neužsiriši", „Nereikia būti išminčiumi, tereikia išmintingai gyventi", „Būk palaimintas savimi".

Pozityvistų klubo susiėjimai, mano vedami seminarai yra tikslingi ir senjorams (vedu seminarus Trečiojo amžiaus universitetuose), ir mokytojams (esu Lietuvos edukologijos universiteto Profesinių kompetencijų tobulinimo instituto lektorius), ir mokiniams (40 procentų mokinių taip pat turi psichologinių problemų).

Akivaizdu, kad ir sveikiausią žmogų jame apsigyvenęs liūdesys, nerimas, baimė dėl ateities, nepasitikėjimas savimi ilgainiui nuveda prie įvairių ligų, depresijos slenksčio. Todėl siekiantiems dvasinės stiprybės, gyvenimo džiaugsmo pajautos siūlau mano vedamus veiksmingus, individualius, homoterapinius, emocijų struktūrizavimo pokalbius.

Registracija el. p. JeronimasL@gmail.com, tel. 8 687 75147.

Noras ieškoti – jau pozityvumo kelio pradžia.

PASAULIO NETOBULUMAS TURĖTŲ BŪTI TIK PASKATA TAU TOBULĖTI

Liūdesys, nerimas dėl savo neryžtingumo, dėl galimų klaidų, dėl kitų žmonių abejingumo, jų nemeilės, dėl artimųjų išdavysčių ir skriaudų, baimė, kad nepasiseks, pergyvenimai dėl ateities, dėl skurdo grėsmės tik didina nepasitikėjimą savimi, tarsi supančioja dvasines ir fizines jėgas, slopina pozityvias mintis, išstumia žmogų į gyvenimo užribius.

Neišsikalbėjus, nepasidalinus tomis slegiančiomis mintimis, nenusimetus tos vis sunkėjančios negatyvių minčių kupros, žmogus tampa savo minčių vergu. Ilgainiui tai sukelia madingą šiais laikais depresiją, kitas dvasines sielos ligas, kurios Lietuvoje paplitusios žymiai labiau nei kitose ES šalyse. Mes daugiausia naudojame antidepresantų, pirmaujame savižudybių skaičiumi ir t. t.

Pasaulio netobulumas turėtų būti tik paskata Tau tobulėti. O liūdesio, nerimo, nepasitikėjimo savimi jausmus, apėmusius sielą, galima ir būtina laiku sustabdyti, neleisti jiems savo gūdžia tamsuma užvaldyti minčių ir jausmų.

Pakeisti minčių, įsitikinimų painiavą gali padėti abipusiškai nuoširdus pokalbis su artimu žmogumi, pozityvios dvasinės sveikatos tematikos knygos.

Deja, mūsų artimieji žmonės patys dažnai būna paskendę savo rūpesčiuose, neturi laiko įsigilinti į kito žmogaus išgyvenimus, kartais neturi ir noro jam padėti.

Tuo aš įsitikinu, susitikdamas su besigydančiaisiais Vilniaus psichikos sveikatos centre, Vasaros 5. Bendraudamas su žinomu gydytoju psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku, esu išleidęs 5 knygas apie dvasinę sveikatą: „Dėl savęs, tavęs, nesvetimo. Pamąstymai apie dvasinę sveikatą, reikalaujantys pačio skaitytojo pritarimo, papildymo ir išpildymo“, „Atsisveikinu su depresija“, „Laiškai iš Vasaros 5. Besigydančiųjų nuo depresijos žmonių laiškai. Jų išgyvenimai ir patirtys“, „Jei tau pasaulis šaltas – sušildyk jį“, „Neišeik iš savo gyvenimo, išeik iš gyvenimų tų žmonių, kurie Tau blogi“. Vedu individualius pokalbius. Kalbėdamiesi ramioje, jaukioje aplinkoje su liūdesio apimtu žmogumi ieškome ir atrandame savyje bei gyvenime daug nepastebėto pozityvumo, savo išskirtinumo, savęs neįsivertinimo, savęs neatradimo (kurio dažnai buvo ir neieškota).

Ieškoti savo teigiamybių, savo dvasinės stiprybės, tikėjimo savimi, tikėjimo, kad gali keistis, yra leista kiekvienam, ir to ieškoti reikia nuolat. Ieškoti nereikia tik ligos.

Kaip atskirti ligą, kaip suprasti, kada reikia kreiptis į psichologus, kada galima bandyti patiems ieškoti išeities, vaizdžiai parodo šis grafikas:

Pagal sinoptikų prognozes, oro rytoj visiems užteks (knyga „Tu vienintelis turi“). Pagal pozityvistus (ir mane), nei Dangus, nei Saulė nei Gyvenimo džiaugsmas nėra privatizuoti – visa tai skirta visiems ir kiekvienam. Vadinasi, ir Tau.

Jei pagal grafiką esi ant 1–7 laiptelių, jei turi ryžto (jo taip pat galime atrasti kartu) ieškoti gyvenimo pilnatvės ir noro susitikti su manimi, pokalbio metu kartu ieškosime, kuo esi apdovanotas, ko neatradai savyje, kodėl Tave slegia liūdesys, nerimas, kaip tai pakeisti į žmogiškąją laimę (Tu turi viską, ką turi laimingiausieji).

Dėl susitikimo laiko suderinimo skambinkite tel. 8 687 75147, rašykite el. p. JeronimasL@gmail.com

Pokalbiai – nemokami, knygos – kaip ir knygyne, o bendravimo džiaugsmas – abiem per pusę.

ŠIAME SKYRELYJE BUS SPAUSDINAMOS GYVENIMIŠKOS ISTORIJOS IR MINTYS

Ištrauka iš knygos „Laiškai iš Vasaros 5. Besigydančiųjų nuo depresijos žmonių laiškai. Jų išgyvenimai ir patirtys“

Du psichoterapijos skyriaus krantai – gydytojai ir pacientai
Kaip sakoma, gyvename kartą, bet kiekvieną dieną. Kiek­vieną dieną gyvename ir keičiamės: augame-senstame, mokomės-užmirštame. Kiekvieną dieną mąstome, jaučiame ir jaučiamės vis kitaip, o vieną dieną, žiūrėk, kai kam liūdesys, nerimas, baimė, nepasitikėjimas savimi ima ir viršija džiaugsmo, prasmės, tikėjimo savimi lygį, žmogus jaučiasi pasimetęs savo mintyse, jausmuose, jo mąstymas tampa tarsi sustingęs, ir sielą ima temdyti tamsūs depresijos debesys. Visa – gyvenimo erdvė ir mintys, jausmai, rodos, keičiasi, kelia nerimą ar net baimę. Tai jau dvasinė nesveikata.
O kas yra dvasinė sveikata? Atsakau: tai mūsų sugebėjimas kiekvieną kartą iš naujo suvokti ir atgaminti vidinio ir išorinio pasaulio įvykius. Tas kiekvieno mūsų subjektyvus savęs ir tikrovės suvokimas ir įvertinimas turi per daug nesiskirti nuo objektyvaus vertinimo ir savivertės kriterijų.
Psichologų, psichoterapeutų pastangos ir yra koncent­ruojamos į objektyvų žmogaus mąstymą, analizę, pozityvų suvokimą, aktyviai dalyvaujant pačiam pacientui, dirbant su psichologu, asmeninių pokalbių su juo ir jo šeimos nariais metu, bendraujant mažose ir didelėse grupėse.
Šiuose mūsų pacientų laiškuose lyg veidrodyje atsispindi mūsų psichoterapijos skyriaus gyvenimas, mūsų pacientų nuostatos ir pajautos, bei kokius pokyčius jaučia pacientas psichoterapinio gydymo procese.
Mūsų pacientai įvairūs, kaip ir pats gyvenimas, o gydytojus, medicinos seseris iš savo ilgametės praktikos aš skirstau į tris grupes: pirmoji grupė – tai tarnautojai nuo Dievo, antroji – padėk, Dieve, o trečioji – neduok, Dieve.
Pirmosios grupės gydytojai, kur jie bedirbtų: klinikose, rajonų, miestų ligoninėse, nuoširdžiai ir profesionaliai teikia pagalbą ir, tikram reikalui esant, duoda nukreipimą į mūsų psichoterapijos skyrių. Po to reikia skambinti telefonu (8 5) 212 0809 ir registruotis į eilę, kurioje dažniausiai tenka laukti 2–3 savaites.
Gydymas dažniausiai būna sėkmingas, jei tik patys pacien­tai nėra iš tos trečiosios žmonių grupės – neduok, Dieve.
Besigydantieji mūsų skyriuje būna apsupti pirmos ir antros grupės pacientų – tai yra nuo Dievo. O mano reikalavimai sau ir kitiems skyriaus psichologams – taip pat priklausyti 1-os ir 2-os grupės kategorijai.
Tik tai garantuoja reikiamą pagalbą ir sielos atgaivą.

Aleksandras Alekseičikas,
psichoterapeutas, psichoterapijos skyriaus vedėjas 

Ištraukos iš knygos „Ateitis – tai mintis“ 

Pusiau prietaringas
Jis buvo labai labai pusiau prietaringas. Tikėjo vien tik gerais, labai gerais ir stebuklingai gerais ženklais.
Tikėjo ir visur ieškojo tik gera, labai gera ir stebuklingai gera jam lemiančių ženklų.
Ieškojo ir juos pamatydavo, išgirsdavo, kartais net ir užsimerkęs užkliūdavo už jų.
Svarbiausia – tie geri, labai geri ir stebuklingai geri ženk­lai jam turėdavo išsipildymo galią ir jį nuolat lydėjo tik sėkmė, džiugesys, meilė.
Blogis, nelaimės, neviltys jį aplenkdavo iš tolo, nes jis netikėjo jokiais nelemtį, nesėkmę pranašaujančiais ženk­lais, nieko apie juos nežinojo, jų nelaukė, jų nematė. Jie ir pildytis negalėjo. 

Atradimas beieškant adatos
Ji pametė adatą šieno kupetoje. Ėmusi jos ieškoti ir išvertusi pusę kupetos, ji atrado, kad ant šieno galima nuostabiai pailsėti, galima puikiai išsimiegoti.

Ir mylimas, ir reikalingas
Pasaulio aš niekada nemylėjau ir mylimas jo nebuvau. Tie skausmingi žodžiai ištarti ne šiandienos žmogaus dėl jo sujaukto gyvenimo. Juos ištarė anglų poetas Džordžas Baironas giesmių herojaus Čail Haroldo lūpomis prieš du šimtus metų.
Ne šiandiena kalta dėl Tavo širdies skausmo, ne šiandieną gimė neteisybė, nelygybė, dvasinis šaltumas.
Ne šiandien ir ne vakar atsirado tie paprasti žmonių norai būti suprastiems, įvertintiems, mylimiems. Suprastiems, įvertintiems, mylimiems draugų, artimųjų, tėvų, galų gale, ir viso pasaulio.
Gimdamas žmogus ateina į pasaulį tarsi jo kvietimu ir turėtų būti priimtas kaip laukiamas svečias.
Iš pradžių taip ir būna: pildomi visi vaiko norai ir įgeidžiai. O jei kuris noras ar kaprizas neišpildomas, tai tas mažasis pasaulio svečias išsireikalauja verksmu: leiskite, duokite, myluokite.
Jam leidžiama, duodama, net atimant iš kitų, vyresniųjų brolių ar seserų. Jis supamas ant rankų, myluojamas, bučiuojamas.
Paaugusio šio pasaulio svečio, jau pradedančio jaustis šeimininku, norai didėja, poreikiai plečiasi, tačiau tų kitų pasauliečių dėmesys jam mažėja, silpsta.
Vis dažniau jis nukreipiamas jau naujai atėjusiajam prie pasaulinių vaišių.
Jau jis, tas kitas, sodinamas ant kelių, sūpuojamas, myluojamas.
O tas anksčiau atėjęs pasaulio svečias kaskart palengva stumiamas į šalį, toliau į nuošalę, jam pasiūlomi tik menki vaišių likučiai.
Besirūpinant naujais svečiais, buitiniais ritualais, jis visai užmirštamas, paliekamas vienas su viso to plataus savitarnos stalo – pasaulio – keistomis mįslėmis.
„Buvau, kaip ir visi, pasaulio svečias, tapau gyvenimo meilės benamis. Niekieno nemylimas, niekam nereikalingas, – tai jau tavo paties mintys. Ir tau jos lieka lyg akmenyje įrašyti, nuolat lydintys, nekintantys žodžiai. – Toks gyvenimas", – reziumuoji ir pavydžiu žvilgsniu žvelgi į tuos laiminguosius, visų mylimus ir mylinčius.
Ne. Tu ne benamis. Tu esi ir mylimas, ir reikalingas. Tik gal tos meilės, to norimo reikalingumo dydis nėra toks, kokio laukei, kokį matei savo vaizduotėje.
Nepastebėjus mažo saulės spindulėlio, nesugavus jo žvilgsniu, sielos nedžiugina ir karščiausios saulės šiluma.
Visa, kas maža, yra didelio pradžia.
Pirmas saulės spindulys skelbia ilgą dienos kelią.
Nepastebėjus mažo upeliuko, iš kurio gauna pradžią didelė upė, plukdanti savo vandenis į bekraštę jūrą, nuklystama į šalį. Jūros vaizdas lieka tik mintyse įsivaizduojamas.
Pasiek meilės jūrą, maudykis gyvenimo saulės spinduliuose.
Viskas, kas atsirado, kas gimė: žmogus, gėlė, žemė, dangus – viskas iš Kūrėjo meilės savo kūriniams. Ir tau, ir man. Kiekvienam.
Pasaulis įsimylėjęs Tave.
Jis pasiilgęs Tavo meilės.
Tu ir mylimas, ir reikalingas.

Ištraukos iš knygos „Tu toks vienintelis esi“

Pa­guosk sa­vo li­ki­mą

Šian­dien Tau ne­pa­pras­tai sun­ku. Tu ne­ga­li at­si­pei­kėti nuo ne­ti­kėto li­ki­mo smūgio, už­klu­pu­sio taip stai­ga ir ne­gai­les­tin­gai. Tu kal­ti­ni sa­vąjį li­ki­mą, grūmo­ji dan­gui ir die­ną nak­tį sa­vęs klau­si: ko­dėl li­ki­mas toks žiau­rus, ko­dėl tą smūgį nu­krei­pė būtent į Ta­ve?

Ar tai li­ki­mo smūgis? Ar ga­li­ma taip pa­va­din­ti ne­sėk­mę, ne­ti­kėtą ne­lai­mę, skaus­mą, ku­rį pa­ty­rei, kai ma­žiau­siai to ti­kėjai­si? Va­din­da­mas sa­vo ne­lai­mę ne­ti­kėta, pats pri­si­pa­žįs­ti, kad anks­čiau li­ki­mas Tau bu­vo pa­lan­kus, kad bu­vai jo glo­bo­ja­mas, pa­ty­rei daug džiaugs­mų ir ma­lo­nu­mų.

Li­ki­mas iki šiol Ta­ve sau­go­jo nuo ne­sėk­mių ir ne­lai­mių. Gal­būt jis ne kar­tą Ta­ve išgel­bėjo nuo dar di­des­nio skaus­mo nei šis, ku­rį da­bar pa­ty­rei. Gal­būt ge­ro­ji, išti­ki­mo­ji pa­ly­do­vė lem­tis, ves­da­ma gy­ve­ni­mo ke­liu, sau­go­jo ta­ve kiek­vie­na­me žings­ny­je, ne­leis­da­ma pa­klys­ti ir gin­da­ma nuo ne­sėk­mių ir pa­vo­jų.

Tik tą lem­tin­gą die­ną išvar­gęs li­ki­mas, no­rėda­mas bent aki­mir­ką pail­sėti, trum­pam nu­su­ko nuo Ta­vęs sa­vo žvilgs­nį ir... ne­lai­mė įvy­ko. Gal­būt pas­ku­ti­nę aki­mir­ką Tu dar su­spėjai išgirs­ti išgąs­tin­gą li­ki­mo šauks­mą, bet jau bu­vo vėlu.

Tai, kas at­si­ti­ko, ne­be­pa­tai­so­ma, ta­čiau li­ki­mas gal­būt vėl sten­gia­si Tau pa­dėti, vėl ski­ria Tau sa­vo glo­bą. Jis sku­ba į pa­gal­bą, bet su­tin­ka pyk­čio ku­pi­ną Ta­vo žvilgs­nį, išgirs­ta už­gau­lin­gus žo­džius. Kar­tais ten­ka nu­si­vil­ti ir pa­čiam li­ki­mui!

Pa­guosk li­ki­mą – šį­kart jums abiems sun­ku. Ištiesk jam ran­kas, pa­kelk žvilgs­nį ir pirštuo­se pa­ju­si vir­pu­lį, del­nuo­se – ši­lu­mą, ran­ko­se – ga­lią, sie­lo­je – leng­vu­mą. At­ga­vęs dva­si­nę pu­siaus­vy­rą ir jėgas, vėl ženk gy­ve­ni­mo ke­liu kar­tu su li­ki­mu, lyg su išti­ki­miau­siu sa­vo drau­gu, pa­si­ruo­šęs kaip duo­na da­lin­tis ir džiaugs­mais, ir sėk­mėmis, ir ne­sėk­mėmis.

Tai, ką tu­ri lai­min­giau­sie­ji, tu­ri ir Tu

Šįkart pa­žvelk į sa­ve, kaip į ne­pa­žįs­ta­mą, lai­ko ke­ly­je su­tik­tą žmo­gų.

Kiek pa­ėjęs ty­lo­mis, už­kal­bink ben­dra­ke­lei­vį. Pa­klausk, kaip jam se­ka­si? Ko­kie rūpes­čiai jį sle­gia? Pa­si­tei­rauk, kur su­tik­ta­sis ke­liau­ja. Ar­gi Tau ne pa­ke­liui?

Pa­ke­liui ei­nant, ga­li­ma apie daug ką išsi­kal­bėti. Ke­lias il­gas, ga­li­ma ne­sku­bant ap­svars­ty­ti kiek­vie­ną žo­dį, kiek­vie­ną sa­ki­nį. Įdėmiai be­si­klau­sant, at­ski­ros min­tys, lai­ko išblašky­ti gy­ve­ni­mo įvy­kiai su­si­lie­ja į vien­ti­są gi­ją, vin­giuo­jan­čią nuo pat vai­kys­tės iki šio su­si­ti­ki­mo.

Min­ty­se nu­brėžęs sa­vo li­ki­mo krei­vę, ją ta­pa­ti­ni su ben­dra­ke­lei­vio lem­ti­mi. Vis­kas su­tam­pa. Va­di­na­si, jis – Ta­vo ant­ri­nin­kas. Nu­ste­bęs Tu pa­žvel­gi tie­siai jam į akis, lauk­da­mas at­sa­ky­mo, bet jis tik drau­giškai šyp­te­li ir pa­kvie­čia Ta­ve dar kar­tą su­grįž­ti į pra­ei­tį.

Tar­si įga­vęs bur­ti­nin­ko ga­lią, Tu re­gi lem­ties pri­si­lie­ti­mus, ma­žiau­sius li­ki­mo vin­gius, ku­rių svar­bą te­ga­li įver­tin­ti tik da­bar, žvelg­da­mas iš to­lo.

Tu ma­tai, kaip lai­mė, ku­ri skir­ta tik Tau, ne­syk pra­ėjo pro ša­lį. Te­rei­kėjo tuo­met tik būti aky­les­niam, te­rei­kėjo tik išties­ti ran­kas, ne­nu­suk­ti žvilgs­nio į pa­ke­ly­je prieš akis šmėkšte­lėju­sį bliz­gu­tį, ir li­ki­mas būtų Ta­ve ap­do­va­no­jęs vi­so­mis sa­vo do­va­no­mis. Bet Tu, per ne­ap­dai­ru­mą lei­dęs lai­mei pra­ei­ti pro ša­lį, iškly­dai iš sa­vo ke­lio, sie­kei ne sa­vo tiks­lo, kar­tais, būda­mas pats sau prie­šas, lyg no­rėda­mas pats sa­ve pa­da­ry­ti ne­lai­min­gą, bėgai nuo sa­vo lem­ties.

Ke­liau­da­mas pri­si­mi­ni­mų ta­kais, Tu ma­tai, kaip lai­kas – tas di­dy­sis tei­sėjas – už­gy­do žaiz­das, išva­duo­ja nuo skaus­mo, pa­da­ro tai, ko tuo­met ne­įsten­gei įveik­ti.

Grįž­da­mas į da­bar­tį, Tu imi ly­gin­ti ki­tų žmo­nių li­ki­mus ir ste­bie­si: ko­kie jie skir­tin­gi! Ko­dėl vie­ni lai­min­gi, o ki­ti – tar­si juo­dais žen­klais pa­žy­mėti? Ko­dėl vie­nus džiu­gi­na ir aud­ros, ku­rias jie pa­si­tin­ka kaip išmėgi­ni­mus, juos tik už­grūdi­nan­čius, tuo tar­pu ki­ti – pa­niu­rę ir švie­čiant sau­lei? Ko­dėl? – gal šim­tąjį kar­tą klau­si sa­vo ant­ri­nin­ką, bet ap­si­dai­ręs jo­kio ben­dra­ke­lei­vio, jo­kio ant­ri­nin­ko ne­pa­ma­tai. Gal­būt jo vi­sai ir ne­bu­vai su­ti­kęs? Gal­būt jo ir nėra?

Ne. Tu jau­ti, kad Ta­vy­je jis pa­li­ko tą ne­pa­pras­tą bur­ti­nin­ko ga­lią, lei­džian­čią ma­ty­ti li­ki­mo ke­lią, ku­ria­me Tu dar su­tik­si sa­vo lai­mę, ku­riuo ei­da­mas, Tu pa­siek­si sa­vo tiks­lą.

Tai, kas skir­ta lai­min­giau­siems, skir­ta ir Tau. Tu tu­ri stip­rias ran­kas, ku­rio­mis ga­li ap­ka­bin­ti my­li­mą, ku­rios Tau pa­de­da įveik­ti sun­ku­mus, nu­ga­lėti prie­šą.

Tu tu­ri akis ir ma­tai že­mę, jūrą ir dan­gų. Tu ga­li ki­to žvilgs­ny­je per­skai­ty­ti tai, kas ne­išsa­ko­ma žo­džiais, akių gel­mėje pa­ma­ty­ti at­si­ve­rian­čią sie­lą.

Tu gir­di vi­so pa­sau­lio gar­sus – miško oši­mą, paukščių čiul­bėji­mą, vai­ko verks­mą, šir­dies pla­ki­mą. Va­di­na­si, Tu tu­ri jaut­rią, ne­pa­kar­to­ja­mą sie­lą!

Tu tu­ri sie­lą – die­višku­mo įro­dy­mą. Tu jau­ti nuo­la­ti­nį die­višku­mo dvelks­mą, lei­džian­tį Tau kur­ti, pa­žin­ti, sva­jo­ti.

Tai, ką tu­ri lai­min­giau­sie­ji, tu­ri ir Tu!

Tu tu­ri vis­ką, ką tu­ri pa­tys lai­min­giau­sie­ji.

Tai, ką ga­li lai­min­giau­sie­ji, ga­li ir Tu.

Lyg už­bur­tas kiek­vie­ną die­ną ieškok, siek sa­vo lai­mės. Jei Tau sun­ku, net  jei Tau la­bai sun­ku, kiek­vie­ną ry­tą, lyg nau­jai gi­męs, lyg išėjęs į nau­ją ke­lią ke­lei­vis, ieškok sa­vo lai­mės. Kiek­vie­na die­na Tau ga­li būti pa­ti lai­min­giau­sia.

Li­ki­mas būti­nai su­grįš

Tau sun­ku. Var­gi­na kas­dien di­dėjan­ti ne­vil­tis, kad esi nu­sto­jęs li­ki­mo glo­bos. Lyg juo­dai ka­tei per­bėgus ke­lią, ėmė ne­si­sek­ti. Vie­ną ne­sėk­mę ly­di ki­ta, dar di­des­nė, dar skau­des­nė. Tu nu­si­mi­nęs ir išsi­gan­dęs. Re­gis, būtum per­se­kio­ja­mas ne­ma­to­mų tam­siųjų jėgų.

Ne­bėk nuo jų. Kaip jau įsi­ti­ki­nai, vis tiek ne­pa­bėg­si. Ver­čiau pa­ban­dyk išsi­aiškin­ti juo­do­sios lem­ties pyk­čio prie­žas­tį, pa­si­kal­bėk su ta pik­ta­va­le. Juk ne­syk te­ko kal­bėtis su pik­tu, Tau blo­ga lin­kin­čiu žmo­gu­mi. Kar­tais būtent tas po­kal­bis, kad ir koks jis būtų sun­kus ir ne­ma­lo­nus, pa­de­da su­pras­ti  pik­tuo­lio kės­lus ar pa­čią pyk­čio prie­žas­tį. Ne­re­tai būna, kad, iš šir­dies pa­si­kal­bėjus, prie­šas tam­pa drau­gu.

Žvilg­te­lk į sa­vo pra­ei­tį. Jei ne­si nu­si­kal­tėlis, jei ne­si pa­da­ręs pik­to dar­bo, iš keršto ar pa­vy­do ki­tam su­žei­dęs šir­dies – pik­ta­da­rys­tės išsi­gan­dęs kar­tais pa­bėga pats li­ki­mas, – jei ne­si­jau­ti nie­kuo nu­si­kal­tęs prieš sa­vo sąži­nę, tuo­met žvilgs­niu, sie­la, mal­da pa­šauk li­ki­mą. Gal jis pa­si­kly­do, kai Tu iškly­dai į ko­kį skers­gat­vį, ir Ta­vęs ne­be­su­ran­da. Pa­šauk jį. Išgir­dęs Ta­vo šauks­mą, li­ki­mas būti­nai su­grįš.

O kol lem­tis ieškos ke­lio pas Ta­ve, pri­sig­lausk prie ki­to – tik būti­nai ge­ro ir mie­lo – žmo­gaus li­ki­mo. Jo lem­tis pa­glo­bos, pa­sau­gos nuo ne­lai­mių ir Ta­ve. Kiek daug že­mėje mo­ti­nų, au­gi­nan­čių sve­ti­mus vai­kus, ati­duo­dan­čių jiems sa­vo šir­dies mei­lę, be­si­da­li­jan­čių duo­nos kąs­niu. Žmo­gaus lem­tis tu­ri mo­ti­niškų jaus­mų ir pa­glo­bos Ta­ve kaip mo­ti­na, ku­ri rūpi­na­si pri­glaus­tu vai­ku, nie­ka­da jo ne­pa­va­din­da­ma sve­ti­mu.