2017-10-18, Trečiadienis
En   Ru  
Apie mus
Leidyklos vadovas-rašytojas
Pozityvistų klubas
Minčių klinika
Egoterapija
Egoterapinė meditacija
Sveikatos pokalbiai su liga
Pozityvūs sveikatos receptai
Seminarai-diskusijos
Trečiojo amžiaus universitetai
Aleksandras Alekseičikas... Dėl savęs, tavęs, nesvetimo
Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį
Neišeik iš gyvenimo
Leidybinės paslaugos
Rašyk knygą
Tavo sėkmės Knygynėlis
Plakatai
Žmogaus sauga
Visuomenės sveikatos centrams
Atsargus – tai ir saugus
Bendravimas su bibliotekomis
Rugsėjo 1-osios šventė
Pradinių klasių mokytojams
Renginiai mokyklose
Iš naujų knygų
Naujienos. Renginiai. Skelbimai
Pokemon go prizai
Įdomiausi laiškai
Lietuvai pagražinti draugijos Vilniaus skyrius
Mokytojams. Seminarai
Mano svajonė
Kontaktai
     
  Pozityvumas reikalingas visiems – net ir tiems, kuriems jis jau nebereikalingas...
Iš naujų knygų

Jeronimas Laucius. Flogistonas arba Pozityvioji (ne)mistika ir (ne)tikrovė

  flogistonas.jpg

Ištrauka iš knygos „Flogistonas arba Pozityvioji (ne)mistika ir (ne)tikrovė“

BEIEŠKANT GYVENIMO FLOGISTONO
Ieškotojams, kaip ir bėgliams iš paskos, tenka rinktis iš daugelio kelių. Gana dažnai tie keliai taip ir nenuveda į tikslą. Tačiau tik ieškantieji, klystantieji, klaidžiojantieji galų gale išsiveržia iš nežinios labirinto ir jau tiesiu keliu pasiekia tai, ko ieškojo.
Jeigu neklaidžiotume, nespėliotume, neieškotume, mes ir liktume vidury labirinto, nelyginant kokie akmenys, ir patys virstume to paslaptingo labirinto sienomis.
Minti mokslo, gyvenimo, savęs ir pasaulio pažinimo paslaptis – ilgas ir nepabaigiamas žmonijos ieškojimų kelias.
Viena reikšmingiausių žmogaus įmintų mįslių yra flogistono, tapusio vedliu į ugnies prigimties pažinimą ir jos paslapties atskleidimą, paieška.
Iki aštuonioliktojo amžiaus pabaigos chemikai ir kiti mokslininkai manė, kad kiekviena degi medžiaga savyje turi kažkokios hipotetinės substancijos – flogistono, kuris ir virsta ugnimi.
Vėliau mokslininkai suprato, kad tokio flogistono nėra, tačiau jo beieškodami padarė ne vieną mokslinį atradimą. Galų gale buvo atrastas deguonis ir ne tik įminta ugnies paslaptis, bet ir išaiškintos visos jos savybės.
Taigi nei medyje, nei akmens anglyje, nei ugnyje flogistono nėra, tačiau būtent jis, lyg koks nematomas vedlys, ieškotojus palydėjo į didelių atradimų kelią.
Galbūt beieškant gyvenimo džiaugsmo flogistono ir šiais laikais kai kam pavyks ištrūkti iš liūdesio, nevilties, depresijos labirintų ir išeiti į visiems mums skirtus gyvenimo pažinimo kelius. Galbūt, tais keliais einant, galima įminti gyvenimo džiaugsmo, meilės, sėkmės, kūrybos paslaptis.
Taip kaip beržiniuose rąstuose slypi ugnies elementas, lygiai taip ir pačiame gyvenime slypi toks pat nematomas, neapčiuopiamas, bet neabejotinai esantis gyvenimo džiaugsmo elementas. Ir nesvarbu, kokiu vardu tą elementą, tą emocinę gyvenimo substanciją pavadintume, svarbu, kad tik tas ieškojimas išvestų į gyvenimo pažinimo kelią, svarbu, kad atrastume, jog ir gyvenimas, ir visos jo paslaptys – skirtos minti ir įminti mums visiems.
Tegul šioje knygoje to vedlio, to palydovo, ieškant gyvenimo džiaugsmo, žemės ir dangaus meilės, vardas ir bus gyvenimo Flogistonas.

 

 

 

Jeronimas Laucius. Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį

susildyk.jpg

Noras pažinti, pamilti, atrasti save, artėti prie gyvenimo pilnatvės, pajusti gyvenimo realybės pozityvumą – psichologinė abėcėlė, psichologinė higiena,
kurios turėtų būti mokomasi nuo pat mažens, mokyklose, universitetuose,
visame gyvenimo kelyje. 

 

 

Ištrauka iš knygos Jei Tau pasaulis šaltas – sušildyk jį"

AŠ ŽINAU, KAD NEŽINAU DĖL KO ŽINAU
Tokia mintis savaime atėjo į galvą besikalbant su jau trečiąsyk čia besigydančiu muzikantu. Kaskart pasigydęs porą savaičių jis, padedamas gydytojų psichoterapeutų, sužino, kaip sugyventi su savo problemomis, ir kurį laiką jaučiasi puikiai. Po to tarsi išsikrovus emocijų akumuliatoriui vėl viskas prasideda nuo pradžių.
Kadangi tokių „sugrįžėlių" per porą metų teko matyti ne vieną, man pasidarė įdomu sužinoti, kodėl žmogus pasveikęs, gavęs tikslius savo problemų įvardijimus, orientyrus, kurie neleistų paklysti dvasiniuose labirintuose, po kiek laiko vėl pasimeta savo jausmuose ir vėl jam reikalinga psichologinė pagalba.
– Bet juk tu viską žinai, – nustebau išklausęs jo pasakojimo, tarsi profesoriaus paskaitos apie jo dvasines problemas ir tuos sveikimo kelius, kuriuos jam nurodė gydytojas.
Mudu dar ilgai apie tai kalbėjomės, paskui likęs vienas bandžiau šifruoti jo išsakytas mintis. Taip palaipsniui, kaip atsakymas, išsirutuliojo schema apie skirtingus žinojimo lygmenis, apie skirtingą žinojimo, suvokimo gylį, apie žinojimą be žinojimo. Tą schemą pavadinau „Nuo žinau iki atradau".

zinau_atradau3.jpg
Pirmas žinojimo lygis: žinau ir tiek.
Tai tas pats, kaip kokioje kraičio skrynioje laikyti puošnius drabužius, sidabrinius indus ir nė karto jais nepasinaudoti. Viskas taip ir lieka dūlėti skrynios dugne.
Žinau, kad naudinga daryti mankštą, laikytis dietos, nepiktnaudžiauti alkoholiu, mąstyti apie sielą, matyti pozityvią gyvenimo pusę ir t. t.
Visa tai žino ir storuliai, ir alkoholikai, ir liūdesio kankiniai.
Antras žinojimo lygis: žinau, kad tai gražu.
Būtų gražu, jei valgyčiau daržoves, negirtuokliaučiau. Oi, kaip būtų gražu, jei mokėčiau džiaugtis gyvenimu kaip tas kaimynas, kuris laimingas turėdamas dar mažiau nei aš. Būtų, bet nėra.
Trečias lygis: suprantu, kad tai, ką žinau, būtina pirmiausia taikyti sau pačiam.
Suprantu be jokių komentarų, kad man būtinai reikia mankštintis, numesti svorio, iki išnaktų nesėdėti prie televizoriaus, būtina gilintis į save, atleisti kitiems, naudotis savo žiniomis ir patyrimu. Juk esu tiek perskaitęs knygų, išklausęs paskaitų, gavęs gerų patarimų.
Kiek daug žinau, net galva svaigsta! Ir žinau, ir suprantu, tik laiko kažką daryti kol kas dar neturiu, nes dar daug ką noriu sužinoti.
Ketvirtas lygis: žinau ir tuo naudojuos.
Tai pagaliau tik pirmas prasmingas žinojimo lygis! Žinau ir naudojuos tuo, ką žinau.
Darau mankštą, žinau, kad turiu sielą ir dėl to rūpinuos savo dvasiniu pasauliu.
Žinau, kad aš turiu tas pačias gyvenimo sąlygas, kaip ir visi kiti, ir dėl to nealinu savęs.
Jei ko man ir trūksta, siekiu tikslo pagal savo savivertės galimybes!
Penktas lygis. Sužinojau! Atradau! Tai jau kūrybiškumo pradžia.
Atradau, kad kasryt nubėgęs porą kilometrų, galiu dieną daugiau nuveikti darbų, kad tapau sveikesnis ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Atradau, kad savo paties mintis galiu pats ir valdyti, o nebūti jų valdomas.
Atradau, kad nerimą, baimę, nepasitikėjimą savimi pats priėmiau į savo sielą, vadinasi, mano jėgoms ir nuo jų išsivaduoti.
Supratau, ką reiškia man pačiam gydytojo Aleksand­ro Alekseičiko išsakyta mintis, kad šiandien aš esu dar toks, bet jau galiu būti ir dar kitoks!
Aš ir einu tuo dvasinio sveikimo keliu. Eime kartu!
Šeštas lygis. Sužinojau! Atradau ir darau kūrybiškai, su meile! Tęsiu!
Tai ne tik kūrybiškas žinių pritaikymas savo gyvenimo kokybei, savo siekiams, bet ir minčių, jausmų, emocijų harmonizavimas.
Aš jau ne tik bėgioju rytais, bet bėgdamas matau ryto grožį, žmones, mintyse sveikinu rytą, saulę ir tuos sutiktus praeivius.
Tai, ką anksčiau atlikdavau iš pareigos, dabar darau iš meilės. Aš vis daugiau myliu žmones, myliu Gyvenimą.
Tikėjimas, maldos žodžiai dabar mane gaivina, stiprina mano sielą. Pasaulis veriasi prieš mane naujomis spalvomis.
Aš įgaunu naujų tikėjimo suteiktų galių.
Aš atrandu, kas yra mano tikėjimas.
Aš atrandu, kas yra mano laisvė.
Aš atrandu, kas yra mano galia.
Aš atrandu, kas yra mūsų galia.
Aš žinau, kad ne tik gyvenu, bet ir pats kuriu Gyvenimą. Žinau, kad gyvenu kartą, bet kiekvieną dieną, ir dėl to man kiekviena diena tarsi likimo dovana.
Ši žinojimo lygmenų schema padėjo daugeliui žmonių geriau suprasti save, pažinti savo neveiksnumą ar veiksmingumą.
Tie pirmi trys žinojimo lygiai gali tik didinti žmogaus nepasitenkinimą, nepasitikėjią savimi. Kuo didesnis suvokimas ir be veikimo, tuo greičiau jis priveda prie dvasinio nuovargio ir disbalanso.
Kiek daug žmonių tai žino. Deja, tik žino...
Kiekvienas žmogus yra savo paties gyvenimo kūrėjas, bet žinios be kūrybiškumo ženklo yra bevaisės.
Daug žinoti ir tuo nesinauduoti – vadinasi, tebūti žinių storuliu. Galbūt dar ir pajuokų, ironijos objektu.
Galva – ne skrandis, kuriame maisto virškinimo procesas nuo mūsų nepriklauso.
Mintys yra valdomos! Tas minčių valdovas – kiekvienas mūsų.
Teisė jas valdyti mums suteikta paties Kūrėjo.

 

 

Laiškai iš Vasaros 5. Sudarytojai: rašytojas-pozityvistas Jeronimas Laucius ir psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas. Ši knyga skirta tiems, kurie siekia gyvenimo pilnatvės, rūpinasi savo dvasine sveikata, nenori patekti į Depresijos pinkles.

vasaros_5_1.jpg

vasaros_5_4.jpg 

Bandymas analizuoti save, įvertinti savo būseną, tą situaciją, kurioje esi šiandien, bandymas nueiti tuos kelius, kurie vedė į tą šiandieninę situaciją, ir mintyse nutiesti gaires iš šiandienos į ateitį – yra savotiška savigyda, kuri kartais ne mažiau veiksminga ir prasminga nei psichologo, psichoterapeuto pagalba.
To analitinio žvilgsnio į save, į savo gyvenimą išraiška laišku įgauna jau ne tik momentinio apmąstymo, momentinės autoterapijos prasmę ir naudą, bet ir palieka matomus, suvokiamus protu išeities iš susidariusių aplinkybių kelius. Jais gali eiti ne tik pats laiško autorius, bet ir kiekvienas, kuris įsijaus į rašančiojo ir savo paties išgyvenimus, kuris sieloje pajus naujai atsirandančias galimybes pačiam kurti, pačiam tvarkyti ir sutvarkyti savo mintis, jausmus, emocijas – savo gyvenimą.
Mes visi susieti ne tik ekonominiais, giminystės, bet ir emociniais, dvasiniais tarpusavio ryšiais. Mūsų bendravimas, supratingumas, sustiprindamas tuos ryšius, suteikia jiems giluminio savęs pažinimo, pasitikėjimo savimi, kartu – ir tikro sveikatingumo jausmą.
Šie patyrusių sudėtingų, skausmingų išgyvenimų žmonių laiškai gali būti vertinga ir prasminga gilesnio pažinimo ir savianalizės knyga visiems ją skaitantiesiems, kartu atliekanti ir svarbią psichoterapinę funkciją.

Aleksandras Alekseičikas,
psichoterapeutas, psichoterapinio skyriaus (Vasaros 5) vedėjas


Ištrauka iš knygos „Laiškai iš Vasaros 5"

KAS SKAITYS MANO GYVENIMĄ, TEGUL GYVENA KITAIP
Viskas prasidėjo labai seniai. Nuo gimimo gyvenau su tėčiu ir mama. Mama ir aš nelabai sutardavom. Visada būdavau arčiau tėčio. Mama rūpinosi gražiai, bet jos pykčio priepuoliai privesdavo iki smurto man. Nemylėjau jos.
Namai, kai tėčio nebūdavo namie, buvo kaip pragaras.Kieme turėjau daug draugų, turėjau ir geriausią draugą, su kuriuo praleisdavom daug laiko. Aš nešiodavau jo drabužius, vaikščiodavau į jo namus, bendraudavau su jo šeima. Vaikščiodavau ir į kitų draugų namus pabūti šeimose.
Ryte, atsikėlusi iš lovos, pavalgydavau ir lėkdavau į lauką žaisti, kol nepasirodys draugai. Daug laiko žaisdavau viena, šnekėdavausi su suaugusiais žmonėmis, jausdavausi pagailima ir palaikoma.
Tėtis dažnai klausdavo, ar noriu kitos mamos? Visada sakydavau, taip, labai. Kažkada tėtis pakliuvo į areštinę. Jį ten laikė gana ilgai. Iki šiol manau, jog tai buvo kalėjimas, tik jis man to nesakė. Tuo metu jo žmona (moteris, kuri mane pagimdė) vedėsi į namus kitus vyrus. Gerai atsimenu momentą, kai sėdėjau su tėvelio nuotrauka. Ji atėjo su kažkokiu vyru, o šis paklausė apie mano tėtį. Mama pasakė: „Ji net to tėčio nebeatsimena. Ar ne, Audrone? Kur tavo tėtis?"
O aš, kvailai pataikaudama, atsakiau: „O kas tas tėtis?" Vėliau labai dėl to verkiau. Aš rodžiau netikrus jausmus, sakiau ne tai, kas ant širdies. Man tada buvo treji metukai, bet atsimenu lyg vakar. Mano tėtis su ja labai pykosi. Ji turėdavo kitų vyrų, jis – kitų moterų, o aš buvau labai pasimetusi. Kai jie susitaikydavo, mylėdavosi man matant, mane tai skaudindavo, keldavo man pyktį, o jie tik juokdavosi iš to.
Kai man suėjo ketveri, jiems pradėjus savo nešvarius žaidimus, aš bėgdavau iš namų ir negrįždavau iki vėlumos. Būdavau su draugais tam, kad su jais prasiblaškyčiau. Niekam nesakydavau, kas vyko, tiesiog juokdavausi, žaisdavau ir mėgaudavausi tuo, jog aš buvau ne namie.
Šiaip vaikystė buvo linksma, nes daugiausia laiko praleisdavau su draugais arba viena gamtoje. Mėgdavau stebėti vabaliukus, skruzdėlynus. Ypač mėgau žiūrėti, kaip skraido paukščiai, kaip po laiptinių laiptais gyvena kačiukai. Toliau nuo mūsų namų buvo tvenkinys, mėgau eiti miškeliu iki jo ir dainuoti. Ten buvo šaltinėlis, galėdavau valandų valandas stebėti, koks skaidrus ten tekėjo vanduo, kokia stipri buvo srovė.
Mėgdavau padėti visiems. Šnekėdavau su nepažįstamais žmonėmis. Dažnai gaudavau įdomių dovanų iš skirtingų žmonių. Kartą tokia močiutė, su kuria susipažinau, kai ji prie arkos maitino balandžius, man padovanojo mini fortepijoną. Aš jį labai saugojau, bet mama dėl kažko labai supyko ir išmetė. Nebegalėjau groti. Iš tiesų tai ir noras dingo. Kadangi Ji nevertino to, jaučiausi niekam tikusi. Labai supykau, bet negalėjau nieko padaryti, turėdavau kvailai pataikauti, kad nesmurtautų. Tada neturėjau kitos išeities.
Pradėjau lankyti darželį. Ten gerai sutardavau su vaikais. Auklėtoja buvo griežta. Kartais kviesdavosi savo dukras vietoj savęs, jos šaipydavosi iš daugumos vaikų. Jei tai vyktų namie, nekreipčiau į tai dėmesio.
Na, žodžiu, darželyje buvo vis vien linksma. Mano „mama" tapo nėščia. Tėtis dirbo, praleisdavo laiką su kitomis moterimis. Nuo patirto streso vaisius nesivystė ir teko nutraukti nėštumą. Žodžiu – broliukas mirė dar negimęs.
Vieną dieną grįžau iš lauko ir negalėjau užeiti į namus. Nuėjau pas kaimyną, žiūriu – motina ant kaimyno užsikorusi „jodinėja". Aš žado netekus išėjau. Po to ji man liepė nesakyti Tėčiui nieko, nes kitaip man padarys labai blogai. Aš nieko ir nesakiau.
Po metų (maždaug) mano „mama" vėl pastojo. Tėtis vėl lakstė į šoną. Bet „mama" ne ką geresnė už jį. Na, aišku, kol nėščia, gal nelakstė. Nors kas ten žino. Žodžiu, gimė sesė. Mačiau, kaip Ji mano sesę, dar kūdikėlį, mušdavo dėl to, kad verkė. Aš taip pat gaudavau dėl to, kad ji susinervindavo. Kartą mane prilupo už tai, kad sesei įkando bitė.
Taip tęsėsi neilgai. Mano Tėtis susipažino su nauja moterim. Supažindino ją su manim. Jos vardas – Sveta. Tėtis jai melavo, jog yra našlys, bet, kaip ir kiti melai, šis taip pat išlindo į išorę ir pavirto tiesa. Tada tėvai išsiskyrė. Išsiskyrimas buvo labai sunkus. Mano „motina" rado žmogų, kuris žino, kur gyvena nauja tėvo moteris. Aš pasakiau, kokiam rajone ji gyvena, mes važiavom iki ten ir mano „motina" pasakė, jog čia aš parodžiau kelią (tam, kad ant manęs supyktų), bet, žinoma, mano tėvo naujoji meilė suprato, jog šešerių metų vaikas nelabai galėtų parodyti kelią nuo Vilniaus iki Naujosios Vilnios, važiuojant mašina. Pasiėmė mane pas save tėtis su naująja moterim. Maždaug pirmą mėnesį „motina" man pasakė tokius žodžius: „Jei tu eisi į mokyklą, reiškia tu lieki su tėvu, jei ne – išvažiuoji su manim ir su sese į Šiaulius."
Aš, žinoma, ėjau į mokyklą.
Tą pačią dieną, grįžusi namo, aš turėjau iki vėlumos stovėti laiptinėje už durų, nes Ji išvažiavo.
Apie pusę metų mes gyvenome ramiai. Tada buvo teismas. Lyg vakar pamenu, kaip moteris, kuri mane pagimdė, mama, man kišo 20 litų ir prašė sakyti, jog noriu likti su ja, o tėčio naują moterį išvadinti kvaila kale, višta, k...
Aš paėmiau man tuo metu didelius pinigus, nuėjau pas socialinę darbuotoją ir pasakiau, kad liksiu su tėčiu. Teismas padalino vaikus. Na, o gimdyvė ir jos motina tikėjosi alimentų už abu vaikus. Ha! Negavo. Ilgai jos smerkė mano pusiau naują šeimą. Gimdyvė net prakeikė mus. Ypač tėvą. Na, tėvui ir nutiko blogai – pakliuvo į baisią avariją, kurioje per plauką nemirė. Bet aš manau, kad tai įvyko ne dėl kažkokio prakeiksmo, o dėl to, kad jis gyveno blogą gyvenimą. Karma.
Žodžiu, maždaug dvejus metus gyvenimas su nauja mama buvo saldus. Pilnas laimės, pagaliau turiu mamą! Vėliau prasidėjo mušimai. Pirmą kartą mane mušė už tai, kad, kai buvo svečiai, aš kitame kambaryje šokau spintoje. Triukšmavau, žodžiu. Tėvas supyko, jog ji iškart ėmėsi tokių veiksmų vietoj žodžių, ir jai, berėkiančiai ant manęs, užsuko rankas, prispaudė prie lovos. Jis sulaužė jai ranką to nenorėdamas. Nuo tada viskas pasikeitė – ji pasidarė pikta, vadovaujanti ir kerštaujanti. Aš gaudavau lupti už viską ir visada. Na, dažniausiai ir už reikalą, bet mažai būdavo kalbama apie tai, ką blogai aš padariau, todėl dažniausiai nelabai suprasdavau, už ką tiksliai mane mušdavo ir ko negalima daryti.
Pagal mane, tada, ko negalėjau daryti, buvo: savo nuomonės sakymas mamai, netarnavimas mamai, tiesos sakymas tėčiui, iš tėčio pusės – mamai, žodžiu – išsiderinęs protas.
Ir vėl atsirado pataikavimas, dėl kurio aš taip stipriai kentėjau, kai buvau mažametė.
– Aš galiu pykti, o jūs, jeigu pyksit, gausit p...! ir jeigu aš neteisi, aš vis tiek teisi! – jos žodžiai.
Ir vėl eiliniai nukrypimai į kairę, ir tėvo, ir naujosios mamytės. Baisiausia, kad buvo kerštas už tai, jog visada likdavau su tėčiu. Būdavo taip: tėtis susiranda meilužę, mes su juo iškeliaujam pas tą tetą, tada tėtis susitaiko su mama, mes grįžtam pas mamą, savaitę būnam laimingiausia šeima, o po savaitės mamos pyktis išliejamas ant manęs. Tol, kol tėtis būdavo darbe, man negalima buvo valgyti, sėdėti kambaryje, į lauką taip pat negalima. Reikėdavo sėdėti koridoriuje, nevadinti jos mama, vadinti vardu, klausyti skaudžiausių žodžių, kokius tik galėjau kada nors išgirsti – mes su tėčiu susituoksim, o tave paliksim vaikų namuose.
Ir aš jaučiausi dėl viso šito kalta. Pataikaudavau dar stip­riau. Tada man buvo vienuolika metų. Labai bijodavau mirties, tad visad sustodavau.
Tam, kad išliečiau savo pyktį, aš pjaustydavau ir daužydavau save. Kieme niekas apie tai nežinojo. Tik geriausi draugai matė, kas vyksta.
Mokykloje buvau laiminga. Kasdien po pamokų laukdavau kitos dienos, kad vėl eičiau į mokyklą. Ten draugai, ten buvo gera. Mokytis ne per geriausiai sekdavosi, bet visad susišnekėdavau su visais mokytojais.
Nepaminėjau dažno kraustymosi į skirtingus rajonus. Viskas buvo gerai, kol mes neišsikraustėme iš Naujosios Vilnios, kur prasidėjo mano paauglystė. Aš nenorėjau iš ten kraustytis. Nenorėjau eiti į kitą mokyklą. Ten, Naujojoje Vilnioje, liko viskas, visi patys geriausi atsiminimai, patys geriausi draugai, kiemas, žmonės, žodžiu – viskas.
Buvau priversta eiti į naują mokyklą. Stresas. Pirmą kartą taip liūdna ir pikta. Atrodžiau silpna, kaip niekad. Ir buvau tokia. Prasidėjo pašaipos. Pirmą kartą gyvenime kažkas iš manęs rimtai šaipėsi. Nežinojau, kaip reaguoti. Natūrali reakcija – pataikavimas. Priešinausi tam. Kai atrodė, jog su manim elgiasi draugiškai, aš tapdavau pasimetusi ir pataikaudavau. Kaip ir namie.
Kentėjau dvejus metus, kol su bendraklase perėjom kitą mokyklą. Tada pradėjau vartoti narkotikus. Amfetaminą. Buvo labai gera. Jaučiausi laiminga, protinga, mokanti išsisukti iš bet kurios situacijos, žodžiu – tvirta.
Amfetaminą vartojau pusantrų metų kasdien. Sulysau iki kaulų gniaubimo, tada pradėjau rūkyti žolę, kad atstatyčiau svorį. Sustambėjau, bet atsirado baimė. Tvirtų žmonių baimė. Bendrauti galėjau tik su tokiais nepilnaverčiais kaip aš. Kiti man atrodė blogi, nesuprantantys.
Išsikrausčiau su tėvu į kitą butą. Neištvėriau motinos isterijų ir pasakiau tėvui, jog jeigu gyvensiu su ja, aš nusižudysiu. Tėvas pirmą kartą pamatė mano žodžiuose rimtumą ir mes išsikraustėme. Ten prasidėjo amfetaminas, vėliau kiti narkotikai, vartojau viską, išskyrus heroiną. Tėtis pradėjo darbą Vokietijoje. Likau, buvau viena. Rengiau narkomanų vakarėlius. Susirinkdavo per 30 žmonių. Visi vartojom. Visi naudojosi mano naivumu.
Šios žinios atkeliavo iki mamos. Tėvas grąžino butą, liepė man susirinkti daiktus ir keliauti atgal pas mamą. Aš nenorėjau. Susirinkusi daiktus iškeliavau į Klaipėdą. Narkotikai, nauji draugai ir t. t. Mėnesį basčiausi. Grįžau pas mamą, nes supratau, kad nieko nebus.
Būdama pas mamą, jaučiau didelę abstinenciją nuo nevartojimo. Atsiguliau į ligoninę. Į krizes. Vasaros 5. Mane šėrė raminamaisiais, buvo diagnozuota nediferencijuota šizofrenija. Girdėjau balsus, ir jie man sakė, jog esu nevykėlė, pašaipų objektas, jog gyvenime aš nieko nepasieksiu, ir panašias baisybes, griaunančias viltis.
Norėjau mirti. Žmonių žodžių visiškai nesupratau, atrodė jog kiekvienas žodis yra pašaipa, pastebėjimas. Pasidariau tokia, kokia labiausiai bijojau būti. Pradėjau vėl vartoti narkotikus: 2cp, MOMA, extazi, metamfetaminą, žolę.
Buvau suvalgiusi cheminių grybų. Perlipau tiltą ir norėjau nušokti. Mane ištraukė. Greitoji nuvežė į Parko gat­vę. Įmetė į šaltą vonią, nukirpo nagus, suleido vaistų. Atsibudau palatoje. Viena. Išsigandau, nelabai supratau, kur esu, bet nutuokiau, jog psichiatrinėje. Duris atidarė moteris. Visa baltai apsirengusi. Atnešė man kažkokių salotų, pirktų parduotuvėje. Matyt, kažkas atnešė. Ji išėjo. Aš persikandau sau venas ir su salotų dangteliu išdraskiau žaizdą. Sesutė atėjusi išsigando, sutvarstė mane, surišo, suleido vaistų.
Nuo tada aš nieko beveik neatsimenu. Neatsimenu, ar aš ten buvau tris savaites, ar tris mėnesius. Atsimenu maistą, vakarines vaistų dozes ir kai kuriuos žmones, kurie mane lankė. Kai mane iš ten išleido, aš gavau klonezepamo. Tą pačią dieną nuvažiavau į festivalį, kur išgėriau visas 20 tab­lečių. Nieko neatsimenu. Buvo vasaros galas... Grįžusi vėl vartojau. Jau pati to nenorėjau, bet neturėjau valios atsisakyti. Dabar jau – treti metai noriu mesti visą šį šlamštą.
Pradėjau daug mąstyti. Mąstyti apie realybę, kurios pasiilgau. Klaidingas mąstymas nuvedė į beprotystę. Negalėjau su niekuo bendrauti. Bijojau, jog mane stebi, manęs klausosi ir vertina. Vertina mano elgesį. Buvo baisu gyventi.
Taip klaidžiojau metus. Metai beprotystės. Daug kraustymosi iš vienos vietos į kitą, nešvarūs pinigai, vagystės. Baimė. Žmonių baimė. Bijojau visko, kas bent truputį primena mamos charakterį. Daug mąstymų. Beje, pamiršau paminėti, jog prasidėjus narkotikams, pradėjau nieko neveikti. Norėjau atsiriboti nuo visų ir nuo visko. Troškau visiškos vienatvės. Nesiprausiau, neskalbiau rūbų.
Vėl grįžau pas mamą. Lyg ir pagerėjo. Susiradau darbą. Mano gyvenime atsirado Steponas. Tai pats nuostabiausias dalykas, kuris įvyko iki šiol mano gyvenime. Mano visų mąstymų tvarkytojas. Jis toks, kokio man reikia. Jis panašus į mane ir kartu skirtingas. Su juo būdama aš suprantu daug dalykų, svarbiausia – skirti blogį nuo gėrio! Visi tie, kurių aš bijojau, yra geri tiek pat, kiek ir blogi. Nėra nei blogų, nei gerų žmonių. Dabar esu laiminga, kad esu Vasaros 5, pas Alekseičiką.
Žinoma, yra likę dalykų, iš kurių dar turiu išeiti – mano baimė. Kai mano nuotaika pasikeičia į blogą, aš jaučiu baimę. Baimę padaryti kažką ne taip. Baimę įžeisti. Baimę gudrauti. Bet mylint kitą, visa tai pavyks. O mylint kitą visų pirma reikia mylėti save. Jei nuvertini save – padaryti kažką tokio, dėl ko vertintum save.
Nuolatiniai mąstymai apie realybę tildo fantaziją. Fantazija paįvairina mūsų kasdienybę. Kūrybingumas – ne tik darbuose, bet ir žodžiuose.
Nėra mažiau ar labiau gabių žmonių. Genijai mes esam visi, tik reikia atrasti save. O kartais mes nustojam ieškoti ir viskas pasidaro beviltiška.
Dingsta spalvos. Lieka viena. Bet apsidairius galima pamatyti, jog visas pasaulis yra spalvotas – medžiai žali, dangus žydras, debesys balti, vaivorykštė – spalvota. Viskas susiję tarpusavyje.
Supratau, jog negaliu įtikti visiems, ir ne visi man reikalingi.
Pažiūrėjus pro palatos langą matau du medžius. Be jų aš galiu gyventi, bet negalėčiau gyventi be visų medžių. Nei vienas negalėtų gyventi be medžių.
Suprantu, jog žmogaus nepakeisi. Tik priimdamas jį tokį, koks jis yra, matysi, kaip keičiasi jis kartu su tavimi. Kaip ir šie du medžiai. Jie auga vienas prie kito ir savo šakas užaugino taip, kad netrukdytų vienas kitam augti. Jie nesibado šakomis. Gamta parodo, kaip reikia gyventi mums visiems.

Audronė


 

Jeronimas Laucius. Atsisveikinu su depresija

depresija_2.jpg

Ištrauka iš  psichologinės knygos „Atsisveikinu su depresija“  

DŽIUNGLIŲ KELYJE
Ji laukė ateinančios gydytojos, iš anksto pasiruošusi aršiai atakuoti savo negailestingais prisipažinimais. „Tegul greičiau viską sužino ir išveda mane iš to kelio, kurį gydytojai vadina depresija," – mąstė, žvilgčiodama į baltas kaip migla palatos duris. Joms prasivėrus, išvydo įeinančią jauną moterį, kuri įdėmiu žvilgsniu tarsi įvertino jos dvasinę būseną ir, matyt, neapsispręsdama nuo ko pradėti, draugiškai pasisveikino:
– Susipažinkim, mano vardas Irena.
– Rasa, – nepatenkinta burbtelėjo, – neapkenčiu ir savo vardo.
– Ir?.. O ko dar?
– Savęs ir visų kitų. Jei gatvėje sutikčiau kitą save, ir jos neapkęsčiau.
– Oho! Toli nuėjai, – tarsi kokia laukta viešnia, patogiau įsitaisiusi prie lango, šyptelėjo atėjusioji.
– Juokinga?
– Ne, bet aš prisiminiau Montenį, kuris teigė, kad iš visų dvasinių ligų pati baisiausia yra panieka savo esybei.
– Gerai, kad aš jo nepažįstu. Pažinčiau, tai plaukus nuraučiau, jei tik dar nenuplikęs.
– Nenurautum, jis gyveno ir filosofavo labai seniai. Bet jis juk teisus. Išties kvaila pykti pačiai ant savęs, niekinti save. Tai – baisi sielos liga.
– O man atrodo kvaila gydyti mane nuo savęs pačios. Kur tą pyktį aš galiu padėti? Kur kitur, jei ne savyje galiu jį laikyti?
– Nesuprantu, kam tu jį laikai? Kodėl tu taip pyksti ant savęs?
– Todėl, kad visos nelaimės, visos juodos mintys ir visas pyktis eina iš jos, tai yra iš manęs.
– Tai nustok pykusi. Juk pyktis – tai tik piktos mintys. O savas mintis valdai juk pati, tik pati ir niekas kitas.
– Jokių kitų minčių aš ir neturiu. Jei nėra mano galvoje, mano sieloje pykčio, tai nieko ten ir nėra. Nėra ir manęs. Aš bijau išnykti. Dažnai turiu skubiai bėgti prie veidrodžio ir pažiūrėti, ar jame pamatysiu save gyvą. Tik parodžiusi tam įkyrėjusiam veidui liežuvį, nusiraminu.
– Įdomu, esi retas atvejis. Nenorėčiau būti tavo vietoje, tačiau iš visos širdies noriu tau padėti.
Viešnia nutilo, lyg rausdamasi atmintyje ir ten ieškodama tinkamo recepto, o paskui vėl tęsė:
– Žinai, aš skaičiau daug psichologinių knygų ir manau, kad tau reikėtų keisti minčių tėkmę – galvoti apie kažką kitą, kas duotų teigiamų emocijų.
– Aš taip ir darau. Kai pavargstu pykti ant savęs, imu lieti pyktį ant kitų.
– Nuo vilko – prie meškos. Tau tai patinka? – nustebusi paklausė.
– Bent įdomiau.
– Keista. Papasakok.
– Na, štai aš čia, jau antra savaitė. Iš pradžių toje lovoje, prie kurios tu sėdi, gulėjo tokia nesutramdoma linksmuolė. Ta Kvatoklė beveik visą laiką, net per sapnus, juokėsi. Juokėsi žiūrėdama į mobilųjį telefoną, kad niekas nepaskambina, o paskui kvatojosi kalbėdama su bet kuo ir net pati su savimi. Ryte raitėsi iš juoko, kad neįvyko pasaulio pabaiga, nors išminčius iš gretimos palatos vakar tvirtai pažadėjo. O labiausiai ją linksmino tai, kad aš kiekvieną akimirką randu ant ko išlieti pyktį. Savaime suprantama, aš jos negalėjau pakęsti, todėl paprašiau perkelti į kitą palatą. Ji išėjo, o man pakišo tokią niūruolę, tokią niurgzlę, kurios įkyrias aimanas galėtų pakęsti nebent kurčias ir aklas. Ji rodė nepasitenkinimą viskuo ir visais. Jai nepatiko nei lova, nei valgis, nei gydytojai. Niurzgėjo, kad lyja, kad šviečia saulė, kad dar diena, kad pagaliau jau atėjo vakaras. Mane nervino tai, kad ji nesipiktino, o tik dejavo. Prašiau, kad tą Zyzę tuoj pat iškeltų. Tačiau įvyko dar blogiau, nes vietoje Zyzės atkėlė siaubūnę Tylę.
Ta mergiotė nei juokėsi, nei verkė, nei pyko, nei dejavo, o visą laiką tylėjo. Aš nuolat turėjau ją stebėti, ar ji tebekvėpuoja. Man visą laiką vaidenosi, kad ji nebegyva. Tai mane labai vargino ir kankino. Jos tylėjimas mane veikė dar siaubingiau nei Kvatoklės juokas ar Zyzės dejonės. Ją taip pat perkėlė, o man, kartu su nauja drauge, žadėjo ir naują gydytoją. Kaip sakė išvykstantis atostogauti gydytojas, iki kažkokios psichologinės traumos ji dirbo dresuotoja. Jis juokavo, kad aš galbūt pradėsiu   bendrauti nesipykdama, nes toji moka susidraugauti net su įnirtusiais liūtais.
Privalai žinoti, kad ir patys gydytojai mane nervina. Pirmiausia tuo, kad juos liaupsina, net dievina, kiti pacientai. Aš tikrai nematau jokio reikalo jų girti. Jie dirba savo darbą, už tai gauna atlyginimą, ko gero, dar didesnį nei gaunu pati. Nors aš, ką darau, tą ir padarau. O jie  manęs nepakeitė – kokia buvau, tokia ir likau. Pirmas mano gydytojas, tarsi nieko kito ir nedarė, tik klausinėjo apie mano gyvenimą, lyg būčiau kokia mokinukė. Kai supykau, atėjo kitas. Tas skaitė ir skaitė mano ligos istoriją, kad net nepastebėjo, kaip aš tyliai išslinkau iš palatos. Šįryt pažadėjo, kad pagaliau paskirs gydytoją moterį. Taigi...
– Prisikentėjai, – užjausdama pritarė Irena.
– Ir galo nematau...
– Žinai ką, Rasa, ko čia mes abi džioviname burnas. Eime, atsinešime kavos, mačiau  koridoriuje veikiantį aparatą. Pasidarykime sau nors mažytį malonumą. Kokią tu kavą mėgsti?
– Juodą kaip pats gyvenimas. Ir be cukraus, kad būtų kartesnė.
Netrukus abi grįžo nešinos kava ir tarsi įkvėpta kavos aromato Irena energingai sušuko:
– Eureka! Supratau! Tu turi save prisijaukinti!
– Aš ne laukinė.
– Save ir pasaulį, – tarsi nematydama jos pesimizmo, džiūgavo Irena.
– Dar ir pasaulį! – piktinosi Rasa. – Aš pati savyje netelpu. Jau ant tavęs pradedu pykti.
– Tuomet kuo greičiau pasinaudokime garsaus psichologo Šarlio Latenjė metodu ir išleiskime visą tavo sielą užvaldžiusį pyktį į žemę, – tempė už rankos Rasą prie praustuvo. – Supranti, tas Latenjė dirbo su legionieriais ir sugebėdavo išleisti jų įniršį ir dėl pralaimėto mūšio ir dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų kur nors džiunglėse. Jis iš naujo juos pakraudavo gera energija, po to jie kaip žvėrys puldavo į mūšį ir nugalėdavo priešą bei savo neryžtingumą. Jo metodai turėtų tau padėti, nes ir tu juk gyveni džiunglėse, savo sielos džiunglėse.
Rasa nespėjo nė atsipeikėti, kaip pajuto vėsią vandens srovę, tekančią kaire jos ranka, kurią Irena laikė pakišusi po čiaupu. Vanduo kuteno delną, tekėjo pirštais ir penkiais upeliais smigo į praustuvo kiaurymę. Rasa lyg užhipnotizuota stebėjo tą gyvą vandens žaidimą.
– Jauti?
– Jaučiu.
– Ką?
– Nieko.
– Nuostabu. Nieko, – vadinasi, pykčio nebejauti. O dabar duok kitą ranką.
Ji paėmė dešinę ir, kai vanduo vėl ėmė tekėti delnu, pasigirdo įsakymas:
– Dabar galvok, kad vanduo įteka į tave ir teikia tau, tavo sielai gaivumo, energijos, meilės sau ir pasauliui.
– Jauti? – vėl paklausė po kurio laiko.
– Jaučiu.
– Ką?
– Tai, ką tu sakei.
– Gerai. Pirmam kartui užteks.  Nuo šiol šį Šarlio Latenjė pratimą kartok kas rytą, kas vakarą. Pamatysi – tai geriau už bet kokius vaistus. Pirmiausia jau vien tuo, kad tai negali pakenkti, kad nieko nekainuoja, o veiksminga bus tiek, kiek panorėsi pati. O dabar, – laukdama, kol Rasa nustos apžiūrinėti savo rankas, išsitraukė iš krepšio kamuoliuką – išlaisvinkime tave nuo pasąmonės tamsybių. Apšvieskime ją.
– Ji nepavergta, – iš įpročio paprieštaravo Rasa.
– Ne, ji pavergta, o tu pavergta jos, – savo teisumu neleidžiančiu abejoti balsu diagnozavo Irena. – Gaudyk! – atsitraukusi per keletą žingsnių, metė kamuoliuką tiesiai į ją.
Rasa automatiškai ištiesė rankas ir sugavo.
– Šaunu! Dabar mesk jį man. Pažaiskim, bet  žinok, kad tai daugiau nei žaidimas.
Kai visas tavo dėmesys – sugauti kamuoliuką, pasąmonė akimirksniu atveria tas duris, kurias visą laiką buvo užrakinusi ir jokia mintis ten nepatekdavo. Tą akimirką atkabini visą praeities emocijų krūvį, tarsi kokį traukinio vagoną. Tuo metu gali  šūktelti pasąmonei savo norą, kuris ten įšokęs liks ir taps tavo savastimi, tavo esybe. Štai aš tau metu, o tu ištark sau: „Esu sveika, esu linksma, mylinti!" Taip vietoj pykčio siela prisipildys tų tavo ištartų žodžių dvasios. Pirmyn!
Kurį laiką abi buvo įsitraukusios į žaidimą. Kai pavargo, vėl prisėdo prie atvėsusios kavos, kurios aromatas, rodos, buvo dar stipresnis ir gaivesnis. Į kiemą įriedėjo invalido vežimėlis. Abi sužiuro į jame sėdintį jaunuolį.
– Jis iškrito iš penkto aukšto, – atsiduso Irena.
– Gal kas jį pastūmė, – žvilgsniu sekdama vežimėlį svarstė Rasa.
– O tu jam, kaip ir visiems kitiems, jauti pyktį?
– Ne, aš ne žvėris, kad pykčiau ant nelaimingojo.
– Žvėrys agresyvūs tik medžiodami sau maisto. Pykčio jie niekam nejaučia. O prijaukinti tampa mieli ir ištikimi. Vos nepamiršau, mudvi nepažaidėme dar vieno savęs prisijaukinimo žaidimo.
Ji ištraukė iš krepšio peruką ir mikliai uždėjo Rasai. Paskui padavė puošnius akinius, gražų šalikutį. Taip pakeitusi išvaizdą, pakvietė prie veidrodžio.
– O sutikusi gatvėje tokią merginą, jos taip pat neapkęstum? – draugiškai paklausė.
Tuo metu atsivėrė palatos durys ir įėjo moteris baltu chalatu.
– Sveikos gyvos, draugužės, – šypsodamasi pasisveikino. – Aš esu naujoji jūsų palatos gydytoja. Matau judvi susidraugavote. Tai man patinka. Pirmiausia norėčiau pakviesti į savo kabinetą tave, Irena. Aš susipažinau su ligos istorija ir ji man pasirodė gana neįprasta. Pasikalbėsime, nuspręsiu, kokį gydymą būtų teisingiausia tau paskirti. Eime, Irena. O tu, Rasa, luktelėk. Tavo problemos mažesnės.
– Tai tu, Irena, netikra gydytoja? Tu ne gydytoja? – užsikirsdama pralemeno Rasa. – Bet juk...
– O mano Šarlis Latenjė tikras! – šūktelėjo Irena ir, suokalbiškai mirktelėjusi, išėjo paskui gydytoją.
Likusi viena Rasa ilgai stovėjo nejudėdama. Paskui lėtai nusiėmė peruką, akinius, šaliką.
Liko pati savimi.
Iš veidrodžio žvelgė tas pats šimtus kartų matytas veidas. Ji palinko arčiau, patyrinėjo, bet šį kartą, kad buvo įpratusi, liežuvio sau neparodė.

 
 
     
 

UAB „Trys žvaigždutės"
Kalvarijų g. 134-42, LT-08209 Vilnius, tel. 8 5 276 2408
El.p. JeronimasL@gmail.com